|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Įpareigojančios globalinės problemos Popiežiaus pastabos apsilankius JT Maisto ir žemės ūkio organizacijoje Mindaugas Buika
Vėlinės ir aukų atminimas Dabar švenčiamoje Vėlinių oktavoje vėl ypatingu būdu prisimename ne tik mirusius brangius artimuosius, lankome jų kapus, bet ir įvairių karų, konfliktų, kitų nusikaltimų ir stichinių nelaimių aukas. Tikinčių mirusiųjų minėjimo dieną, lapkričio 2-ąją, popiežius Pranciškus aplankė amerikiečių karių kapines Netūno mieste, už kelių dešimčių kilometrų į pietus nuo Romos, ir aukojo gedulingas šv. Mišias už visuose karuose žuvusius žmones. Tose kapinėse palaidota beveik 10 tūkstančių amerikiečių karių, žuvusių įvairiuose Italijoje vykusiuose Antrojo pasaulinio karo mūšiuose nuo 1943 metų rudens iki 1945 metų pavasario. Su aukų minėjimo tema susijusi įspūdinga Šventojo Tėvo kalba apie badmiriavimo, migracijos ir klimato kaitos sukeltas netektis sakyta spalio 16 dieną apsilankius Romoje būstinę turinčioje Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijoje (FAO). To vizito metu popiežius Pranciškus įteikė prasmingą dovaną tragiškai žuvusio trejų metų kurdų berniuko Ailano, pabėgėlio iš Sirijos, skulptūrą. Šio vaiko kūno, išplauto į Turkijos krantus 2015 metų rugsėjį, radimas po to, kai jis paskendo keldamasis per Viduržemio jūrą su tūkstančiais kitų prieglobsčio ieškančių migrantų, tuomet buvo labai svarbus įvykis pasaulio žiniasklaidoje. Šventojo Tėvo padovanotoje marmurinėje skulptūroje šalia mažojo berniuko kūno pavaizduotas verkiantis angelas simbolizuoja didįjį šiuolaikinės migracijos dramatiškumą, kurį sukėlė skausmingi konfliktai, badmiriavimas ir skurdas. |
||
|
|
||
|
Kun. Vytenis Vaškelis
Prieš Vėlines ir po jų dažniau lankomės kapinėse, tvarkome kapus, kuriuose ilsisi mūsų artimųjų palaikai, arba, tiksliau sakant, jie, veikiami Apvaizdos nubrėžtų gamtos dėsnių, dūla ir atliepia Biblijos tiesą: Žmogau, dulkė esi ir į dulkę pavirsti (plg. Per 3, 19). Po biologinės mirties kūnai nyksta, bet sielos, atsiskyrusios nuo jų, įgyja naują gyvybingumo pagreitį ir tampa liudininkėmis, kad tai, kas yra nemaru, negali būti laidojama, nes ant gyvybe plazdenančių ir amžinybe alsuojančių substancijų niekas nepila smėlio, nededa vystančių vainikų. Kas laukia kiekvieno asmens, kurio širdis, dar prieš keliolika sekundžių vykdė gyvybiškai svarbų laikiną žmogiškosios egzistencijos palaikymo vaidmenį, bet, net kartais taikant visus efektyviausius šiuolaikinės medicinos gaivinimo būdus, nustojo plakusi ir daugiau ji niekada nebekrustelės krūtinėje? Tada iš mirties sąstingiu visų gyvybinių organizmo funkcijų sustojimu paženklintų kūnų sielos kaip paukščiai, paleisti iš narvelių, skrieja į anapusybę, kad, įgijusios naują būvį, bematant susitiktų su Tuo, į kurį pažvelgus taptų absoliučiai aišku, kas yra ko vertas ir kokia laukia amžinoji lemtis... |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |