2017 m. spalio 27 d.
Nr. 41 (2258)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Audros laužė –
nepalūžom


XXI Amžius


Laikas ir žmonės

Kai kam tremtis nesibaigė ir po 70 metų

Daiva Červokienė

Nijolė Genovaitė
Valančiūtė-Garanina taigoje

Nijolė Genovaitė Valančiūtė (antroji
iš kairės) su kitomis mergaitėmis
ir berniukais, priėmusiais Pirmąją
šventąją Komuniją 1958 metais

Prie paminklo lietuvių tremtiniams
Irkutsko krašte. Antroji iš kairės –
Nijolė Genovaitė Valančiūtė-Garanina

Joninės prie Angaros 2016 metais.
Dešinėje – Nijolė Genovaitė
Valančiūtė-Garanina

Nors nuo to laiko, kai okupantai lietuvius trėmė į Sibirą, praėjo jau apie 70 metų, dauguma tautiečių seniai grįžo į Lietuvą, bet yra likusių gyventi ir tremties vietose. Kaip susiklostė jų likimas? Negi jie nenorėjo, nebandė grįžti į Lietuvą?

Nijolė Genovaitė tapo Eugenija ir Ženia

Nijolė Genovaitė Valančiūtė-Garanina – lietuvė, jau kone 70 metų gyvenanti nedideliame Rusijos Irkutsko srities mieste Usoljė Sibirskojė. Mieste, išsidėsčiusiam Angaros pakrantėse, už 83 km nuo Irkutsko, – 83 tūkst. gyventojų, veikia druskos gavybos ir perdirbimo, chemijos ir mašinų gamybos pramonės įmonės, kurortas „Usoljė“, kuriame gydymui naudojamos vietinės druskos, gydomasis purvas. 1947–1953 metais veikė Gulago lageris.

Nijolė Genovaitė turi du pasus – lietuviškame jos vardai taip ir parašyti, rusiškame ji – Genevaitė. Tremtinė sako, kad Nijolės vardas rusams labai neįprastas, todėl jo neištardavo, vadindavo antruoju. Ir tas labai painus, todėl ją dažniau vadina Eugenija, o sutrumpintai – Ženia.

N. G. Valančiūtė-Garanina jau beveik 50 metų dirba Sibiro vaistinėse, ir sulaukusi 75-erių dar neatsisveikino su mėgstamu darbu.

Vaikystė Ukmergės rajone

Nijolė Genovaitė Valančiūtė gimė Atkočių kaime, Ukmergės rajone, 1944 metais. Jos tėvas Stasys Valančius, gimęs 1911 metais Atkočių kaime, tarnavo Lietuvos policijoje. Jis 1944 metų spalį buvo suimtas, kalintas Ukmergėje, 1945 m. sausio 13 d. karinio tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties, išvežtas į lagerį Komijos ASSR be teisės grįžti į Lietuvą.

Nijolė su mama Elena Naruševičiūte-Valančiene, gimusia Siesikuose, irgi Ukmergės r., liko gyventi su vyro tėvais. Kartu dirbo žemę, augino gyvulius, gyveno kaip dauguma to meto kaimo žmonių. Nijolės Genovaitės atmintyje beveik nieko neliko iš to laiko. Teprisimena, kaip jos pirštą sužeidė įrenginys, kuriuo smulkino lapus paršiukams...

Valančių šeima buvo pripažinta buožėmis ir 1949 metų kovą išvežta į Sibirą. Nijolę Genovaitę išvežė su seneliais Juozu ir Ona, o mama Elena tuo metu buvo išvažiavusi į miestą. Tremtyje, Kačiugos mieste (Irkutsko sritis) 1949 metų spalį mirė močiutė Ona. Senelis paprašė leidimo „susijungti“ su dukros Onos šeima, kuri gyveno irgi Irkutsko srityje, tik Usolje Sibirskojė miestelyje. Taip Nijolė Genovaitė pateko į šį miestelį. Beje, 1952 metais ten mirė ir senelis.

Mama Elena Valančienė pati atvyko į Irkutską 1953 metais. Tikėjosi parsivežti Nijolę į Lietuvą, bet NKVD atstovai atėmė dokumentus ir neleido išvykti atgal. Ją apgyvendino kone 100 km atstumu nuo dukters. E. Valančienė rašė laišką V. Molotovui, prašydama leidimo gyventi kartu su dukra. Sulaukė atsakymo „otkazat“ („neleisti“). Tik po metų gavo leidimą. O netrukus šeimą susirado ir Usolje Sibirskoje apsigyveno ir tėvelis Stasys. Nuotraukoje, kurioje Nijolė Genovaitė įamžinta su kitais vaikais, priėmusiais Pirmąją šventąją Komuniją 1958 metais, greta jos stovi jau abu tėvai. Beje, jie abu palaidoti Usolje Sibirskoje.

Gyvenimo vingiai ir chemija

Valančiai Usolje Sibirskoje turėjo ožką, ir bene iki 9 klasės dukters užduotis buvo ją ganyti. Mergaitė mokėsi miestelio mokykloje, jos vidurinės mokyklos baigimo pažymėjime tebuvo vienas ketvertas, visi kiti penketai – geriausi įvertinimai. Chemijos mokytoja sugebėjo mokinius įtikinti, kad chemija – išskirtinai perspektyvi specialybė, ir Nijolė Genovaitė su klasės drauge nuvežė pareiškimą stoti studijuoti į Mendelejevo Chemijos technologijos institutą Maskvoje. Kai paaiškėjo, kad įstos tik dešimtadalis norinčių, ji nutarė stoti į tokią pat specialybę kitame Maskvos institute. Įstojo į vakarinį fakultetą, ją priėmė su sąlyga, kad prisiregistruos ir įsidarbins. Bet pateko į užburtą ratą – įsidarbinti negalėjo, nes neregistruota, o registruotis negalėjo, nes mieste neturėjo artimųjų. Kažkaip nusipirko bilietą į Vilnių ir atvyko pas giminaičius, tikėdamasi čia prisiregistruoti ir mokytis. Bet giminaičiai nepuolė padėti, tad teko grįžti namo pas tėvus.

Tik kitąmet įstojo studijuoti farmacijos Irkutsko medicinos institute ir penkerius metus mokėsi savo mylimos chemijos. Susipažino su būsimu vyru (jis mokėsi vyresniame kurse) ir ištekėjo. Pagal paskyrimą vyras išvyko dirbti į Sachaliną, o po metų su sūneliu Robertu pas jį atvažiavo ir Nijolė Genovaitė. Bet ten jų niekas nelaukė – vyras gyveno su kita moterimi, kuri irgi laukėsi kūdikio. Tačiau pakeisti paskyrimo nepavyko, teko dirbti Sachaline. Ten sutiko Aleksandrą. Jis, ką tik grįžęs iš Armijos, pradėjo dirbti toje pačioje vaistinėje. Netrukus Nijolė Genovaitė ištekėjo antrą kartą, antras sūnelis gimė per tėvo Aleksandro gimtadienį, todėl jam davė tokį pat vardą.

Vėl Usolje Sibirskoje

Gimus antram sūnui Nijolę Genovaitę aplankyti atvažiavo tėvas Stasys. Sachaline buvo labai prastas oras, visą savaitę lijo ir tėvas pradėjo prašyti, kad dukra su šeima grįžtų į Usolje Sibirskoje. Nijolė Genovaitė sutiko, tą nedidelį Sibiro miestelį laikė namais. Jauna šeima apsigyveno barake su tėvais, kuris ten buvo tapęs tarsi pirmuoju daugiabučiu. Vietos buvo striuka, Nijolė Genovaitė nuėjo prašyti skirti jų šeimai atskirą butą. Sutiko su sąlyga, kad ji išvažiuos dirbti į miškų vaistinę nedideliame kaimelyje. Jauna šeima pragyveno ten porą metų, buvo neblogai, bet iki miesto važiuoti toli, keliai prasti, automobilį krato, autobusai važinėjo be grafiko. Pavyko vėl grįžti į Usolje Sibirskoje.

Beje, prieš 20 metų mirė Nijolės Genovaitės vyras Aleksandras, bet Usolje Sibirskoje greta gyvena abu sūnūs ir vaikaičiai Aleksandras ir Julija. Anūkė jau tapo mama, Nijolė Genovaitė – prosenele.

Pasidairymai Lietuvoje

Nijolė Genovaitė daug kartų lankėsi Lietuvoje. Pirmą kartą – 1963-iaisiais. Lietuvoje daugiausia bendrauja su buvusiu tremties Usolje Sibirskoje kaimynu Algimantu Alekna, į tėvynę grįžusiu 1959 metais. Daugelio giminių jau nebėra gyvų, jų vaikų ir vaikaičių nė nepažįsta, kai kurie jos vengia...

Regis, 2000 metais pateikė prašymą suteikti jai Lietuvos pilietybę. Rusijoje padarytos notaro tvirtintos dokumentų kopijos netiko, teko visus dokumentus kopijuoti ir tvirtinti čia, Lietuvoje.

„Pamačius Lietuvą buvo labai gražu ir graudu, nespėdavau šluostyti ašarų. Ir vis atsėlindavo jausmas, kad pragyvenau svetimą gyvenimą, kad esu apvogta“, – pratarė moteris.

Gyvendama Usolje Sibirskoje Nijolė Genovaitė tikėjosi sulaukti pranešimo, kada jai bus suteikta Lietuvos pilietybė, bet taip ir nesulaukė. 2015 m. rugsėjo 15 d. atvykusi į Lietuvą Migracijos departamente sužinojo, kad pilietybė jai suteikta prieš 15 metų. Papriekaištavusi, kad apie tai nesulaukė jokios žinios, dar buvo išbarta, kad pati kalta. Neišdavė nė pažymos apie pilietybės suteikimą. Ją lydėjęs tremties kaimynas A. Alekna dar bandė ginčytis su Migracijos departamento vyr. specialiste, bet veltui. „Kaltų neieškojau, atsiėmiau lietuvišką pasą ir grįžau atgal, į Usolje Sibirskoje. Buvo labai apmaudu... Juk tiek svajojau grįžti į Lietuvą, buvo tam galimybių. Galėjau čia gauti ir butą“, – kalbėjo Nijolė Genovaitė.

Ji dar gerai tebekalba lietuviškai, tebeskaito lietuviškas knygas. Dabar jai jau 75-eri, minčių grįžti į Lietuvą jau nėra... „Ir galvoju dažniau jau rusiškai“, – prisipažino moteris.

Irkutsko

lietuvių bendrija „Švyturys“

Irkutsko srityje gyvenantys lietuviai susibūrę į bendriją „Švyturys“. Jai priklauso apie 130 asmenų, gyvenančių pačiame Irkutske ir srities kaimuose bei miestuose, dauguma sukūrė mišrias šeimas, kiti jau seniai grįžo į Lietuvą. Archyvų duomenims, į Irkutsko sritį buvo atvežta apie 38 tūkstančius lietuvių. Srities centre jiems iki 1959 metų gyventi nebuvo leidžiama.

Pasak Nijolės Genovaitės, Irkutsko lietuviai neblogai kalbėjo lietuviškai. Tai – dideli čia atitremtų kunigų ir klierikų nuopelnai: jie stengėsi padėti tautiečiams lavintis, teikė sakramentus. O kun. Vinco Algirdo Pranckiečio namai Usolje Sibirskoje buvo tarsi bažnyčia ir tautiečių namai. Kalėdoms lietuviai papuošdavo eglutę, Velykoms ir Kalėdoms ruošdavo vaidinimus. Ten veikė ir sekmadieninė mokykla – vaikai mokėsi lietuviškai skaityti ir rašyti.

Pasak Nijolės Genovaitės, lietuviai ten gyveno neblogai – žemė labai derlinga, o jos – dirbk, kiek pajėgi. Nors vasaros trumpos, bet karštos, gerai augo bulvės ir pomidorai, rabarbarų stiebai delno pločio užaugdavo, o juodieji serbentai – kaip vyšnios ir bulvių derlius daug didesnis negu Lietuvoje. Dauguma tautiečių ir karves turėjo, ir kiaulių užsiaugindavo. Angaros upėje būdavo daug žuvų. Vietiniai rusai lietuvius gerbė, dažnai net religines šventes kartu švęsdavo...

Vietoj išvadų

Kaip būtų susiklostęs Nijolės Genovaitės gyvenimas atkurtoje Lietuvoje? Kas labiau – Lietuvos valdininkai ar taip susiklosčiusios aplinkybės – atėmė iš moters galimybę tai išbandyti ir gyventi gimtinėje? Telieka šis klausimas retorinis.

Taigi N. G. Valančiūtės-Garaninos namai neatšaukiamai liko Usoljė Sibirskojė. Artimi žmonės artėjant gyvenimo saulėlydžiui itin svarbūs, niekuo nepakeičiami. Sūnų Roberto ir Aleksandro, jų vaikų gimtinė yra ten. Ir Nijolės Genovaitės tėvų kapai yra ten.

Įdomu, kaip būtų susiklostęs Nijolės Genovaitės gyvenimas, jeigu apie suteiktą Lietuvos pilietybę ji būtų sužinojusi prieš 15 metų, kai turėjo daugiau jėgų ir entuziazmo grįžti į Lietuvą? Kaip motinos sprendimas grįžti gyventi į Lietuvą būtų paveikęs jos sūnus ir vaikaičius? Gal tada Nijolė Genovaitė galvotų, kaip artimuosius telkti aplink save kur nors Vilniuje ar Ukmergėje? Dabar jos namai – nedidelis Sibiro miestelis, kur 1949 metais buvo ištremti artimieji...

Asmeninio ir Algimanto Aleknos albumo nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija