2017 m. lapkričio 3 d.
Nr. 42 (2259)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Įpareigojančios globalinės problemos

Popiežiaus pastabos apsilankius JT Maisto ir žemės ūkio organizacijoje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus
su jį priėmusiu FAO generaliniu
direktoriumi Žozė Grasijanu
da Silva, su kurio nusistovėjo
artimi bendravimo santykiai

Šventojo Tėvo padovanota skulptūra,
kurioje pavaizduotas Viduržemio
jūroje tragiškai žuvusio trejų
metų kurdų berniuko Ailano,
pabėgėlio iš Sirijos, kūnas
ir šalia jo verkiantis angelas

Vėlinės ir aukų atminimas

Dabar švenčiamoje Vėlinių oktavoje vėl ypatingu būdu prisimename ne tik mirusius brangius artimuosius, lankome jų kapus, bet ir įvairių karų, konfliktų, kitų nusikaltimų ir stichinių nelaimių aukas. Tikinčių mirusiųjų minėjimo dieną, lapkričio 2-ąją, popiežius Pranciškus aplankė amerikiečių karių kapines Netūno mieste, už kelių dešimčių kilometrų į pietus nuo Romos, ir aukojo gedulingas šv. Mišias už visuose karuose žuvusius žmones. Tose kapinėse palaidota beveik 10 tūkstančių amerikiečių karių, žuvusių įvairiuose Italijoje vykusiuose Antrojo pasaulinio karo mūšiuose nuo 1943 metų rudens iki 1945 metų pavasario. Su aukų minėjimo tema susijusi įspūdinga Šventojo Tėvo kalba apie badmiriavimo, migracijos ir klimato kaitos sukeltas netektis sakyta spalio 16 dieną apsilankius Romoje būstinę turinčioje Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijoje (FAO). To vizito metu popiežius Pranciškus įteikė prasmingą dovaną – tragiškai žuvusio trejų metų kurdų berniuko Ailano, pabėgėlio iš Sirijos, skulptūrą. Šio vaiko kūno, išplauto į Turkijos krantus 2015 metų rugsėjį, radimas po to, kai jis paskendo keldamasis per Viduržemio jūrą su tūkstančiais kitų prieglobsčio ieškančių migrantų, tuomet buvo labai svarbus įvykis pasaulio žiniasklaidoje. Šventojo Tėvo padovanotoje marmurinėje skulptūroje šalia mažojo berniuko kūno pavaizduotas verkiantis angelas simbolizuoja didįjį šiuolaikinės migracijos dramatiškumą, kurį sukėlė skausmingi konfliktai, badmiriavimas ir skurdas.

Popiežiaus Pranciškaus vizito į FAO pasirinkta data, spalio 16-oji, buvo neatsitiktinė, kadangi tai – kasmet minima Pasaulinė maisto diena, skirta ir daugybės badmiriavimo aukų atminimui. Kaip tik tą dieną 1945 metais buvo įkurta Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija, atkreipiant dėmesį į būtinumą spręsti svarbiąją globalinio bado problemą. Tuomet dėl to kentėjo milijonai iš ką tik pasibaigusio Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) nusiaubtų teritorijų pasitraukusių žmonių, svetur ieškojusių išsigelbėjimo ir naujo gyvenimo galimybių. FAO įkūrimu siekta sutelktomis tarptautinėmis pastangomis spręsti skaudžią ir neteisingą bado problemą, pasaulio gyventojams garantuojant pilnavertę mitybą ir bendrąjį maisto paskirstymo saugumą. Šios organizacijos, kurios narės yra 194 šalys ir kuri turi prasmingą devizą „fiat panis“ (lot. k. „tebūnie duona“), daugiametės pastangos žemės ūkio ir kaimiškųjų vietovių vystymui pasaulyje davė akivaizdžius rezultatus. Tačiau ir XXI amžiuje badmiriavimo problema tebėra aktuali: 815 milijonų žmonių, vienas iš devynių pasaulio gyventojų, neturi pakankamai maisto ir tarp jų yra net 150 milijonų vaikų! Pastaraisiais metais badmiriaujančių pasaulyje skaičius buvo pradėjęs mažėti (2000 metais jų buvo 900 milijonų), bet dėl karinių konfliktų ir klimato kaitos jų vėl sparčiai gausėja. Tarptautinių ekspertų pateiktais duomenimis, vien tik praėjusiais metais maisto stokojančių žmonių skaičius padidėjo nuo 80 iki 108 milijonų. Tai suprantama, nes daugybė pabėgėlių ir migrantų apleidžia kaip tik kaimiškąsias vietoves, kuriose pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra žemės ūkio derlius. Šiuo metu pasaulyje yra 245 milijonai į kitas šalis persikėlusių migrantų, 40 proc. daugiau nei 2000 metais. Vien tik dėl su klimato kaita susijusių stichinių nelaimių 2008–2015 metais pabėgėliais tapo 26,5 milijonų žmonių, daugelis jų badmiriauja.

