|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Žaizdos Generolo K. Skučo simboliškas sugrįžimas į tėviškę
MAURUČIAI. Spalio 27-ąją, penktadienį, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo gimtinėje, įkasta kapsulė su žemėmis, atvežtomis iš generolo žūties vietos Pamaskvėje, vadinamosios Komunarkos. Komunarka specialus NKVD objektas, kuriame buvo užkasami Maskvoje sušaudyti represuoti asmenys, tarp jų ir aukšti Lietuvos pareigūnai. 1940 m. birželio14-ąją prieš vidurnaktį Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui sovietai įteikė ultimatumą, kuriame reikalavo sudaryti Maskvai priimtiną vyriausybę, įsileisti į Lietuvos teritoriją Sovietų sąjungos armiją ir ją dislokuoti. Pirmasis ultimatumo punktas reikalavo išduoti sovietų teismui tuometį vidaus reikalų ministrą, buvusį Lietuvos karo atašė Maskvoje, brigados generolą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Sovietų valdžia kaltino juos dėl tariamų provokacijų prieš Raudonąją armiją. Iš Komunarkos parvežtos simbolinės kapsulės su žeme įkastos K. Skučo tėviškėje, Mauručiuose. Simbolinę akciją prie K. Skučo atminimui pastatyto paminklinio akmens Mauručiuose surengė generolo dukterėčia, žurnalistė Virginija Skučaitė. Ji sakė, kad Vyriausybė turbūt galvojo, jog vykdydama reikalavimus išgelbės Lietuvos nepriklausomybę, o galbūt ir save, bet viskas labai greitai apsivertė aukštyn kojom, nes Antanas Sniečkus tuoj pat K. Skučo ir A. Povilaičio bylas atidavė į Maskvą ir kartu atidavė abudu pareigūnus. V. Skučaitė pasakojo, kad šio įvykio 77 metus laukė ir Kalifornijoje gyvenanti garbaus amžiaus generolo dukra Jūratė Šukys ir jos sūnus Kazys. Žurnalistė dėkojo kolegei Violetai Juodelienei, padėjusiai interneto platybėse rasti duomenų apie K. Skučo kūno užkasimo vietą vasarą nuvykusi į Maskvą, V. Skučaitė aptiko dar dviejų tarpukario Lietuvos ministrų ir keliolikos kitų nužudytų aukštų Lietuvos pareigūnų pėdsakų. Į ceremoniją atvyko Garliavoje gyvenanti generolo dukterėčia Birutė Skučaitė-Artmonienė. Skučo garbei Mauručiuose nuaidėjo Lietuvos kariuomenės Garbės kuopos salvės. Ceremoniją filmavo žurnalisto ir prodiuserio Jono Ohmano vadovaujama kūrybinė grupė, kurianti dokumentinių filmų ciklą apie Lietuvos valstybei nusipelniusius žmones. |
||
|
|
||
Žaizdos Rajonas baigė įamžinti Nepriklausomybės kovų savanorius KUČIŪNAI. Spalio 28-osios vidurdienį, po šv. Mišių Šv. Kazimiero bažnyčioje, miestelio gyventojai susirinko prie bažnyčios, kur buvo atidengtos ir pašventintos atminimo lentos, skirtos 19191920 metų Nepriklausomybės kovų Kučiūnų valsčiaus savanoriams ir Vyties kryžiaus kavalieriams. Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis pasidžiaugė, kad šis, nepriklausomybės kovų didvyrių atminimo įamžinimo procesas, kuris buvo pradėtas 2016taisiais jau yra baigiamas. Meras teigė, jog svarbu išsaugoti istorinę atmintį ir pagerbti savanorius, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Svarbu ne tik prisiminti įvykius, bet ir įamžinti paprastų žmonių, kurie kovojo už valstybę, atminimą sakė A. Margelis. Meras džiaugėsi, kad Dzūkijoje yra tvirta valstybingumo ir tikėjimo savo šalimi idėja ir padėkojo idėjos sumanytojui Viliui Kavaliauskui už ryžtą ir užsidegimą įamžinant Lazdijų krašto savanorių atminimą bei visiems rėmėjams, kurie prisidėjo prie 1919-920 metų Nepriklausomybės kovų savanorių ir Vyties kryžiaus kavalierių atminimo įamžinimo Lazdijų rajone. |
||
|
|
||
Žaizdos Ar semiamės stiprybės iš praeities? Stasė Eitavičienė
NEMUNĖLIO RADVILIŠKIS. Spalio 15-ąją, sekmadienį, čia buvo atidengta Atminimo lenta 19191920 metų savanoriams, kilusiems iš šio valsčiaus. Tai jau ketvirtasis atminimo ženklas šiems Tėvynės patriotams Biržų rajone. Neseniai Atminimo lentos buvo atidengtos Papilyje, Vabalninke ir Pabiržėje, dar viena savo eilės laukia Biržuose. Visose minėtose vietose renginiai vyko su dainomis, gražiomis, įkvepiančiomis politikų kalbomis, savanorių salvėmis. Bet Nemunėlio Radviliškyje šventės idilę sudrumstė Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje šv. Mišias aukojęs Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras kun. Ernestas Želvys, priversdamas visus susirinkusius pamąstyti apie savo santykį su Tėvyne, savo artimu ir su tais, kurių atminimui atidengdami paminklus skiriame dainas ir žodžius, dažnai mūsų gyvenimuose praradusius tikrąją savo prasmę. Kunigas kalbėjo apie patriotizmą ir patrioto ištikimybę, kuri pasireiškia ryžtu aukotis savo šaliai, palaikyti ir ginti ją. Patriotas yra ištikimas tėvynei, nes ji yra sava. Tėvynė išlieka, nors pasikeičia valdžios ir santvarkos. Ir tamsiausiomis valandomis patriotas gali tikėtis, kad Tėvynė atgims, jos žmonės apsivalys, išsigydys. Atsitiesimas gali užtrukti dešimtmetį, pusę amžiaus, net ilgiau, bet tikslas nėra nepasiekiamas, ypač jei tauta ir tėvynė praeityje turėjo kuo didžiuotis, iš ko stiprybę semtis. Tokie, anot kunigo, buvo tie žmonės, kuriems netrukus atidengsime Atminimo lentą. Ne lenta svarbu, bet jų žygių išaukštinimas mūsų širdyse. Galima daug rašyti ir kalbėti apie patriotiškumą, bet ką jis reiškia man? Daug skundžiamės, kaltiname valdžią, bet savęs nepaklausiame, ką konkrečiai padarėme, kad šitame Dievo mums sukurtame pasaulyje būtų daugiau tiesos ir gėrio, daugiau meilės. Mes pripratome, kad valstybė turi duoti mums. O ką jai duodame mes? Patriotizmas pasireiškia tuo, kad žmogus turi duoti, o ne valstybė. Mes pasijaučiame dievais ir norime, kad viskas būtų taip, kaip mes norime. O juk patriotizmas nėra vien savo jausmų išraiška, tai darbas, veikla, dažnai net be atlygio. Skelbiamės Marijos žeme, o tikėjimo nėra. Liko kelios dienos iki paminklinės lentos atidengimo, skelbimų nėra nei miestelyje, nei rajono laikraščiuose. Kultūros namai sau, mokykla sau, bendruomenė sau bažnyčioje tos pačios septynios giedančios močiutės, šiandien renginyje irgi tik gerokai pagyvenę žmonės. Jūs nemylite nei savęs, nei kitų, o be meilės nėra nei tikros laisvės, nei patriotizmo, skaudžiai kalbėjo kunigas Nemunėlio Radviliškio bendruomenės žmonėms, privertęs ne vieną nuleisti galvą. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |