Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Kraupaus Sedos mūšio atminimas tebesaugomas

Vytautas MALŪKAS

Šv. Mišias aukojo klebonas kun. Modestas Ramanauskas

73-iųjų Sedos kautynių metinių minėjimą vedė kultūros centro režisierius Gediminas Jokubauskas

Prie paminklo Sedos kautynių dalyviams uždegtos žvakutės ir padėta gėlių

Minėjimo metu grojo Sedos pučiamųjų orkestras „Griaustinis“

Kautynių istoriją nušvietė Mažeikių šaulių vadas Pranas Trakinis

Sediškė Genoveita Gricienė pasigenda išsamesnės informacijos apie žuvusiuosius

Savo pastebėjimais apie pokario Sedą dalijosi Jadvyga Bičkuvienė

Antkapiniame paminkle – tik dalis žuvusiųjų pavardžių – kiti liko nežinomais kariais – Lietuvos laisvės gynėjais

Šv. Mišių metu budėjo šaulių garbės sargyba

Sedos miestelyje kasmet spalį minimos Sedos kautynių metinės – šiemet jos jau 73-iosios. Pirmiausia minėjimo dalyviai rinkosi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, po šv. Mišių prie paminklo žuvusiems kautynių dalyviams prisiminta jų istorija, o senosiose miestelio kapinėse žuvusiųjų kautynėse atminimas pagerbtas tylos minute, šaulių salvėmis, čia minėjimo dalyviai dalijosi savo atsiminimais.

Pradedama šv. Mišiomis

Sedos kautynių metu žuvę Tėvynės gynėjai kasmet pagerbiami jau du dešimtmečius, nuo 1994 metų: pagerbti žuvusiuosius atvykdavo likę gyvi jų kovų draugai, dabar jų gretos išretėjo, nes daugelis jau išėjo į Amžinybę. Į Sedos kautynių metinių minėjimą susirinko sediškiai, iš Mažeikių atvyko Lietuvos šaulių sąjungos Mažeikių 801-osios kuopos ir jaunieji „Gabijos“ gimnazijos šauliai, grojo Sedos pučiamųjų orkestras „Griaustinis“, vadovaujamas Kęstučio Dvaržeckio.

Šv. Mišias Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje aukojo parapijos klebonas kun. Modestas Ramanauskas. Jis sakė, kad žuvusiųjų Sedos kautynėse atminimą sediškiai kasmet pagerbia drauge su šauliais, o šis susibūrimas visada pradedamas šv. Mišiomis. „Kas kitas, jei ne Dievas, gali dovanoti mums laisvę, skatinti ją branginti, mylėti savo kraštą, Tėvynę Lietuvą. Melskime Mergelės Marijos užtarimo tiems, kurie praliejo kraują už laisvę, už Tėvynę. Melskimės už jaunus žmones, kad jie nepabūgtų būti savo krašto, Tėvynės patriotais“, – kalbėjo kun. M. Ramanauskas.

Suformuota nauja rinktinė

Prie šalia bažnyčios esančioje aikštėje 1999 metais Sedos kautynių dalyviams atminti pastatyto paminklo (autorius – skulptorius Osvaldas Neniškis) minėjimas pradėtas Sedos seniūno pavaduotojos Nijolės Jovaišienės skaitomomis eilėmis, o Mažeikių šaulių 801-osios kuopos vadas Pranas Trakinis nušvietė kautynių istoriją.

Pagal dr. Alfredo Rukšėno surinktą medžiagą, 1944 metų vasarą sovietų kariuomenei peržengus Lietuvos sieną ir Vermachto pajėgoms traukiantis į Vakarus, kartu su vokiečiais traukėsi ir dalis Lietuvos gyventojų. Žemaitijoje, Viekšnių apylinkėse, susitelkė nemažai pabėgėlių grupių iš įvairių Lietuvos apylinkių – didelę jų dalį sudarė karinei tarnybai tinkami vyrai, tad imta steigti jų savisaugos būrius. Liepos 29 dieną Viekšnių valsčiaus apsaugos būrio būstinėje įvyko pabėgėlių būrių vadų susirinkimas, kurio metu nutarta suburti sovietų neužimtoje Lietuvos teritorijoje esančias jėgas ir, bendradarbiaujant su vokiečių kariuomene, kovoti su mirtinu Tėvynės priešu – Sovietų Sąjunga. Visi Viekšnių valsčiuje ir Mažeikių apskrityje veikiantys lietuvių kovos daliniai buvo sujungti į vadinamąją Tėvynės apsaugos rinktinę.

Priešams ilgai nepasidavė

Tėvynės apsaugos rinktinė buvo pavaldi vokiečių kariuomenės Žemaitijos sektoriaus karinių pajėgų vadui plk. Helmutui Mėderiui (Helmut Mäder). Pagal vokiečių planus rinktinė turėjo dengti sovietų kariuomenės puolamus vokiečių dalinius ir duoti laiko persigrupuoti. Netrukus Tėvynės apsaugos rinktinėje pagal buvusios Lietuvos kariuomenės statutus imtas formuoti 1-asis lietuvių pulkas, kurį sudarė du batalionai – apie 1200 karių. Rugsėjo pradžioje pradėtas formuoti ir 2-asis lietuvių pėstininkų pulkas. 1944 metų spalio 5 dieną sovietų kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto pajėgos pradėjo puolimą Žemaitijoje Klaipėdos kryptimi. Tėvynės apsaugos rinktinės lietuvių pulkai kovėsi vokiečių pusėje prie Sedos ir Barstyčių (Mažeikių apskritis). 1-ojo pulko 1-ajam batalionui pavesta ginti Sedą iš pietryčių ir rytų, o 2-ajam batalionui – iš šiaurės rytų. Gynybines pozicijas ties Seda buvo užėmęs dar ne visai sukomplektuotas 2-asis pėstininkų pulkas. 1944 metų spalio 7 dieną priešakinis sovietų armijos tankų korpuso dalinys pasiekė Sedos prieigas ir puolė 1-ojo bataliono ginamas pozicijas. Vokiečių pėstininkų prieštankiniais ginklais – vienšūviais „pancerfaustais“– pavyko sunaikinti aštuonis rusų tankus, iš minosvaidžių buvo sėkmingai apšaudyti tankus lydėję pėstininkai. Tačiau greitai pasibaigus šaudmenų atsargoms Tėvynės apsaugos rinktinės 1-asis pulkas buvo priverstas trauktis.

Jėgos buvo nelygios

Besitraukiant nemažai karių žuvo. Iš viso prie Sedos žuvo apie 100 lietuvių kovotojų. 2-asis pėstininkų pulkas irgi neišvengė susidūrimo su sovietinės kariuomenės daliniais. Vykstant sovietų kariuomenės puolimui, jis patraukė Barstyčių link ir, ten užėmęs gynybinę padėtį, apšaudė sovietų tankus. Tačiau jėgos buvo nelygios, sovietų puolimo atlaikyti nepavyko ir pulkui teko atsitraukti. 1-ojo pulko kariai taip pat pasitraukė į Barstyčius, bet nepavyko persigrupuoti. Sovietų kariuomenei puolant toliau dalis karių patraukė Klaipėdos link, į Vokietiją. Vokietijoje Tėvynės apsaugos rinktinės likučiai buvo išskirstyti į aštuonias statybos pionierių kuopas, kurios rengė įtvirtinimus Rytprūsiuose.

„Apibendrinant galima pasakyti, kad Tėvynės apsaugos rinktinės įsteigimas buvo dar vienas bandymas atkurti Lietuvos kariuomenę. Sedos kautynėms vadovavo lietuviai karininkai ir kovėsi jie ne už byrantį Trečiąjį reichą, o gynė savo šalį. Aišku, kad sulaikyti kur kas galingesnio priešo nebuvo jokių realių galimybių, buvo galima tik šiek tiek pristabdyti sovietų kariuomenės puolimą“, – rašoma dokumentinėje medžiagoje.

Atvažiuodavo kautynių dalyviai

Už savo Tėvynę Sedos kautynių metu galvas padėję žuvusieji palaidoti senosiose miestelio kapinėse. Čia 1994 metais pastatytas medinis kryžius, kuriame įamžinta daugiau kaip šimtas kautynėse žuvusių karių pavardžių. Apie šią sediškiams brangią kapinių vietą savo patyrimais ir žiniomis dalijosi buvusi ilgametė Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos vadovė, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narė Genoveita Gricienė. Ji pasakojo, kad Sedos kautynių minėjimai ir įamžinimas prasidėjo nuo Vlado Kazlausko. Jis pats, kaip kautynių dalyvis, ėmė iš Vilniaus atvažinėti į Sedą, rinko medžiagą archyvuose, atveždavo fotografijų parodų. Jo dėka daugybė to meto kareivėlių buvo atvažiavę į Sedą. Važiuodavo į minėjimus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Kanados, JAV, Anglijos, Australijos.... Šviesios atminties V. Kazlauskas iki pat gyvenimo pabaigos rūpinosi, kad atminimas apie kautynes išliktų. Jis surinko žuvusiųjų pavardes.

„Kol dar nebuvo prasidėję didieji minėjimai, mes patys jau buvome sutvarkę kapavietę, pastatę kryžių, spalio 7-ąją jau eidavome pagerbti žuvusių už Lietuvos laisvę. Taip tie minėjimai ir vyksta didesniu ar mažesniu būriu, su svečiais ar be svečių, bet kas metai. Garbė Telšių apskrities šauliams, kurie būna visada, suteikdami paminėjimui iškilmės ir rimtumo“, – kalbėjo sediškė.

Istorija apie Angelą

G. Gricienę labiau domino kautynių dalyviai, likusių gyvų kareivėlių likimai. „Nesu istorikė, nevadinu savęs ir kraštotyrininke, bet taip susiklostė, kad būtent man sediškė Kazimiera Krauzienė atskleidė savo saugotą paslaptį: nusivedusi į senąsias Sedos kapines medžio šakele apibrėžė bendro kareivėlių kapo vietą. Brėždama vis atsidusdavo: Gal ne visai tiksliai rodau, bet savo akimis mačiau juos į apkasą suguldytus: viename gale galvos, kitame – kojos…“ – atsiminimais dalijosi moteris. G. Gricienė teigė, jog norėtųsi, kad apie žuvusius kareivėlius būtų žinoma bent kiek daugiau, kad būtų galima pakeisti tą lentą, kur įrašyta tik vardo raidė ir pavardė, kad šalia prirašytume bent gimimo metus, iš kur jie kilę. „Manau, kad tai – padaromas darbas. Juk tikrai dar gyvi giminės. Šiandien tikrai galiu sąrašą papildyti viena pavarde – Angelas Chmieliauskas iš Rokiškio, tada buvo studentas, jam buvo 20 metų“, – sakė sediškė. Ji apie šį vaikiną papasakojo sukrečiančią istoriją: Angelo tėvas, Duokiškio vargonininkas, žuvo, kai vaikui buvo pusantrų metų. Būdamas studentas, Angelas išgirdo Tėvynės šauksmą ir savo jauną galvą paguldė Sedos kautynėse – mama apie sūnaus palaidojimo vietą nesužinojo iki pat mirties: po ilgų ieškojimų žinią apie jo palaidojimo vietą gavo giminės, bet nebuvo kam ir kaip į Sedą nuvažiuoti. „Buvau ta, kuri įvykdžiau artimųjų prašymą atsiųsti žemės saują nuo Angelo kapo. Prieš Vėlines prakrapsčiusi sniegą pakabinau žemės ir ją išsiunčiau.Tą keistą jausmą, lyg dalyvautum laidotuvėse, visada prisimenu. O ten, Rokiškio kapinėse, prie motinos buvo perlaidojami tėvo kauleliai, išpilta Sedos žemės sauja ir pritvirtinta lentelė su įrašu apie sūnų Angelą, Sedos kautynėse žuvusį ir ten palaidotą“, – pasakojo G. Gricienė.

Uždegdavo žvakeles

Pokario metais Sedoje gyvenusi buvusi Sąjūdžio Mažeikių tarybos pirmininkė Jadvyga Bičkuvienė teigė irgi girdėjusi pasakojimus apie Sedos kautynes: žmonės, žinoję, kur ilsisi kautynių metu žuvę kariai, lapkričio 1-ąją uždegdavo žvakeles. Iš komjaunuolių, sovietinių veikėjų buvo sudaryta juos sekti turėjusi komisija: tie žmonės žvakeles išmesdavo, o jų vietoje vėl atsirasdavo kitos.

„Dabar atvažiuodama į Sedą vis galvoju, ar kautynių vadams trūko žinių, ar vadovavo išdavikas, kad jos buvo pralaimėtos. Vienoje pusėje buvo rinktinės kariai, kitoje – sovietinė kariuomenė. Kovotojai, nebegalėdami kitaip pasitraukti, plaukė per upę, kuri sruvo jų krauju“, – kalbėjo J. Bičkuvienė.

Sedos kautynių liudininkų prisiminimus užrašė Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos bendruomenė vadovaujant istorijos mokytojai Reginai Montrimienei: tikimasi šią medžiagą iki 2019-ųjų, kuomet bus minimos 75-osios Sedos kautynių metinės, išleisti atskira knyga.

Mažeikių rajonas
Albino UIKIO nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“