2017 m. lapkričio 3 d.
Nr. 42 (2259)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Bibliotekos vadovas turi įrodinėti, kad knyga reikalinga

Pasvalio rajono savivaldybės
Mariaus Katiliškio viešosios
bibliotekos direktorė
Danguolė Abazoriuvienė

Literatūros klasiko Mariaus
Katiliškio atminimo kambarys

Rašytojo Jono Mikelinsko
bibliotekos fragmentas

Rugsėjo 7–8 dienomis Pasvalio rajono savivaldybės Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka šventė 80 metų sukaktį. Ta proga žurnalistas Bronius VERTELKA lankėsi šioje kultūros įstaigoje. Jos direktorė ir Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos prezidentė Danguolė ABAZORIUVIENĖ šiandien yra „XXI amžiaus“ pašnekovė.

Mūsų tauta tirpsta. Kaip esant tokiai demografinei situacijai tai atsiliepia rajonų bibliotekoms?

1984 metais, man atvykus dirbti į Pasvalį, rajone gyveno apie 39 tūkstančius žmonių. Dabar jų yra maždaug 26 tūkstančiai. Tuštėjant kaimams, kelių viešosios bibliotekos filialų teko atsisakyti. Tačiau į tas vietas užsuka didelis ir talpus bibliobusas, vienintelis toks Lietuvoje. Bibliotekos ant ratų veiklos pradžia sutapo su bibliotekos Talačkonyse uždarymu, jos knygų fondą perkėlus į bibliobusą. Žmonės žino, kada jis užsuks. Mobili biblioteka sugeba pasirodyti ir prie sodybų, kurių gyventojams jau tapo sunku judėti. Tai būna puiki galimybė jiems pasikeisti knygas. Nors bibliobusas, mano įsitikinimu, negali pakeisti stacionarios bibliotekos, tačiau jo dėka nenutraukiamas ryšys su skaitytojais, jiems suteikiama galimybė pasinaudoti kompiuteriu. Taigi būtina, kad knyga lankytų kuo daugiau kiemų, stiprėtų bendravimas su ja. Esu nuoširdžiai dėkinga rajono savivaldybei, kad ji sugeba rasti lėšų bibliobusui išlaikyti.

Biblioteka šiandien – turbūt ne vien knygų pasikeitimo vieta, bet ir elektroninių paslaugų teikimo, mokėjimo turiningai panaudoti laisvalaikį punktas. Į ją žmonės užsuka ir išsikalbėti, kartais net išlieti susikaupusį kartėlį ar paprasčiausiai pabūti kartu, netgi sušilti.

Lankytojui labai svarbu sutikti profesionalų bibliotekininką, puikiai besiorientuojantį knygų pasaulyje, kokybiškai įvaldžiusį informacijos ir komunikacijos technologijų priemones, elektroninėje erdvėje užmezgusį draugiškus, abipusiu pasitikėjimu paremtus santykius su vartotojais, tapusiu bendruomenės „skaitmeniniu kuratoriumi“, pagalbininku. Šiuolaikinis bibliotekininkas privalo turėti psichologinių, socialinių žinių, sugebėti rasti partnerių ir išmintingai atstovauti savo bibliotekai.

Ar pavyksta išsiugdyti tokį, visur pritinkantį darbuotoją?

Galiu pasakyti, kad kolektyvas sensta. Specialistų, ypač viešojoje bibliotekoje, turime, bet kaime pasitaiko visko. Keli yra su viduriniu išsilavinimu, bet kartais jie gal dirba geriau, nei besipuikuojantys aukštojo mokslo diplomais. Žinoma, tai priklauso nuo paties žmogaus.

Renkant kadrus kaimo bibliotekai, ne konkursą skelbiame, bet atranką darome. Labai svarbu, kad būsimasis bibliotekininkas turėtų kompiuterinių žinių, sugebėtų dirbti kompiuteriu. Tada dar kalbame ir stebime, kaip jis pažįsta savo kraštą, kaip įsivaizduoja savo darbą bibliotekoje, ar  yra bendruomenės narys. Skaudina tai, kad į atranką neateina jaunų žmonių ir labai mažai sulaukiame turinčių bibliotekininko išsilavinimą. Atrankoje gali dalyvauti ir kitokį išsilavinimą turintieji, jeigu iš tiesų orientuojasi knygų erdvėje, supranta, kas yra knyga ir ką ji reiškia žmogui, sugeba užmegzti kontaktus ir yra šiaip bendraujantys.

Ar visada tokia atranka būna sėkminga?

Šiuo metu neveikia Krinčino biblioteka. Buvusi jos darbuotoja, turinti pedagoginį išsilavinimą, rugpjūčio viduryje perėjo dirbti į mokykloje įsteigtą vaikų darželį. Keista, bet nesuradome žmogaus į jos vietą. Į atranką atėjo du žmonės: vienas neturėjo reikiamo išsilavinimo, kitas nebuvo bendruomenės narys.

Norėčiau paklausti, o kaip Jūs tapote bibliotekininke?

Esu kilusi iš Kupiškio rajono, bet vidurinę mokyklą baigiau Panevėžio rajone, Raguvoje. Savo tolesnį gyvenimą svajojau susieti su sportu. Bandžiau stoti į Kūno kultūros institutą, kur laukė didžiulis konkursas. Nuvažiavau viena iš provincijos ir ten susidūriau su didžiule neteisybe. Jau tada nestokojau ambicijų, supykusi ir verkdama su dokumentais grįžau namo. Ką daryti toliau? Ogi nuvažiavau į rajono vykdomąjį komitetą ir pareiškiau norinti turėti darbą. Sako, ar negerai būtų padirbėti bibliotekoje? Nors nebuvau knygų graužikė, bet mėgau jas skaityti. Išvažiavau dirbti į Jotainių biblioteką. Labai patiko ir taip joje „užsikabinau“, kad nutariau studijuoti bibliotekininkystę Vilniaus universitete. Čia mane lydėjo sėkmė, vidurinę mokyklą buvau baigusi labai gerais pažymiais. Rajono kultūros skyriuje netgi pyktelėjo, kodėl nepasirinkau neakivaizdinių studijų.

Kaip diplomuotą bibliotekininkę, dirbti su paskyrimu atvykusią į Pasvalį, sutiko?

Mano atvažiavimas sutapo su viešosios bibliotekos remontu. Viskas buvo sujaukta. Jaunai atvykėlei Pasvalys atrodė kaip molio kraštas. Bet pamažu jis ėmė patikti. 1994 metais paskyrė direktore. Pirmą kartą atsisėdusi į tokią kėdę bijojau net telefono ragelį kelti. Dabar savęs kitur neįsivaizduoju, man patinka dirbti bibliotekoje.

O kas labiausiai šildo jūsų širdį?

Pavyzdžiui, Nairiuose įkurtas daugiafunkcis centras. Tai – išskirtinis atvejis, kaip naujas bibliotekos ir vietos bendruomenės bendravimo modelis. Iš prastų patalpų biblioteka buvo perkelta į jaukią kultūros centro kamerinių renginių salę. Tai buvo daryta apgalvotai, pasitarus su rajono savivaldybe, seniūnu, kultūros centro direktoriumi. Čia viskas vyksta vietoje, vienoje erdvėje . Taip atsirado pasitikėjimas savimi ir kitais.

Gražus pavyzdys, bet ar visur tai pavyksta?

Dagiuose, atokiame, netoli Latvijos esančiame ir socialinės rizikos šeimų turėjusiame kaime, bandyta uždaryti biblioteką, nors ji buvo reikalinga. Tokios pat pozicijos laikėsi ir rajono savivaldybė. Dabar vienose patalpose esantys medicinos punktas, vaikų dienos centras ir biblioteka tarpusavyje gražiai bendradarbiauja. Biblioteka, turinti apie 50 skaitytojų, visada gyva, pilna gero šurmulio.

Mėginta uždaryti biblioteką Žadeikonyse, kaime už kelių kilometrų nuo Saločių miestelio. Pati vykau norėdama įtikinti bendruomenę, kad ją galės lankyti bibliobusas, nenutrūks ir paslaugų teikimas. Sulaukiau labai didelio bendruomenės pasipriešinimo. Ji ir išgelbėjo biblioteką. Ji dabar – nebeveikiančios mokyklos pastate kartu su bendruomenės bei vaikų dienos centrais. Čia visą dieną verda gyvenimas. Dabar pati džiaugiuosi, kad ši biblioteka išliko.

Šiuolaikinė bendruomenė yra labai didelė jėga. Visada primenu savo bibliotekų darbuotojams, jog turime visapusiškai palaikyti ryšį su bendruomene, šnekėtis, ko ji pageidautų, kokių paslaugų norėtų. Mes esame labai lankstūs – galime sukurti naujas paslaugas, netgi atsisakyti nereikalingų. Privalome palaikyti glaudžius santykius su bažnyčia, seniūnija, kultūros įstaiga, žinoti tos bendruomenės poreikius, kokia jai reikalinga biblioteka.

Nuo 1998 metų rajono Tarybos sprendimu kaimo bibliotekų ūkinės funkcijos buvo perduotos seniūnijoms. Patalpos, jų apšildymas ir apšvietimas – jų rūpestis. Kurią seniūniją norėtumėte išskirti kaip geriausiai tuo besirūpinančią?

Džiaugiuosi, kad su visomis seniūnijomis sieja glaudūs ir geri ryšiai. Rajono bibliotekos atrodo gražiai ir yra šildomos. Tiesa, laukia remonto Joniškėlio biblioteka, tačiau joje nežvarbu. Su visais seniūnais sutariu, todėl negaliu kažkurio išskirti. Telefonu užsiminus apie atsiradusią problemą, ją bando nedelsdami spręsti.

O kokie viešosios bibliotekos ir jos padalinių ryšiai su parapijų klebonais?

Aktyvus mūsų bibliotekos renginių dalyvis buvo Pasvalio klebonas ir dekanas kun. Albertas Kasperavičius. Ne kartą su juo teko asmeniškai bendrauti, diskutuoti. Susipažinti ruošiamės pasikviesti naująjį kleboną. Rugsėjo 8-ąją Pasvalio bažnyčioje užsakytos šv. Mišios už rajono bibliotekininkus ir skaitytojus. Su ankstesniaisiais klebonais irgi sekėsi bendrauti. Jie patikėjo bažnytines knygas, kad jas perkeltume į virtualią erdvę ir jomis būtų visiems patogu naudotis. Iš kaimuose dirbančių bibliotekininkų negirdėjau nusiskundimų kunigais.

Vis dėlto kokių išskirtinių bruožų turi Pasvalio rajono savivaldybės M. Katiliškio viešoji biblioteka?

1994 metais jai buvo suteikta garbė vadintis literatūros klasiko Mariaus Katiliškio vardu. Joje įrengtas modernus jo atminimo kambarys, kasmet rengiami Mariaus Katiliškio skaitymai. Didžiuojamės rašytojo Jono Mikelinsko biblioteka, kuri jo sūnaus sprendimu ir sesers Paulės Mikelinskaitės rūpesčiu atkeliavo į Pasvalį. Idėja leisti Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalą „Šiaurietiški atsivėrimai“ irgi gimė bibliotekoje.

Nejaugi taip viskas sklandu, tarsi problemų nebūtų?

Daugybę metų kalbama apie pagrindinę bibliotekų bėdą – menką apsirūpinimą naujomis knygomis. Tai – pagrindinė visų bibliotekų nelaimė. Pagal bibliotekų fondų  atnaujinimą smarkiai atsiliekame nuo Skandinavijos šalių ir net nuo geros kaimynės Estijos (čia vienam gyventojui naujoms knygoms įsigyti skiriama 2,5 euro, o Lietuvoje 2016 metais – 0,69 euro). Bet vis tikimės, kad finansavimas bus priartintas prie IFLA (Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos) rekomendacijų – 250 knygų 1000 gyventojų (šiuo metu Lietuvos rodiklis vidutiniškai 100 knygų).

Be pagrindinio viešosios bibliotekos direktorės darbo, einate ir Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos prezidentės pareigas. Tad žvilgterėkime, kaip gyvena kitos šalies bibliotekos.

Visas bibliotekos gyvenimas susijęs su rajono vadovais. Jos veikla priklauso nuo jų, nuo rajono Tarybos požiūrio. Jeigu išrinktas meras sako ar galvoja, kad knyga nėra gyvenimo vertybė, kam ji išvis reikalinga, o pačią biblioteką reikia optimizuoti, naikinti, tai ko iš tokio galima tikėtis? Džiaugiuosi savo rajono vadovais, kurie šitaip nemąsto. Žinoma, tai priklauso ne vien nuo rajono vadovų, bet ir nuo paties bibliotekos vadovo. Svarbu, kaip jis sugeba pristatyti biblioteką naujam išrinktam merui. Nesmerkime mero, gal jam knyga tikrai nėra svarbi, bet bibliotekos vadovas turi įrodyti, kad ji reikalinga rajono žmonėms. Tarp rajono valdžios ir bibliotekos vadovo turi vykti nuolatinis dialogas.

Jums teko lankytis ne vienos užsienio šalies bibliotekoje. Kokių skirtumų pastebėjote tarp mūsiškių ir jų?

Ten kitoks valstybės požiūris į bibliotekas, joms skiriamas žymiai didesnis finansavimas, ypač naujoms knygoms įsigyti. Nuo jų čia labai esame atitolę. O veiklomis mes neatsiliekame, daug dirbame, nors ten žymiai didesni atlyginimai. Aišku, yra ten ko ir pasimokyti. Atrandi tai, ko namuose nedarai ir ką pargrįžus gali pritaikyti. Bet yra daug bibliotekų Lietuvoje, gražiai ir gražiose patalpose dirbančių.

Kuo minint bibliotekos 80-metį norėtumėte užbaigti mūsų pasikalbėjimą?

Smagu sakyti, kad turiu gerą kolektyvą, mokantį dirbti komandoje. Be jo nieko bibliotekoje nepasiekčiau. Iš tikrųjų šaunūs žmonės dirba. Visko pasitaikė. Būta ir klaidų. Tas neklysta, kas negali geriau dirbti ir to siekti. Iš tikrųjų esame susiformavęs kolektyvas. Bet norėtųsi, kad į jį įsilietų nors šiek tiek jaunų žmonių. Kitoks jų mąstymas nepakenktų.

Ačiū, kad nors ką tik grįžote iš atostogų, radote laiko pasikalbėti.

Pasvalys
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija