|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Lietuvos šimtmečio istorijos liudininkė
Spalio 26 dieną, eidama 103-iuosius metus, Kaune mirė Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, kurios gyvenimas viso šimtmečio Lietuvos istorija. Ji gimė 1915 m. kovo 4 d. Švenčionyse. Jos senelis buvo knygnešys, o tėvas carinės armijos rekrūtas, kuris 1918 metais už lietuvių karių organizavimą grįžti į Lietuvą ir kartu slaptų dokumentų gabenimą Lietuvai bolševikų buvo pagautas ir sušaudytas prie Sankt Peterburgo. Pradinę mokyklą Birutė lankė Palūšėje, o nuo 9 metų, 1924 metais, išvyko gyventi į Vilnių. Ten, jos žodžiais tariant, prabėgo patys gražiausi gyvenimo metai. Ir tikrai nėra kito žmogaus, galėjusio daugiau papasakoti apie tokį Vilnių, kurio jau beveik niekas neprisimena. Birutė mokėsi lietuviškoje Vytauto Didžiojo Gimnazijoje, o baigusi kelis kartus stojo į Stepono Batoro universiteto medicinos fakultetą, tačiau kaip litwinka ir moteris nebuvo priimta (į St. Batoro universitetą lietuvius pradėjo priimti tik nuo 1925 metų). Kadangi domėjosi politika, tai 1935 metais įstojo į Aukštąją Politinių mokslų mokyklą prie Rytų Europos mokslinio tiriamojo instituto ir baigė 1939 metais. Besimokydama paskutinėse gimnazijos klasėse bei studijų metais Birutė įsitraukė į daugelio lietuviškų kultūrinių organizacijų veiklą. Drauge su kitais lietuviais keliaudavo per kaimus ir, bendraudama su kaimo jaunimu bei vaikais, dainuodavo lietuviškas liaudies dainas, dalindavo lietuviškas maldaknyges ir spaudą. Už šią veiklą ne kartą okupacinės valdžios buvo nubausta piniginėmis baudomis ir areštu. Birutės pase jos pavardė (kaip ir kitų lietuvių) buvo įrašyta lenkiškai: Biruta Werkelysowna litwinka. Paso įrašas litwinka reiškė, kad niekur valstybės tarnyboje ji negalės gauti darbo. Nežinoma atvejų, kad lenkų okupuotame Vilniuje lietuviai būtų ėję kokias nors valstybines pareigas. 1939 metų vasarą, Europoje prasidėjus politinei įtampai, lenkų okupuotame Vilniuje buvo atidarytas Lietuvos Generalinis konsulatas. Į jį dirbti buvo pakviesta Birutė Verkelytė. Vokietijai užpuolus Lenkiją ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vakarinės Lenkijos pabėgėliai pradėjo veržtis į Vilnių norėdami gauti vizas į Lietuvą arba tranzitines vizas per Lietuvą į kitas šalis. Visi jie buvo išgirsti ir įleisti. Išduodant vizas, išgelbėti tūkstančiai žydų. Birutei teko dirbti ir sekretorės, ir mašininkės, ir stenografės darbus. Kai Vilnius ir jo sritis sugrįžo Lietuvai, Konsulatas buvo uždarytas, o vietoje jo buvo įsteigta Vilniaus miestui ir sričiai valdyti Vyriausybės įgaliotinio įstaiga, kuriai vadovauti buvo paskirtas A. Merkys, o po jo K. Bizauskas. 1940 metais, SSSR okupavus Lietuvą, K. Bizauskas buvo suimtas, įkalintas ir sušaudytas Minsko kalėjime. Bijodama panašaus likimo, Birutė išėjo atostogų ir į darbą daugiau negrįžo. Sužinojusi, kad ieškoma, išvyko į Kauną ir ištekėjo už gydytojo Petro Fedaravičiaus. Kaune Birutė irgi nesėdėjo sudėjusi rankų. Vokiečių okupacijos metais abu su vyru, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, vadovaudamiesi žmoniškumo principu, gelbėjo žydų tautybės žmones nuo nacių genocido. Nebuvo net minties, kad galima būtų pasielgti kitaip, yra sakiusi Birutė. Buvo karas, daug žmonių neteko savo namų, buvo daug našlaičių, nes jų tėvai paimti į kariuomenę ir išsiųsti į frontą. 1945 metais Birutė įsitraukė į Raudonojo Kryžiaus draugijos veiklą: stengėsi palengvinti našlaičių ir badaujančių šeimų dalią. Dideli B. Fedaravičienės nuopelnai ginant lietuvišką švietimą Lietuvos etninėse žemėse Baltarusijoje. Milžiniškų Jos ir prof. Tado Ivanausko pastangų dėka Girių septynmetėje, Gervėčių ir Pelesos vidurinėse mokyklose buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos. Pradedant šeštu dešimtmečiu pagrindinė Birutės veikla susijusi su prof. T. Ivanausko parama, buvo lietuviškos spaudos prenumeravimas ir mokinių, studentų, panorusių mokytis Lietuvoje, globa. Atvykusį į Lietuvą jaunimą reikėdavo įtaisyti į Lietuvos vidurines ir aukštąsias mokyklas, rūpintis jų mokymusi ir gyvenimu. Vedama pagalbos jausmo atskirtajai Lietuvai ji galėjo eiti prašyti bet kur ir bet ko. Ir dažniausiai jai pasisekdavo. Už rūpinimąsi, materialinę ir dvasinę pagalbą studentai ją pamilo ir vadino motule. Spaudą reikėdavo užsakyti Baltarusijos pašto skyriuose, nes Lietuvoje užsakytos spaudos paštininkai žmonėms nenešdavo, todėl į Baltarusiją vykdavo Birutė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Birutė aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, 1989 metais įsteigė Vilnijos draugijos Kauno skyrių, jos iniciatyva buvo atkurta Lietuvai pagražinti draugija. Visa širdimi ir jėgomis Birutė paniro ir į Knygnešio draugijos veiklą, jos iniciatyva Kaune susikūrė Knygnešio draugijos Kauno skyrius. Geros ir įdomios jos siūlomos veiklos idėjos buvo visų priimamos, žavėjo jos racionalumas sprendžiant bet kokią problemą. B. Verkelytės-Fedaravičienės iniciatyva Kaune atstatytas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir Knygnešių sienelė Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, pasodinta ąžuolų giraitė Jono Basanavičiaus gimtinėje. Ji buvo giliai tikinti, sąmoninga katalikė. Jos ilgas ir prasmingas gyvenimas buvo tarsi aukojimasis Lietuvai, o tai galima apibūdinti poeto Justino Marcinkevičiaus posmu apie Mažvydą: Ant Lietuvos (Just. Marcinkevičius. Mažvydas). Prasmingas B. Verkelytės-Fedaravičienės gyvenimas ir visuomeninė veikla buvo įvertinti ne tiktai daugybe padėkos raštų bet ir valstybiniais apdovanojimais: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-o laipsnio medaliu už nuopelnus Lietuvai (1995); Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų tautybės žmonių gelbėjimą nuo nacių genocido Antrojo pasaulinio karo metais (2003); Garbės kryžiumi už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje (2010); I laipsnio medaliu už nuopelnus Vilniui ir Tautai (2010); Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžiumi (2015). Vilnijos draugijos Kauno skyriaus vardu Elvyra Valiukaitė
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |