2017 m. lapkričio 3 d.
Nr. 42 (2259)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Audros laužė –
nepalūžom


XXI Amžius


Dezinformacijos labirintuose

Susipykusi su sąžine ir protu

Edvardas ŠIUGŽDA

Lietuva pasiekė patyčių apogėjų. Lietuvos visuomeninio transliuotojo portale Lrt.lt pasirodė Vytenio Radžiūno parengtas pranešimas „Rašytoja Rūta Vanagaitė teigia surinkusi skandalingų faktų apie Lietuvos karininką, partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Partizanas esą buvo KGB agentas, o Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas esą net surinkęs duomenų apie žydų žudynes“, o netrukus pasirodo portalo Delfi straipsnis su abejotinu pavadinimu: „Versija: R. Vanagaitės rankose atsidūrė kankinimų mėgėjo N. Dušanskio užrašai, skelbiamos sekimo ir arešto detalės“. Visa tai, reikia manyti, – tik triukšmo fonas, o ne mūsų tautos tragedijos klausimų aiškinimasis. Ar netampame panašūs į vanagaites, kurios sako, kad mes, lietuviai, vis kalbame, kaip mus skriaudė lenkai, rusai, ir bijodami kad ji mūsų vėl taip nepavadintų, veliamės į garbės nedidinantį aiškinimąsi. Jau pernai pavasarį su tų pačių interneto tinklalapių pagalba ir kai kurių jai pritariančių „garsių“ asmenų pastangomis pravedusi lietuvių niekinimo akciją, Vanagaitė skelbė, kad Lietuva išnaikino visus savo žydus, nedarydama atgailos dėl nužudytųjų. Štai taip niekinančiai apie Lietuvos kovas už išsivadavimą Lietuvos ambasadoriaus Baltarusijoje akyse kalbėjo Vanagaitė. Jos pasakojimą apibendrintai galima perpasakoti: „Lietuvius engė tai rusai, tai lenkai, taigi mes – didvyriai – tokia nesąmoninga legenda ir sugalvota Lietuvoje. Paskiau sužinojau: mano senelis šaudė, kitas – irgi. O pas mus namuose buvo spinta, joje – veidrodis. Argi pas juos, valstiečius, galėjo tai būti? Ne. Vadinasi, tai paimta iš nužudytų žydų“. Ir dar psichologiškai „pamurkdo“ į jos paistalus pakviestą ambasadorių: „Ačiū, kad ambasadorius neišeina, kažkas jį laiko. Gal jis neišdrįs išeiti“. Ir sarkastiškai tyčiojasi iš lietuvių, kurių supratimu, „Putinas tik ir laukia, kad parašyčiau: lietuviai žudė. Jei Putino nebūtų, jį reikėtų išgalvoti“. Taip lietuvius ji laiko visiškais kvailiais – joks Putinas (ar Stalinas), jokia Rusija mums, Lietuvos gyventojams, niekada nėra padariusi jokių skriaudų, tai mes, lietuviai, skriaudas darėme kitiems „mūsiškiams“.

Bet tai buvo paruošiamoji ataka prieš naują smūgį lietuviams, kurių dalis, nesuvokianti informacinio karo plonybių, gudriai buvo jos pačios įtraukta. Vanagaitė tada sąmoningai net nebandė įvardyti, kas Lietuvoje buvo žydų žudymo organizatoriai ir vykdytojai. Ji net nemini, kad Lietuvoje įvykdyto masinio žydų naikinimo viršininkas buvo SS pulkininkas štandartenfiureris Karlas Jėgeris su jo vadovaujamo 3-iojo operatyvinio būrio žudikais, o kartu ir kiti naciai, šeimininkavę Lietuvoje. Jo 1941 metų raportai – savotiškos buhalterinės masinių žudynių Lietuvoje knygos: „Šiandien galiu konstatuoti, kad 3 operatyvinis būrys pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra...“ Užtat archyvuose Vanagaitė suranda kitų „dokumentų“ ir pasityčiodama aiškina: „Pusę metų sėdėjau archyvuose. Istorikai man patarė, ką skaityti. Tik negaliu atsiskaityti 1500 eurų, kuriuos tariamai gavau už knygą „Mūsiškiai“. O žudikai buvo „normalūs“ žmonės. Tai – studentai, valstybės tarnautojai... 20 tūkst. Lietuvos valdininkų perėjo pas vokiečius tarnauti, dar 20000 buvo įsijungę batalionuose. Jie „dirbo“. Ir kad būtų dar labiau paniekinami lietuviai, ji šantažuoja: „Lietuvoje aiškinama: jeigu tu nešausi (į tuos žydus), tai vokiečiai, stovintys už nugaros, tave nušaus – toks lietuviškas naratyvas. 150000 žydų nužudyta per 3 mėnesius. Žydų atveždavo iš Čekijos, Austrijos, ir čia, Lietuvoje, juos šaudė. Ir Katalikų Bažnyčia, ir Lietuvos vyriausybė tam pritarė...“ R. Vanagaitė neparagina pasimelsti už nužudytus žydus, nekviečia atsiteisti jiems, bet ieško žudikų tarp lietuvių – senelių, dėdžių, tolimų giminaičių, nors tikrai žinome, kad jų nebuvo. Vanagaitei svarbu sukiršinti, surasti kokią nors nuodėmę, nusikaltimą, padarytą lietuvių, ir ne bet ko atžvilgiu, tarsi genocidas buvo tik žydų atžvilgiu, jo nebuvo paskelbta lietuviams ar lenkams, rusams. Taigi, pagal Vanagaitės „naratyvą“, Lietuva padaryta (ir padaroma) žydų „skerdykla“. Tai jie, lietuviai, darė savo malonumui iš visiško savo degradavimo. Ir taškas. Kas gali būti baisiau ir rafinuočiau sugalvota „mūsiškės“ Vanagaitės-Zuroff-Dušanskienės?

Tačiau šiomis dienomis Vanagaitė uoliai įvykdė naują savo užsibrėžtą tikslą: panaudodama savo, kaip viešųjų ryšių specialistės, įmantrybes sukelia skandalą, kurio centre atsiduria ji pati ir jos naujoji knyga. Dabar ji paskelbia suradusi vieną žymų žydšaudį, gal ir ne žydšaudį, bet kurį ji nusprendusi dabar demaskuoti kartu kaip ir KGB agentą. Ir tas blogasis lietuvis yra ne bet kas, o partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jos šmeižikiškais teiginiais, žymusis partizanų vadas buvo taip palaužtas KGB, kad pirmąją suėmimo dieną, 1956 m. spalio 11-ąją, pabandė nusižudyti pačiu neįtikinamiausiu būdu, o paskiau išdavė savo bendraminčius, kartu „šlovindamas“ okupantų atneštą ir statomą komunizmą. Iš kur tie paistalai? Vanagaitė tiesiog mėgaujasi savo gudrumu. Viską ji suveda į tai, kad Seimas rengiasi 2018 metus paskelbti Adolfo Ramanausko-Vanago metais, nes kitąmet sukaks ne tik mūsų valstybės, bet ir šio žymaus bebaimio partizanų vado gimimo šimtmetis. Vanagaitė aiškina, kad jai, „kaip kiekvienam Lietuvos piliečiui, jeigu valstybė paskelbia metus kažkokio žmogaus vardu, visiškai nesunku nueiti (į LYA) ir pasiskaityti (KGB bylų)“. Tada vertėtų jos paklausti, dėl kokio dar žmogaus, kurio metus paskelbė Seimas, ji puolė į sovietinius archyvus ir aiškinosi, ką jis nušovęs ar pakoręs. O gal išdavęs. Ne, ji tikrai dėl kitų garbių mūsų tautos žmonių nesiklausinėjo. Klausimas jai kilo tik šiemet, kai rengiamasi 2018 metus skelbti A. Ramanausko-Vanago metais. Ir dar pasityčiodama skelbia: „Jeigu man sako, kad vien tai, kad kyla klausimai, aš esu apmokama Putino – taip, aišku, dabar norės rusai iš manęs interviu. Jie jo negaus, nes tai yra mano klausimai mano valstybei ir mano Seimui“. Taip ji tariamai net „neklausiama (ir neskatinama) Putino“, „kelia teisingus klausimus“, kad esą Ramanauskas buvo KGB agentas nuo 1940 metų, kad net nekankinamas išdavė daug partizanų, kad pats save kankino, nes taip rado KGB bylos tomuose, t.y. skelbia tuos pačius KGB melus ir šmeižtus. Ir dar net prideda savo ir Zurofo bei Dušanskio pramanus: Ramanauskas esą šaudė Druskininkų žydus, aiškiai šmeiždama, nes Druskininkų žydai dar iki vokiečiams okupavus SSRS aneksuotą Lietuvą (kuriai Druskininkai tada nepriklausė) buvo išvežti į Treblinką (Lenkija) ir paskiau buvo sunaikinti. (Aišku, ne lietuvių, kaip galbūt aiškintų Vanagaitė, ir ne lenkų, o vokiečių nacių.)

Vanagaitė meluoja apie Ramanausko išduotus žmones, esą jie buvo suimti ir nuteisti. Nė vieno pavyzdžio ji nepateikia, nes jų ir negali pateikti. O gal ji pateikė Urbono pavardę – tai jo bendradarbiavimo su KGB dėka buvo suimtas, nukankintas Ramanauskas, tai jo dėka buvo nuteista ilgiems nelaisvės metams jo žmona, tai jo dėka kentėjo ir savo vaikystės bei jaunystės neturėjo jų dukra Auksutė Ramanauskaitė, tai jo dėka nukentėjo daugelis žmonių, kurie slėpė Ramanauską. Ir ne dėl Ramanausko „išdavysčių“ nukentėjo tie žmonės. Juk tai saugumiečiai Sinicynas, Liaudis, Dušanskis, Martavičius kankino Ramanauską, juk tai jie suiminėjo paskutinius partizanus, juk tai jų dėka laikėsi okupacinis represinis aparatas. O kai Ramanauską kankinę saugumiečiai pamatė, jog persistengė, jie sugalvojo pasaką, kad pats Ramanauskas žudėsi save kankinančiu būdu. Bet Dušanskis net nebando kaip nors smulkiau papasakoti savo plačiuose „memuaruose“, kaip „žudėsi“ Ramanauskas, – jis tik vienu sakiniu pasako „žudėsi“ („Ramanauskas... staiga pradeda prašyti pasigailėjimo, siūlo savo bendradarbiavimą ir pan. Kai Ramanauskui tai buvo atsakyta, jis net bandė nusižudyti“) – jokių smulkmenų, jokių žiaurumų neaprašo, nes tuos žiaurumus aiškiai vykdė saugumiečiai. Dušanskis taip pamėgino pateisinti KGB viršininko K. Liaudžio raportą į Maskvą apie Ramanausko „bandymą nusižudyti“, kai saugumiečiai tariamai nepriėmė Ramanausko „atgailos“. Žinoma, tada, po Stalino mirties, tokius kankinimo atvejus vis dėlto stengtasi išaiškinti ir kaltus nubausti, todėl buvo paskleista „žinia“ apie „bandymą“ nusižudyti. Vanagaitė pateikia tokius kagėbisto Dušanskio šmeižtus kaip tikrus faktus, esą Ramanauskas „palūžo“. Ji turėtų pasidomėti, ar ne po tokių kankinimų pro KGB trečio aukšto langą 1953 metais iššoko kankinamas partizanas Vizbaras-Vapsva. Nejaugi taip ilgai slapstęsis nuo „demokratinio komunizmo statytojų“, kuriems tariamai jis pažadėjo tarnauti, Vanagas nesugalvojo tikresnio (ir lengvesnio) būdo nusižudyti? Jeigu prisimintume tą kankinimo aktą, negalima jo nepakraupus skaityti – ten aprašomi tokie sužalojimai... Ir sakyti, kad žmogus sau pasidarė tuos sužalojimus, logikos nėra. Pagaliau nereikia vien tik logikos: 1993 metais liepos 6 dieną buvo atliktas kompleksinės teismo medicininės fizikinės techninės ekspertizės aktas, numeris 134–93, jame aiškiai pasakyta, kad A. Ramanauskas-Vanagas visumos tokių sužalojimų, kurie jam buvo padaryti, pats negalėjo atlikti. Taigi yra konkreti byla, aprašoma trečiame tome nuo 66 iki 71 puslapio. Bet Vanagaitei to skaityti ir viešai kalbėti nesinori. Jai svarbiau skleisti Dušanskio, Zuroffo ir pačios pramanus. Gal taip siekiama sumažinti galimos bausmės už lietuvių tautos ir jos didvyrių šmeižtą dydį?

Viešųjų ryšių konsultantė R. Vanagaitė, besigirianti pravedusi kai kurias sėkmingas rinkimų kampanijas, šįkart suklupo ant savo grėblio – istorikų buvo sučiupta su šmeižto įkalčiais ir sumurkdyta į savo pačios įžūlų šmeižtą: į jos knygos pristatymą atėjo vos keli gerbėjai. Ji nesitikėjo tokio atsako iš dar nesugadintos visuomenės pusės – gavo skaudų smūgį, kurio ir buvo verta, nes pati tokiais tik ir mėgavosi. Gerai, kad šį kartą, po jau kelinto eilinio Vanagaitės šmeižto, lietuviai pagaliau sujudo. Juk anksčiau, po jos „bestselerio“ „Mūsiškiai“ kai kas tiesiog leipo iš džiaugsmo, girdami jos „atradimus“ gyrė jos knygą, kai kurie net ėmėsi visokias atgailos eisenas inicijuoti, į krūtinę muštis, kad jų seneliai „irgi“ buvo žudikai, o ir visi lietuviai tokie yra. Gal ateina į protą tie visi vanagaičių suklaidinti. Bet, deja, nors toks grubus šmeižtas paskatino visuomenės jėgas atsiliepti, bet kai kurie, matyt, dar laukia savo valandos, tūnodami pasislėpę. Juk ir M. Ivaškevičius rengiasi pakartotinai išleisti savo „Žalius“, esą jaunimas dar nėra skaitęs jo rašliavos, gal reikia ir papildyti kokiais nors vanagaitiško tipo šmeižtais, dar labiau apjuodinti lietuvius, parodant, kokie jie išgamos buvo ir yra, dėdamiesi engiamais rusų, lenkų ar vokiečių, o iš tikrųjų nesugebantys net savo vaikų nuo emigracijos sulaikyti – reikia, anot Vanagaitės, Putino okupacijos. Ir žymusis disidentas Tomas Venclova praskydo: „Nustokime pjudę Vanagaitę, dar pravardžiuodami ją Dušanskiene“. Keistai pataria disidentu vadinamas ne Lietuvoje gyvenantis mąstytojas. Taigi, jo vertinimu, geriau leisti Vanagaitei-Dušanskienei-Zuroff pjudyti tautą ir jos laisvės kovotojus? Ir tai turi būti nebaustina?

Keistai atrodo, kai kitos šalies pilietis, atliekantis tik visuomenininko funkciją ir net nepripažintas savo šalyje, įsileidžiamas į nepriklausomos valstybės parlamentą ir jame aiškina savo poziciją, kokius nusikaltėlius mes esą garbiname. Ar įsileisdami į Seimą mes parodome, jog esame valstybė? O gal esame tik kokių nors iš kitų šalių atvykėlių „visuomenininkų“, nepripažįstančių net tų valstybių, valdomas kraštas? O gal kažkokių psichopatų, pasiryžusių apdergti tautos didvyrius? Ir kodėl leidžiame jo „draugei“ koneveikti mūsų didvyrius, kaltinti tautą? O gal sąmoningai apšmeiždama Ramanauską ar kitus partizaninio karo vadus, Vanagaitė tikslingai paskleidžia mintį, jog ji esą jau susižiedavusi su „visuomenininku“ iš Izraelio E. Zuroffu, „labai protingu žmogumi“, kuriam „jaučianti pagarbą“? O gal tai – tik paprasčiausiai suporinti įtakos agentai? Tie agentai, kurie, kaip aiškiai įvardijama, yra prieš Lietuvą vedamo aršaus informacinio karo priešakyje? Pakanka pažiūrėti vien į pasitenkinimu dvelkiančią Vanagaitės išraišką – ji jaučiasi nugalėtoja, didvyre...Todėl ne veltui jau kitą dieną, kai tarsi atsiprašė už blogai suprastą aiškinimą, Vanagaitė per Izraelio televiziją jau skleidžia naują šmeižtą prieš Lietuvą – pasakodama apie privačios leidyklos sprendimą nutraukti su ja bendradarbiavimą, leido suprasti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje yra „draudžiamų“ temų, todėl čia esą negalima reikšti nuomonės ir kai kurios tematikos knygas leidyklos naikina. Reikia suprasti, kad leidyklos privalo Vanagaitės šmeižtus spausdinti, skleisti ir platinti netgi privalomai, leisdamos savo lėšas ir žemindamos savo prestižą. Štai kokias pretenzijas savo šmeižikiškuose pareiškimuose pareiškia su protu bei sąžine susipykusi ir sarkastiškoji Vanagaitė. Vaizduodama naivią, ji teigė: „Reikia žinoti ribą, iki kurios Lietuvoje, nepriklausomoje Europos valstybėje, galioja žodžio laisvė ir laisvė klausti. Pasirodo, riba yra. Aš nežinojau. Aš galvojau, kad jos nėra“. Ir tikrai didžiulis skirtumas yra tarp dizainerio Juozo Statkevičiaus „interviu“ ir Vanagaitės liejamų sąmoningų šmeižtų. Beje, J. Statkevičius atsiprašė, o Vanagaitė jau pradėjo savo turą po užsienio šalis, kaip tai darė ir po pernai išleistos knygos „Mūsiškiai“, važinėdama po Baltarusiją, Rusiją, Lenkiją ir šmeiždama Lietuvą, kaip žydšaudžių kraštą. Esą užuot nuėjusi į parlamentinę komisiją „ir nunešusi tą medžiagą“, ji tik „neatsargiai prasitarė“ interviu radijui apie duomenis, „kurie šokiravo“. Seimo komisijoje ji esą norėjo, „kad jie su Lietuvos istorikais duotų atsakymą man ir visiems“. Taip dėliodama savo „argumentus“, ji tik demaskuoja save kaip gudrią ir klastingą informacinio karo dalyvę vidaus kare, kuriame prieš valstybę kaunasi ne išorės priešas, bet vidaus, kaip panašiai Amerikos „Dvynius“ puolė ne Rusijos raketos, o vidaus priešai teroristai. Melo ir šmeižto atakos skaudesnės ir brutalesnės...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija