2017 m. spalio 20 d.
Nr. 40 (2257)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Prof. Vytautui Landsbergiui – 85-eri

Prof. Vytautas Landsbergis
VidoVENSLOVAIČIO nuotrauka

Prof. Vytautas Landsbergis per paminklo
savo seneliui Jonui Jablonskiui
atidengimą Griškabūdyje 2012 m.
birželio 16 d. į susirinkusiuosius
prabilo savo kurtomis eilėmis
VidoVENSLOVAIČIO nuotrauka

Ši savaitė yra išties įsimintina savo reikšmingumu – su 85 metų sukaktimi Lietuva sveikina pirmąjį atkurtos valstybės vadovą profesorių Vytautą Landsbergį, visą savo prasmingą gyvenimą susiejusį su Lietuva. Profesorių sveikiname ir mes, nedidelis „XXI amžiaus“ redakcijos kolektyvas.

Politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas Vytautas Landsbergis gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės, kalbininko Jono Jablonskio dukters, šeimoje. Kaune baigęs vidurinę ir J. Gruodžio muzikos mokyklas, 1950 metais įstojo į Valstybinę konservatoriją (dabartinę Muzikos ir teatro akademiją) Vilniuje, ją baigė 1955 metais ir ligi šiol gyvena Lietuvos sostinėje. Dar studijuodamas (1952 metais) ėmėsi pedagoginio darbo ir vertėsi juo iki 1990 metų kovo. Dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje (1956–1963 ir nuo 1974 metų), jos Klaipėdos fakultete, Vilniaus Pedagoginiame institute (1957–1974 metais). 1969 metais apgynė mokslo kandidato disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“. 1975 metais už monografiją „Čiurlionio kūryba“ apdovanotas Lietuvos TSR premija. 1978–1990 metais – Lietuvos Muzikos Akademijos profesorius. 1988 metais už monografiją „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ V. Landsbergis antrą kartą buvo apdovanotas Lietuvos TSR premija.

1994 metais Lietuvos Muzikos akademijoje apgynė habilituoto daktaro disertaciją. Nuo 1995 metų yra Tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso tarybos pirmininkas. Tenka stebėtis ir džiaugtis, kad V. Landsbergis, politikas, meno, muzikos, kultūros istorikas, kultūrologas, publicistas ir visuomenės veikėjas, yra išleidęs apie 30 knygų, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. Yra suredagavęs ir išleidęs visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui, taip pat poezijos knygų ir atsiminimus. Profesorius V. Landsbergis ilgai buvo Lietuvos Kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato narys, ligi šiol yra M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas.

Už pasiekimus kultūros ir politikos srityse V. Landsbergis buvo įvertintas daugelio universitetų. 1991 m. V. Landsbergis tapo Čikagos Lojolos universiteto teisės garbės daktaru. 1992 metais tapo Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Kaune filosofijos garbės daktaru ir Ogdeno Weberio universiteto (JAV) humanitarinių mokslų daktaru. 1992 metais jis nominuojamas Yalio universiteto (JAV) teisės daktaru, tačiau dėl valstybinės svarbos reikalų negalėjo nuvykti į suteikimo ceremoniją. 1997 metais V. Landsbergis tapo Klaipėdos universiteto garbės daktaru bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku. 1998 metais tapo Vilniaus Gedimino technikos universiteto tarybos garbės nariu. 2000 metais tapo Lietuvos teisės universiteto ir Helsinkio universiteto garbės daktaru, Kardifo universiteto (JK) garbės nariu. 2001 metais tapo Sorbonos universiteto (Prancūzija) garbės daktaru. 2003 metais tapo Lietuvos Dailės akademijos garbės daktaru.

Tačiau reikšmingiausi ir pasauliui žinomiausi Vytauto Landsbergio darbai ir laimėjimai yra politikos srityje, turėję lemiamos reikšmės Lietuvos valstybingumui. Jo politinė veikla prasidėjo sulig Lietuvos Sąjūdžio susikūrimu. 1988 m. birželio 3 d. profesorius buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, vykusiame spalio 22–23 d., – į jo Seimą ir Seimo Tarybą., nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. Vytautas Landsbergis buvo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. – Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1989 m. kovo 26 d. panevėžiečiai išrinko V. Landsbergį TSRS liaudies deputatu, o 1990 m. vasario 24 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje (Švedija) kartu su Lietuvos ir išeivijos atstovais pasirašė Gotlando komunikatą, kuriame teigiama, kad „visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“. Komunikatas suteikė impulsą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui 1990 m. kovo 11 d. 1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, kurioje tą dieną buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Pagal Laikinąją Konstituciją tapo aukščiausiu valstybės pareigūnu – valstybės vadovu.

1990–1992 metais V. Landsbergis buvo vienas iš Baltijos valstybių Tarybos vadovų, o 1990–1991 metais – Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. Jam vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimams 1992 metų rudenį ir, priėmus referendume, Lietuvos Konstitucija jo promulguota bei paskelbta tų metų lapkričio 6 d. Be to, 1990–1991 metais buvo Valstybinės derybų su TSRS delegacijos pirmininkas. Jo vadovaujama Lietuva atsispyrė TSRS ekonominei blokadai bei ginkluotam smurtui ir pasiekė tarptautinį savo atkurtos nepriklausomybės pripažinimą, o1992 metais susitarimą su Rusija, kad būtų išvesta Rusijos kariuomenė. Per 1992 metų rudenį vykusius rinkimus buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir nuo tada Seimo jungtinės opozicijos – Tėvynės Santaros – sprendimu veikė kaip parlamento opozicijos lyderis, buvo Lietuvos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje bei Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje narys. 1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos konservatorių partiją, išrinktas jos pirmininku. 1995, 1998 ir 2000 metais išrinktas juo pakartotinai ir ėjo šias pareigas iki 2003 metų Nuo 2003 metų – Tėvynės Sąjungos politikos komiteto pirmininkas, Prezidiumo narys. 1996 metais vėl išrenkamas į Seimą. 1996–2000 metais kadencijos Seimo pirmininkas. Per 2000 metų rinkimus ketvirtą kartą išrinktas Lietuvos parlamento nariu ir iki 2004 metų vėl dirbo Seimo delegacijose Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje ir Baltijos Asamblėjoje. 2003–2004 metais buvo Lietuvos Respublikos Seimo deleguotas Europos Parlamento stebėtoju, o nuo 2004 m. gegužės 1 d. – visateisis Europos Parlamento narys. 2004 m. birželio 13 d. išrinktas Europos Parlamento nariu. 2009 metais rinkimuose į EP išrinktas antrai kadencijai.

Vytautas Landsbergis yra daugiau nei pirmasis Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas. 1988–1991 metais Lietuva buvo ypatinga ir išsiskirianti geopolitiniu vaidmeniu pasauliui. Tai galėjo įvykti tik Landsbergio asmenybės dėka. Vytautas Landsbergis – vienintelis 1988–1991 metų politinis lyderis ir valstybės vadovas, kilęs iš tautos, o ne tų laikų komunistinės nomenklatūros vadų. Tų dienų įvykių grėsmės akivaizdoje Lietuvos Sąjūdžio ir kitų patriotinių jėgų kova už nepriklausomybę, kai atrodė, jog mūsų pastangos gali žlugti, tautai skambėjo drąsinantis, telkiantis, ryžtingas Landsbergio žodis, konsoliduojantis įvairių pažiūrų žmones, nuosekliai vedantis nepriklausomybės ir pergalės link. Jis sugebėjo neperžengti pavojingos ribos, už kurios viskas būtų buvę sutrypta ir sutriuškinta. Tik Landsbergio ryžtas leido subrandinti tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka turi griūti. Tarsi įkvepiantis dvasinis vadovas jis kalbėjo apie laisvę, tiesą ir gėrį, atskleidė melo ir blogio šaknis, aiškino būtinybę siekti nepriklausomybės. V. Landsbergio vadovaujamas Lietuvos Sąjūdis 1988–1989 metais sugebėjo įžiebti valstybės nepriklausomybės viltį ir atvedė iki nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais. Kovo 11-ąją – V. Landsbergiui ir artimiausiems jo bendraminčiams ar pagalbininkams parengus būtinus teisinius aktus, už Nepriklausomybę balsavo visi, net ir tie, kurie buvo okupacinės valdžios kolaborantai. Lietuva aplenkė Latviją ir Estiją, kurios vadovauti išrinkusios komunistus, Nepriklausomybės atstatymą paskelbė tik 1991 metų rugpjūčio antroje pusėje, kai Maskvoje pralaimėjo imperijos šalininkai. Landsbergis atlaikė visus sovietų skelbtus ultimatyvius reikalavimus atšaukti Kovo 11-osios sprendimus, grasinimus paskelbti energetinę blokadą, Vakarų delsimą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Prasidėjus Sausio 13-osios smurtui, kai brutaliu kariniu būdu, sutelkus kariuomenės, sovietinio saugumo ir minios pajėgas, buvo bandoma sunaikinti mūsų Nepriklausomybę, Landsbergis sugebėjo taip sutelkti tautą, kad Sausio 13-oji tapo ne nepriklausomybės užgniaužimo, bet Pergalės diena. Taip skatindamas priešintis karinei agresijai Sausio 13-ąją taikiai, be jokių ginklų, pakvietęs šimtus tūkstančių piliečių ginti Nepriklausomybės, V. Landsbergis nuvedė į Sovietų Sąjungos griūtį 1991 metų rugpjūčio pabaigoje, nes žmonės nedvejodami atėjo, tikėdami valstybe ir pasitikėdami pirmuoju valstybės vadovu. Toji Pergalė niekaip neatsiejama nuo Vytauto Landsbergio asmens ir jo gebėjimo paskatinti išsilaisvinančius piliečius tikėti atkurtąja valstybe. Pergalė galutinai buvo įteisinta 1991 m. rugpjūčio 19 d., kai net imperijos centre tūkstančiai maskviečių gynė Rusijos demokratiją, o pasaulio valstybės viena paskui kitą rikiavosi pripažinti nepriklausomą Lietuvą.

Tačiau net ir pergalė prieš imperiją dar nebuvo galutinė. Kai 1992 metų pabaigoje Seimas tapo lyg iš kolūkių pirmininkų sudaryta taryba, kai buvo veržiamasi atkurti okupacinės valdžios prievarta sulipdytus kolūkius, kai buvo tyčiojamasi iš Laisvės kovotojų, politinių kalinių, tremtinių, kai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas ir jo bendraminčiai iš okupacijos laikų tyčiojosi iš pirmojo valstybės vadovo, jis nenusileidžia – imasi vadovauti opozicijai, nes tik taip galima sumažinti smūgį Nepriklausomybei, tik taip galima siekti valstybei reikalingos narystės ES ir NATO, tik taip galima pasipriešinti valdžią užėmusiems komunistams. Dainuojančios revoliucijos keliu Laisvę atgavusi Lietuva buvo grobiama, plėšiama, ir tam reikėjo priešintis. Dabar tik kai kas žino, o kai kas tik girdėjo apie tas ištisų nemigos, didžiulės įtampos ir atsakomybės dienas, kai V. Landsbergio įkvėpti žmonės rikiavosi ginti Nepriklausomybės, kai matė persigrupuojančius jo nekentėjus, įžvelgiančius pašaipą ar kokį nors kėslą jo veiksmuose, bet jis niekada nenukrypo nuo svarbiausiojo tikslo – Lietuvos nepriklausomybės. Ir V. Landsbergis kartu su tauta laimėjo pergalę – jau 27 metus esame nepriklausoma, nors ir su įvairiausiais sunkumais susidurianti Nepriklausoma Lietuva. Todėl ir dabar džiugu visada girdėti įžvalgius Vytauto Landsbergio paraginimus tvirtai ginti iškovotą Nepriklausomybę, protingus politinius pasisakymus, rodančius Lietuvos ryžtą išlaikyti Nepriklausomybę.

Tarp įvairiausių Vytautui Landsbergiui paskirtų premijų ir apdovanojimų galima paminėti tokius: 1991 metais – Norvegų tautos Taikos premiją; Prancūzijos Fondation du Future premiją; Didžiosios Britanijos Tarptautinio laisvės fondo apdovanojimą; 1992 metais – Vokietijos Hermann-Ehlers-Preis, Estijos Respublikos medalį už nuopelnus; 1994 metais – Katalonijos kultūros fondo tarptautinę Ramon Llull premiją; 1997 metais – Prancūzijos Garbės Legiono II laipsnio ordiną; 1998 metais – Italijos Vibo Valentina „Liudijimo“ premiją už įnašą į Lietuvos išsilaisvinimą, Lietuvos Vytauto Didžiojo I laipsnio ordiną, Norvegijos Karališkojo ordino „Už nuopelnus“ Didįjį kryžių; 1999 metais – Lenkijos Respublikos Didžiojo Kryžiaus ordiną, UNESCO medalį už indėlį plėtojant demokratiją bei kovojant už žmogaus teises; Maltos ordino Nuopelnų ordino Didįjį kryžių; Graikijos Garbės ordino Didįjį kryžių; Komunizmo aukų memorialo fondo Trumeno ir Reigano laisvės apdovanojimą; 2000 metais – Frankofonijos Plejados ordiną (Prancūzija); 2001 metais – Latvijos Trijų žvaigždžių II laipsnio ordiną; 2002 metais – Estijos Marijos žemės kryžiaus ordiną; 2003 metais – Vytauto Didžiojo ordiną su aukso grandine, Vokietijos Saksonijos žemės parlamento Konstitucinis medalį; 2009 metais Gruzijos Šv. Georgijaus ordiną, Lietuvos URM garbės ženklą „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“; 2012 metais – Vyčio Kryžiaus ordino Didįjį kryžių; 2016 metais – Laisvės premiją, Prancūzijos Garbės legiono ordino Didįjį kryžių; 2017 metais, – Lietuvos URM garbės ženklą „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.

Praėjusios savaitės ketvirtadienį prof. Vytautui Landsbergiui įteiktas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ yra skirtas už jo išskirtinius nuopelnus įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir tarptautinį pripažinimą. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pabrėžė: „Profesoriaus Vytauto Landsbergio politinė lyderystė, išmintis ir išskirtiniai diplomatiniai gebėjimai padėjo atkurtai Lietuvos valstybei surasti kelią į tarptautinę bendruomenę“. Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ teikiamas nuo 2010 metų. Juo yra apdovanojami Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiai bei organizacijos už ypatingus nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, puoselėjant ir plėtojant tarpvalstybinius santykius.

Vytauto Landsbergio žmona Gražina Ručytė-Landsbergienė – pianistė, Lietuvos muzikos akademijos profesorė. Dukros Jūratė ir Birutė – muzikės. Sūnus Vytautas – literatas ir filmų režisierius. Vaikaitis Gabrielius Landsbergis yra Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas.

 

Prezidentės sveikinimasVytautui Landsbergiui

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį su 85-uoju gimtadieniu pasveikino pirmąjį atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovą Vytautą Landsbergį. Pasak Prezidentės, į V. Landsbergio asmenybę telpa labai daug Lietuvos. Nuo garbingos giminės, įvairiais laikais branginusios ir gynusios lietuvybę, iki vardo, žinomo visame pasaulyje. Tai vardas, visada tariamas greta Sąjūdžio ir Baltijos kelio, Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios, įgavęs ypatingą svorį. Prezidentė sako gerai suprantanti, kad tik pats V. Landsbergis iš tiesų žino, ką reiškė tomis istorinėmis Lietuvai dienomis prisiimti lyderio atsakomybę. Šią istoriją profesorius V. Landsbergis kuria ir toliau – kaip retas iš politikų, visuomenės ir kultūros veikėjų reaguodamas į visa, kas svarbu mūsų valstybei, savo gyva, žaižaruojančia mintimi nepalikdamas abejingų, išgrynindamas dabartinę politiką ir sugrąžindamas jai svarbiausius orientyrus. Šalies vadovė padėkojo V. Landsbergiui, kaip Lietuvos laisvės architektui, mąstytojui, kūrėjui ir labai jaunam savo dvasia žmogui, iš kurio daugelis nuolat mokomės drąsos ir orumo, laisvos ir garbingos laikysenos, būdingos didelėms asmenybėms. Prezidentė jubiliatui palinkėjo dar daug metų, pripildytų veiklos, kūrybos džiaugsmo, sveikatos ir ištvermės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija