Audros laužė –
nepalūžom

Laikas ir žmonės

Kai lietuvybės poreikį lemia ir genai

Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys“ pirmininkė apie bendriją ir šio krašto lietuvius

Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys“ pirmininkė gydytoja Julija Kudirkaite

Irkutsko lietuviai tvarko kapines

Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys“ narės: Regina Kustos, Julija Kudirkaite ir Nijolė Garanina

Irkutsko lietuviai 2016 metais švenčia Jonines prie Angaros upės

Nors okupantų ištremti į Sibirą lietuviai jau seniai reabilituoti ir galėjo grįžti į Lietuvą, šalis atgavo nepriklausomybę ir net galingoji Sovietų Sąjungą subyrėjo, yra likusiųjų gyventi tremties vietose. Ar žada jie, jų vaikai bei vaikaičiai grįžti į Lietuvą? Apie tai kalbėjomės (pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai) su Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys“ pirmininke, Irkutsko poliklinikos gydytoja Julija KUDIRKAITE.

Kiek lietuvių gyvena Irkutsko srityje?

Irkutsko srityje šiuo metu gyvena 1049 lietuviai – tokie, kurie laiko save lietuviais, šią tautybę pasirinko surašyme, nors politinių kalinių ir tremtinių palikuonių gyvena daugiau. Esu Irkutsko poliklinikos gydytoja, ateina pacientų, matau, kieno pavardė yra lietuviška. Apie tai ir pasiteirauju. Vieni noriai pasakoja, kad jų seneliai ar tėvai – lietuviai, čia buvo atitremti ir kažką prideda apie jų gyvenimą, kiti nė nežino apie lietuviškas šaknis,  nustemba – kokie jie lietuviai, jei gyvena Irkutske.

Kokio amžiaus dauguma tų lietuviais save laikančių žmonių?

Dauguma jų jauni ar vidutinio amžiaus – tremtinių vaikai ir vaikaičiai. Pačių tremtinių ir politinių kalinių teliko kone vienetai, gal susidarys koks dešimtadalis, nors ir tai vargu. Jie jau labai garbingo amžiaus – septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties metų ir vienas po kito išeina į Amžinybę. Pastaraisiais metais tai labai juntama. Vyriausiai renginiuose dalyvaujančiai mūsų bendrijos narei Jadvygai Strelčiūnaitei – aštuoniasdešimt, tolokai nuo Irkutsko gyvena keli dar vyresni lietuviai, buvę tremtiniai. Visi jie patyrė labai sunkią dalią, daug išbandymų, o ir reabilituoti išgyveno daug stresų, tad ilgaamžių labai mažai. Ir mano tėtis Juozas tremties sunkumus ištvėrė, bet mirė 60 metų.

Kiek žmonių susirenka į Irkutsko lietuvių bendriją „Švyturys“?

Bendrija turi 130 oficialių narių, o per šventes ir renginius susirenka daug daugiau – iki 400. Mat taip įprasta – draugijai priklauso vienas ar du šeimos nariai, o į renginius ateina visa šeima. Juk tada norisi būti visiems kartu. O mus tai džiugina – rodo veiklos prasmingumą, pripažinimą, kad bendrijoje įdomu, vertinga. Bene svarbiausias mūsų organizacijos tikslas – išlaikyti ir puoselėti lietuvybę ir lietuvių kalbą, tradicijas šiame krašte, supažindinti su jomis visuomenę.

Kiek Irkutsko lietuvių kalba lietuviškai?

Maždaug kas dešimtas. Užtat lietuvių kalbos pamokos labai populiarios. Žmonės ateina ne tik pasimokyti, bet ir pasiklausyti lietuviškai. Vyresni žmonės sako: „Mums labai įdomu tiesiog pasėdėti ir pasiklausyti, pasižiūrėti, ko ir kaip jūs mokotės“; „Malonu girdėti lietuvių kalbą, norisi pasiklausyti“. Džiaugiamės ir tokiais klausytojais – kai kurie jų dar tebekalba lietuviškai, kiti – ne, bet tas susidomėjimas lietuvių kalba, jų ryšys su ja jiems yra labai svarbus ir reikšmingas.

Ar dar yra galinčių mokyti lietuvių kalbos?

Džiaugiamės, kad turime žmonių, kurie gali kitus mokyti kalbėti lietuviškai. Jau daug metų lietuvių kalbos Irkutsko lietuvius moko Rimantas Makaveckas. Yra ir daugiau gerai kalbančių lietuviškai irkutskiečių. Raginu ir Nijolę Samsonovą surinkti grupę ir pradėti mokymus.

Kas lemia, kad vieni Sibiro lietuviai moka kalbėti lietuviškai, išsaugo lietuvybę, kiti visai nutolsta nuo savo šaknų?

Pirmiausia, šeima, tai, ar abu tėvai buvo lietuviai. Tiesa, tokių šeimų Irkutske jau nebeliko – jos grįžo į Lietuvą. Pažįstu nemažai mišrių lietuvių šeimų, kur vyras ar žmona lietuvis, o kitas – rusas ar kokios kitos tautybės. Daugelyje jų užaugo ar auga ne po vieną vaiką, regis, šie auga tokioje pat aplinkoje, tokiomis pat sąlygomis, bet vienas jaučiasi lietuvis, domisi lietuvybe, o brolis ar sesuo – visiškai ne. Man net atrodo, kad lietuvybė perduodama su genais. Vienas vaikas daugiau paveldėjo lietuvio senelio ar senelės, tėvo ar motinos genus, tada lietuvybė jį labiau ir domina, o kitas – kitos pusės genus, tad Lietuva jam svetima...

Ar daug Sibiro lietuvių dar sieja savo ateitį su Lietuva, ketina grįžti čia gyventi?

Dar nemažai gana įvairaus amžiaus Sibire likusių tautiečių norėtų gyventi Lietuvoje – apsilankę pastebi, kaip čia gražu, kad čia patogiau, komfortiškiau gyventi, daugiau kultūros. Aš irgi ketinu grįžti gyventi į Lietuvą, galima sakyti, jau esu viena koja Lietuvoje. Bet tai ne taip paprasta. Pirmiausia turiu išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Lietuviškai aš suprantu, bet kalbu prastai. O kadangi esu gydytoja, turėčiau gerai suprasti ir kalbėti lietuviškai. Juk dirbsiu su žmonėmis, turėsiu detaliai suprasti jų pasakojimus ir aiškiai jiems atsakyti, patarti. Mano specialybė – paauglių gydytoja ginekologė, tad būtinas itin subtilus kalbos išmanymas. Dar turi būti pripažintas mano diplomas. Tačiau svarbiausios yra ne šios priežastys. Irkutske gyvena mano mama Klaudija. Ji – evenkė, mažos Sibiro tautelės atstovė, Lietuvoje lankėsi tik kelis kartus, šis kraštas jai svetimas. Ji labai bijo, kad aš neišvykčiau gyventi į Lietuvą. Jai jau 78 metai, keltis čia gyventi ji nenori ir negali – nepritaps, sveikata neleidžia...

Kas lemia, kad vieni žmonės ryžtasi persikelti gyventi į Lietuvą, o kiti – ne?

Turbūt įvairiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės ir tas kirbantis ar užgesęs lietuviškumo genas, o gal ir tai, kaip žmogų priima Lietuvoje gyvenantys jo giminaičiai. Mane priėmė labai šiltai, ragino grįžti į Lietuvą, kalbėjo, kad vienintelė iš giminės esu likusi toli, Sibire. Tiesa, dar viena giminaitė gyvena Lenkijoje. Ji irgi prašė kitus pasirūpinti, kad nelikčiau tolimojoje šiaurėje. O teta Danutė ištarė: „Būsiu Tavo motina Lietuvoje“. O kiek man lauktuvių kiekvienąkart visi prikrauna. Ir būtinai įteikia šakotį. Kai prasitariau, kad mane labai domina, kaip šis skanumynas kepamas, pažadėjo kitąkart atvykus suorganizuoti jo kepimą, kad ir aš pamatyčiau, o gal net ir išmokčiau tai daryti. O aš jau puoselėju planą – jeigu išmokčiau kepti šakotį, tai darytume ir Irkutsko lietuvių bendrijos renginyje...

Papasakokite apie Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys“ veiklą.

Didžiausia bendrijos šventė – vasario 16-oji, Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Tądien rengiame iškilmingą šventę, koncertą, apdovanojame jubiliatus, pasižymėjusius bendrijos veikloje asmenis. Tradiciškai švenčiame ir Velykas, Kalėdas, Jonines, minime birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną. Tądien užsakome šv. Mišias katalikų bažnyčioje, padedame gėlių prie Švč. Mergelės Marijos Nekaltosios Širdies katedros šventoriuje 2006 metais pastatyto paminklo lietuviams tremtiniams. Jaunoji Irkutsko lietuvių karta nepažįsta nei Lietuvos, nei jos žymių veikėjų, menininkų, todėl stengiamės renginiuose juos pristatyti. Štai pastaraisiais metais kalbėjome apie Maironio, Kristijono Donelaičio, Salomėjos Nėries, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą.

Kaip pati panirote į bendrijos veiklą?

Mano tėtis Juozas Kudirka su savo mama Natalija Kudirkiene buvo ištremtas į Sibirą 1949 metų kovą. Tada jam buvo 14 metų. Jo tėvas, irgi Juozas, tuo metu kalėjo už kažkokius nesumokėtus mokesčius Lietuvoje ir nebuvo ištremtas. Močiutė su tėvu pateko į nedidelį Baitogo kaimelį Irkutsko srityje, ji ten ir mirė, nesulaukusi reabilitacijos. Mano tėtis ten vedė evenkę Klaudiją, susilaukė dukters – manęs. Tai ir buvo pagrindinė priežastis jam pasilikti šiame krašte.

Kai 1999 metais mirė mano tėtis, labai išsigandau, kad galiu prarasti visus ryšius su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais. Tad susiradau juos ir pati savarankiškai atvykau pasisvečiuoti į Lietuvą, pradėjau mokytis lietuvių kalbos ir atėjau į Irkutsko lietuvių bendriją. Jos veikla man labai patiko, 2003 metais tapau valdybos nare, o 2013 metais – pirmininke.

Ar tautiečiai noriai dalyvauja bendrijos veikloje, ar reikia kviesti, raginti?

Irkutsko lietuviai pagarbiai ir entuziastingai žvelgia į bendrijos veiklą. Kai reikia išrinkti naują valdybos narį, žmonės paprastai patys pasisiūlo. O lietuvių kalbos kursai, įvairūs seminarai ar renginiai Lietuvoje – paskata bendrijos nariams už aktyvią veiklą. Panirę į bendruomenės veiklą žmonės pajunta, kad lietuvybė skatina būti lietuviais, stiprinti ryšius su gimtine, o dalyvauti pasauliniame tautiečių judėjime yra labai įdomu.

Ar Irkutsko lietuviai, kaip įprasta Lietuvoje, kapines lanko lapkričio 1-ąją ar apie Vėlines?

Sibire, mirusiųjų atminimo diena minima pavasarį. Tačiau mes, lietuvių bendruomenė, lapkričio 1-ąją švenčiame pagal savo katalikų tradicijas ir užsakome bažnyčioje šv. Mišias už visus Sibire mirusius lietuvius, jiems atminti padedame gėlių bei uždegame žvakes prie minėto paminklo tremtiniams Švč. Mergelės Marijos Nekaltosios širdies katedros šventoriuje.

Kiek kartų Jums teko lankytis Lietuvoje?

Vaikystėje Lietuvoje buvau du kartus – trejų ir trylikos metų. Mano tėvo giminė labai plati, mano senelis buvo kilęs iš 13 vaikų išauginusios šeimos. Tad kai su tėvais nuvykome į Šakius, atsimenu, visi rodė mums daug dėmesio ir buvo labai vaišingi. Atsimenu, mane labai nustebino senelių troba – kvepėjo namuose kepta rugine duona, ant aukšto – rūkytais lašiniais, senelis, kuris man atrodė labai senas, buvo dar stiprus, šienavo, o namuose gulėdavo ant šildomo suolo pečiaus. Sibire nei tokių pečių trobose nepamatysi, nei tokių kvapų namuose nesuuosi. Per pirmąjį apsilankymą Lietuvoje man ypač įsiminė tie kvapai. Tada tarp manęs ir giminaičių buvo didelis kalbos barjeras – lietuviškai aš nieko nesupratau. Dabar Lietuvoje lankausi dažnai, po porą kartų per metus.

Ką būtinai stengiatės padaryti, pamatyti apsilankiusi Lietuvoje?

Stengiuosi pabūti su savo giminaičiais, kurie gyvena Šakių ir Vilkaviškio rajonuose, pasikalbėti su dviem savo jau devyniasdešimtmetėmis tetomis ir vienu tokio pat amžiaus dėde. Man labai įdomu išgirsti pasakojimų apie tėvo, senelių gyvenimą Lietuvoje – aš mažai težinau apie savo šaknis. Mano tetos dar gana tvirtos. Ir senelis sulaukė 94-erių, turėjo sveiką protą ir gerą atmintį, klausą, regėjimą. Pasidžiaugdavo, kad gerai mato, tik negali siūlo įverti į adatą. Labai džiaugiuosi būdama Lietuvoje vien tuo, kad aplinkui girdžiu kalbant lietuviškai.

Kuo išsiskiria lietuviai Sibire?

Tie lietuviai, kurie liko gyventi Sibire, gerai ten adaptavosi. Lietuvius lydi pagarba kaip darbščius, atsakingus, pareigingus punktualius žmones. Kai dabar vykdome projektą ir važinėjame po Irkutsko srities kaimus tvarkydami ten palaidotų lietuvių kapus, žmonės šiltai ir noriai prisimena ten gyvenusius lietuvius, pasakoja, kad buvo darbštūs, geri ir išradingi žmonės, darbo pirmūnai. Išgirstame daug gerų atsiliepimų, kad vienur lietuviai išmokė kokią nors kultūrą auginti ar kitaip apdoroti ir gaminti maistą, kiti pasakoja, kad jie buvo darbo pirmūnai. Visi akcentuoja, kad lietuviai yra išskirtinai darbštūs. Jei lietuvis, tai darbe pasižymėjo.

Nesenai Irkutsko lietuviai bėdojo, kad neturi patalpų susirinkti ir bendrauti?

Dabar padėtis pasikeitusi. Vilnius ir Irkutskas tapo susigiminiavusiais miestais, mes gavome patalpas tikrai geromis sąlygomis, vykdoma daugiau Vilnius ir Irkutsko bendradarbiavimo projektų.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu Irkutsko lietuvių bendruomenei prasmingos veiklos ir glaudžių ryšių su gimtine.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Autorės ir J. Kudirkaitės asmeninio albumo nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“