Badas lemia migraciją

Akivaizdu, kad prieš kelerius metus Jungtinėse Tautose viršūnių susitikime patvirtinti stabilios pažangos tikslai iki 2030 metų ir iškelta užduotis siekti, kad pasaulyje nebeliktų badaujančių (zero hunger), taip ir liks neįgyvendinti. „Ši situacija reikalauja didesnio susitelkimo, visų lygių tarptautinės ir nacionalinės atsakomybės“, – pabrėžė popiežius Pranciškus, kalbėdamas FAO būstinėje vykusiame Pasaulinės maisto dienos minėjime. FAO generalinio direktoriaus

Žozė Grasijano da Silvos (Jose Graziano da Silva) sukviesti jame dalyvavo ir septynių svarbiausių industrinių valstybių, vadinamosios „G7“ grupės (Kanados, Vokietijos, Japonijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos) žemės ūkio ministrai. Popiežius pabrėžė, kad būtina užtikrinti ne tik pakankamą maisto produktų gamybą, bet ir tolygų žemės resursų, šios brangios Dievo Kūrėjo dovanos, paskirstymą, kad visiems žmonėms būtų garantuota teisė būti tinkamai pamaitintiems, nes tai yra jų geros savijautos, sveikatos ir išlikimo sąlyga. Maisto stygius neturi riboti laisvo žmogaus pasirinkimo realizuojant savo gyvenimo tikslus, neturi priversti atsiskirti nuo artimųjų, bėgti svetur, kad išgyventų. Nuo šios svarbios problemos sprendimo labai priklauso žmonijos pasitikėjimas visa pasaulio santvarka, susiformavusia tarptautinių santykių sistema. Todėl reikalingi nuoseklūs ir visuotiniai sprendimai, neapsiribojant daliniais įsipareigojimais ar skubia pagalba ištikus nelaimei, nors, žinoma, tai yra reikalinga. Beje, kasdien pasiekiančios žinios apie badaujančių ir apleistųjų mirtį gali būti abejingai priimtos, tarsi tai būtų normalūs dalykai, todėl ir atitinkamas švietimas yra svarbus.

„Taigi, reikia neatidėliotinai ieškoti naujų būdų, kad turimos galimybės taptų realybe suteikiant garantijas, kurios leistų kiekvienam asmeniui pasaulyje su pagrįstu pasitikėjimu, o ne vien troškimais ir svajonėmis žvelgti į ateitį“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad mokslo ir technologijos pasiekimai, susiję ir su žemės ūkiu ir kitomis sritimis, leidžia išspręsti daug žmonijos problemų, atsiliepti į lūkesčius. Tačiau naujoji pažanga visgi nepašalino atskirties, skurdo ir kitų sunkumų, kaip rodo žinios apie daugybę bado, karų, klimato kaitos atneštų nelaimių aukų, apie išsiplitusį nedarbą, išnaudojimą. Būtent todėl, nors ir teigiamai vertinant technologinės ir mokslo pažangos galimybes, reikia imtis konkrečių politinės valios sąlygotų veiksmų ir sutarimų, kad būtų sumažintas badmiriaujančių žmonių skaičius, kad būtų suvaldyta priverstinė migracija. Kalbėdamas apie svarbiausią šio prieštaringo migracijos reiškinio priežastį, nesibaigiančius karinius konfliktus, kurie kartais tęsiasi dešimtmečiais ir suardo visų šalių socialinę struktūrą, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad jų užbaigimui ypač reikalinga gera valia ir dialogas, nesibaiminant ryžtingų  sprendimų. Net Jungtinių Tautų Organizacijos chartija patvirtina, kad taikos įtvirtinimui yra reikalingas laipsniškas ir sistemiškas nusiginklavimas, ir tai nėra utopinis, nieko neįpareigojantis pamąstymas. „Ko verti mūsų apgailestavimai dėl daugybės konfliktų, kurie milijonus žmonių paverčia smurto ir badmiriavimo aukomis, jeigu mes nieko veiksmingai nedarome dėl taikaus nusiginklavimo?“ – klausė Šventasis Tėvas. Greičiau priešingai, militarizmas yra tapęs reikšminga tarptautinės ir nacionalinės politikos dalimi, vis didesnė valstybinio biudžeto dalis skiriama ginkluotei, milijardinės išlaidos ir pajamos pasiekiamos perkant, gaminant ir parduodant mirtį nešančias priemones.

Klimato kaitos pasekmės

Fatališkos klimato kaitos pasekmės, kai vienose vietose įsivyrauja sausra ir nesibaigiantys miškų gaisrai, o kitose – didžiulės liūtys, uraganai, potvyniai, badmiriavimas bei priverstinė migracija irgi yra akivaizdūs dalykai. Popiežius Pranciškus priminė, kad mokslinė ekspertizė aiškiai nurodo šių problemų ištakas ir jų sprendimo kelius. Tarptautinė bendruomenė yra parengusi atitinkamus teisinius įrankius, pavyzdžiui, istorinį 2016 metų Paryžiaus Susitarimą dėl teršalų išmetimo ir atmosferos atšilimo, vadinamojo „šiltnamio efekto“ sumažinimo. „Deja, kai kurios šalys nusprendė iš tos Paryžiaus Sutarties pasitraukti“, – apgailestaudamas sakė Šventasis Tėvas, netiesiogiai nurodydamas tokį JAV administracijos sprendimą. Reikia tikėtis, kad praėjusią vasarą kaip tik Jungtines Valstijas ištikusios didelės stichinės nelaimės – miškų gaisrai Kalifornijoje ir potvynius atnešę uraganai Teksase bei Floridoje – paskatins permąstyti gamtosaugos politiką. Negalima pateisinti nesirūpinimo ekosistemos pusiausvyros išsaugojimu, bandymų manipuliuoti ribotais žemės resursais, ypač kada tai daroma iš godumo ir norint gauti kuo didesnį pelną, valdyti kitus. Reikia dėti sutelktas pastangas, kad gamtosaugos srityje būtų pasiektas sutarimas, net ir apribojant norimas plėtros pajamas, kad būtų išvengta dar tragiškesnių pasekmių visai planetai, nuo kurių pirmiausia kenčia vargingiausi žmonės. „Naudodami resursus, pasirinkdami gamybos kriterijus, įskaitant reklaminį vartojimo skatinimą, mes esame pašaukti radikaliai keisti gyvenimo būdą, kad būtų nutrauktas betikslis lėšų švaistymas ir nereikalingų daiktų, įskaitant maisto produktus, išmetimas“, – aiškino popiežius Pranciškus.

Anot Šventojo Tėvo, reikia nustoti galvoti, kad bado ir skurdo problemas turi spręsti kažkas kitas, ir nustoti kalbėti, kad tai yra tarsi nepagydoma liga. Jos diagnozė ir anksčiau minėtos priežastys, su kuriomis galima susidoroti, yra aiškios. Juk visi ekspertų vertinimai patvirtina, kad pasaulinė grūdinių kultūrų produkcija yra pasiekusi tokį lygį, kad maisto turėtų užtekti visiems ir net galima sudaryti globalinius rezervus. Bet dažnai maisto ištekliai tampa negailestingų spekuliacijų objektu, pirmenybę teikiant didžiųjų gamintojų ir prekybos interesams, vartojimo potencialo plėtojimui, o ne realių žmonių poreikių patenkinimui. „Tai veda į konfliktus ir eikvojimą, didina vargingiausių ir bedalių, kurie metasi į migraciją, nes priversti ieškoti išsigelbėjimo ir geresnės ateities už savo kilmės šalies ribų, skaičių“, – pripažino Šventasis Tėvas. Taigi, išaugęs maisto poreikis skatina įgyvendinti lygybės nuostatą, kad motinos žemės vaisiai būtų pasiekiami visiems. Ir visiškai nepriimtini kai kurių tarptautinių veikėjų tvirtinimai, jog reikia dirbtinai apriboti gyventojų skaičiaus pasaulyje augimą (neomaltuso teorija), nors akivaizdu, kad tas augimas dabar savaime lėtėja, o kai kuriose vietose sukėlė ne mažiau rimtas gyventojų skaičiaus mažėjimo problemas. „Kai kam atrodo, kad visų pamaitinimui užtenka sumažinti burnų skaičių, bet tai – klaidingas požiūris, ypač atsižvelgiant į maisto iššvaistymą ir daug išteklių reikalaujančius naujus vartojimo plėtros modelius, – sakė popiežius Pranciškus. – Sumažinti lengva, bet dalijimasis reikalauja atsivertimo ir toks turi būti imperatyvas“.

Meilė ir solidarumas politikoje

Šventasis Tėvas kvietė pamąstyti apie galimybę į tarptautinio bendradarbiavimo kalbą įterpti tokias sąvokas kaip „artimo meilė“, „dovanojimas“, „solidarumas“, „brolybė“, „gailestingumas“, ypač kada sprendžiamos globalinės problemos. Juk kaip tik tos vertybės sudaro populiaraus žodžio „humanitarinis“ turinį. Mylėti savo brolius ir seseris, viską daryti dėl jų gerovės, pagelbėti jiems varguose yra Evangelijos mokymo nuostata, bet randama ir kitose religijose bei kultūrose, todėl gali tapti pagrindiniu bendražmogiškumo principu tarptautinių santykių srityje. Šventasis Tėvas reiškė viltį, kad diplomatija ir daugiašalės institucijos skatins artimo meilės principą savo veikloje ir taip bus galima garantuoti ne tik maisto saugumą, bet ir bendrą globalinį saugumą. Tikra artimo meilė įkvepia teisingumą, kuris yra labai svarbus tokios visuomeninės santvarkos, kuri įgalintų abipusiškai spręsti visas globalines problemas, kūrimui pasaulyje, pradedant nuo kiekvienos šalies aprūpinimo reikiamais maisto produktais ir tolygiu jų paskirstymu visiems. Artimo meilė turi skatinti kūrimą naujų, teisingų vystymosi ir vartojimo modelių, priėmimą kokybiškai naujos tarptautinės politikos, kuri ne sunkintų, bet gerintų labiausiai nepasiturinčių gyventojų padėtį, kad jie galėtų išvengti beveik vergiškos priklausomybės. „Mylėti reiškia nustoti dalinti žmonijos šeimą į tuos, kurie turi žymiai daugiau nei jiems reikia, ir tuos, kuriems trūksta net būtiniausių dalykų“, – sakė popiežius Pranciškus. Kad tokia nesavanaudiška veikla nėra abstrakti utopija, patvirtino daugiau ar mažiau sėkmingos pastarųjų dešimtmečių diplomatinės pastangos užkirsti kelią masinio naikinimo ginklo naudojimui. Štai dabar iškelta reikšminga iniciatyva visiškai išvaduoti pasaulį nuo branduolinės ginkluotės. Šventajam Sostui pritariant šios kampanijos autoriams paskirta šiemetinė Nobelio Taikos premija. „Mes suvokiame tų ginklų viską naikinantį pavojų. Bet ar mes taip pat suvokiame globalinį skurdo ir atskirties pasekmių fatališkumą? – klausė Šventasis Tėvas. Šį blogį taip pat reikia sustabdyti, nes žmonės rizikuoja viskuo ir iš tiesų kartų ateitis gali išnykti dėl kasdienės duonos stygiaus, dėl konfliktų, smurto ar su klimato kaita susijusių ekologinių katastrofų.

Globalių pavojų akivaizdoje žmonės metasi į migraciją svetur, vyksta ten, kur mato viltį išgyventi, ir jų negali sustabdyti jokie fiziniai, ekonominiai, teisiniai ar ideologiniai barjerai. Juos gali sulaikyti tik artimo meilės principu paremta nuoširdi humanitarinė pagalba vietose su jos reikiamu visapusiškumu ir nuoseklumu. Tačiau dabar matome, kad humanitarinė daugiašalių tarptautinių institucijų veikla yra suvaržyta, o dvišaliai pagalbos susitarimai yra subordinuojami politiniams ar ideologiniams didžiųjų valstybių siekiams arba tiesiog savęs nuraminimui, jog kažkas daroma. Bet tam, kad iš tikrųjų būtų suvaldyta dabar netvarkinga, chaotiška migracija ieškant išsigelbėjimo, reikia sistemiškos tarpvyriausybinės veiklos, kad ji būtų persmelkta solidarumo ir artimo meilės, žinoma, laikantis tarptautinės teisės nuostatų. Visos tos humanitarinės veiklos tikslas yra žmonių ir tautų susitikimas, suartėjimas, kuris abipusiškai praturtina, skatina vieningumą, dialogą, mažina pavojingąją atskirtį ir pažeidžiamumą. Popiežius Pranciškus sakė, kad pažeidžiamumo problema ypač aktuali svetur atsidūrusiems pabėgėliams ir migrantams, kurie neretai naujoje aplinkoje junta abejingumą, kitoniškumo netoleravimą ir netgi neapykantą. Tokia padėtis, žmogiškuoju požiūriu, yra visiškai nepriimtina, todėl būtina išsiaiškinti priežastis ir neatidėliotinai bei kompetentingai ištaisyti padėtį. Negalima apsiriboti lingvistinėmis „gudrybėmis“, kuriais būtų pridengiamas neveiklumas, įsipareigojimų vengimas ar savanaudiškumas. Reikia išgirsti nepritekliuose gyvenančių ir atstumtųjų brolių ir sesių šauksmą: „Esu išalkęs, esu keleivis, esu nuogas, esu ligonis, esu uždarytas į pabėgėlių stovyklą“, kurioje situacija dažnai primena koncentracijos lagerio sąlygas. Šventasis Tėvas sakė, kad šis nelaimingųjų šauksmas reikalauja iš tarptautinės bendruomenės ne tik skubios vienkartinės pagalbos, bet nuolatinio teisingumo įgyvendinimo, vedant nuoširdų dialogą visuose lygiuose, kad būtų rasti geriausi sprendimai, atsakingiems vadovams prisiimant atsakomybę ir vykdant solidarumą.

Nutraukti grobstymą ir korupciją

„Sutelktos prevencijos priemonės nelaimių atžvilgiu kainuos žymiai pigiau nei neišvengiamas reagavimas į žemės nualinimą ar vandens užterštumą. Tai pažeidžia planetos „centrinę nervų sistemą“, kada vienintelė „teisė“ lieka skurdas, besiplečiančios epidemijos ir trumpėjanti  žmonių gyvenimo trukmė“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis pripažino, kad dabar keliamos individualios ir kolektyvinės iniciatyvos įveikti tokį blogį yra sveikintinos, tačiau nepakankamos. Reikia naujų tarptautinių pastangų, ypač solidžių finansavimo programų badmiriavimo ir struktūrinio skurdo įveikimui, kad jis būtų efektyvesnis, mažintų socialinę nelygybę. Kiekvienos šalies tikslas yra vystyti kuo įvairesnį ir produktyvų žemės ūkį, tačiau šiuo pretekstu negali būti nuo dirbamos žemės nustumiami smulkūs ir vidutiniai ūkininkai stambių žemvaldžių, latifundininkų, naudai, kaip dažnai atsitinka Lotynų Amerikoje ir kai kuriose kitose pasaulio dalyse. Tada, žemę praradę valstiečiai tampa vargingais samdomais kumečiais, priversti dirbti vergiškomis sąlygomis, nuklysta į skurdžius miesto kvartalus ar ieško laimės svetur.

Šventasis Tėvas apgailestavo, kad taip grobstant žemę, faktiškai nuo jos nuvarant paprastų ūkininkų šeimas, tautinių tradicijų atramą, dažnai tarpininkais būna korumpuoti valdžios atstovai, tie pareigūnai ir valdininkai, kurie pirmiausia turėtų ginti paprastų žmonių interesus. Turi būti griežtai kovojama ir su tokia korumpuota valdininkija, kuri savo ar įtakingų grupių savanaudiškais interesais nesąžiningai panaudoja gaunamą užsienio pagalbą, ir ji tiesiog nepasiekia tų, kuriems jos labiausiai reikia. Baigdamas išsamią analitinę kalbą Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijoje, popiežius Pranciškus pabrėžė, jog Katalikų Bažnyčia per savo vietines struktūras gerai žino apie įvairiose pasaulio vietose susidariusią socialinę situaciją ir vargingų gyventojų sluoksnių poreikius, todėl įgyvendindama savo apaštalinę misiją yra pasirengusi tiesiogiai dalyvauti kiekvienose praktinėse artimo meilės pastangose, ypač stengdamasi priminti pareigas tų, kurie neša didžiąją nacionalinę ir tarptautinę atsakomybę skurdo, bado ir kitų nelaimių įveikimui. Šventasis Tėvas reiškė viltį, kad kiekvienas asmuo, savo išpažįstamu tikėjimu ir nusistatymu atskleis motyvus veiksmingai prisidėti prie nepaliaujamo poreikio darbuotis, kad visai žmonijos šeimai būtų užtikrintas apsirūpinimas maistu, ypač svarbiu jos egzistencijai.

Apie panašias socialines mūsų žemyno problemas popiežius Pranciškus išsamiai kalbėjo Romoje spalio 27–28 dienomis vykusioje konferencijoje „Permąstyti Europą“. Apie tai – kitame „XXI amžiaus“ numeryje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija