Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Bibliotekose
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Katalikiški universitetai ir migracija

Popiežius Pranciškus iškelia aukštųjų mokyklų misiją

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikinasi su jį aplankiusiais Tarptautinės katalikų universitetų federacijos nariais

Tikslas – pažinti tiesą

Popiežius Pranciškus, rūpindamasis katalikiško jaunimo intelektualumu, neseniai vykusiuose susitikimuose su katalikiškų universitetų atstovais pabrėžė ypatingą aukštąjį išsilavinimą ir mokslinius laipsnius turinčių Katalikų Bažnyčios narių atsakomybę moraliai sprendžiant dabarties problemas. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo spalio 26 dieną audiencijoje priėmęs 50-ąsias steigimo metines mininčio Portugalijos katalikų universiteto delegaciją, kurią atlydėjo sostinės Lisabonos arkivyskupas kardinolas Manuelis Klemente (Manuel Clemente), tradiciškai einantis šios aukštosios mokyklos didžiojo kanclerio pareigas. Sveikindamas jį ir kitus audiencijos dalyvius popiežius Pranciškus sakė, kad Bažnyčia turi remti aukštąsias studijas, kuriose ugdomi Dievo tautos ir visuomenės lyderiai. Bažnyčia turi pasinaudoti katalikų intelektualų žiniomis ir gebėjimais detaliai aiškinant esamą socialinę ir kultūrinę tikrovę bei pripažinti mokslinių tyrimų rezultatus, skirtus visuomenės pažangos plėtrai. Universiteto (lot. universitas – visuma) samprata, prigimtis ir misija, kurią nuo istorinių ištakų formavo bažnytinės struktūros, ypač vienuolijos, kalba apie žmogiškąją ir dieviškąją pažinimo prasmę, visapusišką pažinimą, kurio galutinis tikslas – suprasti tiesą. Be šių dalykų ir jų pasiaukojančio siekio iškyla pavojus, kad žmonijos išmintis ir gebėjimai gali pasiduoti dalinių interesų spaudimui, aiškino Šventasis Tėvas. Tada pagrindiniu kriterijumi tampa trumpalaikių materialinių ar ideologinių poreikių patenkinimas, asmeninis ir grupinis savanaudiškumas. Dėl to pažeidžiama intelekto ir kūrybos laisvė, kuri yra tikrosios pažangos garantas.

Mažumas – integrali Didingumo sąlyga

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievo žvilgsnis visada esti įžvalgus ir panoraminis. Sukūręs pirmuosius žmones Jis jiems davė egzistencijos pilnatvę – savo Širdies dalį, kurios jie nemokėjo tinkamai įvertinti bei saugoti. Nors Viešpats, dar prieš žmonijos sukūrimą žinojo, kad ji dėl pirmapradės kaltės nusigręš nuo Jo, bet kiekvienas asmuo buvo sukurtas laisvas rinktis tai, kas gyvenime yra vertingiausia. Dėl savo beribio gailestingumo Jis Adomui ir Ievai suteikė viską, kad jie galėtų vaikščioti (žr. Pr 3, 8) su Juo pačia Būties versme.

Ar įmanoma Kūrėjui labiau išaukštinti savo mylimą kūrinį, kad jis, būdamas su Juo ir Jame, tiesiogiai bei išradingai dalyvautų intensyviausiame visuotinio dieviško projekto vykdymo procese? Iš pažiūros Dievas persistengė – kūriniui davė pernelyg gardų savo gerumo „pyrago“ gabalą, kad jis, užuot per visą amžinybę būtų Jam dėkojęs už tai, ką gavo (beje, antgamtinis buvimas su Dievu tobulai patenkina giliausias žmogaus sielos aspiracijas), panoro savo laisvę iškeisti į nepatirtą nepažintos nelaisvės „džiaugsmą“, pirmiausia klausdamas savęs: „O gal iš tiesų piktoji dvasia yra teisi, kuždėdama, kad Kūrėjas nuo manęs slepia kažką labai svarbaus drausdamas ragauti vaisių nuo pikto pažinimo medžio, nes nenori turėti visiškai Jam lygiaverčio partnerio, žinančio, „kas gera ir kas pikta“? (plg. Pr 3, 5).

Vaikai džiaugsis naujomis Dienos centro patalpomis

Prezidentė Dalia Grybauskaitė (centre), Vaidotų parapijos klebonas kun. Jurgis Vitkovskis (kairėje) ir kiti su vaikais džiaugiasi Dienos centro atidarymu Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Vaidotų parapijos bendruomenė, kampanija „Už saugią Lietuvą“ ir verslo atstovai suvienijo jėgas, kad suteiktų Vaidotų parapijos (Vilniaus r.) dienos centro vaikams tinkamą erdvę augti ir ugdytis. Įkurtuvių šventė naujose dienos centro patalpose vyko lapkričio 6 dieną.

Vaikų dienos centras, kurį nuolat lanko 20–25 vaikai, prieš dvejus metus įsikūrė parapijos patalpose. Dienos centrą įkūręs Vaidotų klebonas kun. Jurgis Vitkovskis matė, jog miestelyje nėra saugios erdvės, kurioje po pamokų vaikai galėtų leisti laiką, ugdytis, patirti žmogišką dėmesį ir rūpinimąsi. Dienos centre suburti savanoriai patenkino šiuos vaikų poreikius, tačiau patalpos, kuriose įsikūrė centras, buvo vargingos: be vandentiekio, tualetas tik lauke, žiemą čia dažnai būdavo vos 10 laipsnių šilumos.

Kai lietuvybės poreikį lemia ir genai

Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys“ pirmininkė apie bendriją ir šio krašto lietuvius

Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys“ pirmininkė gydytoja Julija Kudirkaite

Nors okupantų ištremti į Sibirą lietuviai jau seniai reabilituoti ir galėjo grįžti į Lietuvą, šalis atgavo nepriklausomybę ir net galingoji Sovietų Sąjungą subyrėjo, yra likusiųjų gyventi tremties vietose. Ar žada jie, jų vaikai bei vaikaičiai grįžti į Lietuvą? Apie tai kalbėjomės (pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai) su Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys“ pirmininke, Irkutsko poliklinikos gydytoja Julija KUDIRKAITE.

Kiek lietuvių gyvena Irkutsko srityje?

Irkutsko srityje šiuo metu gyvena 1049 lietuviai – tokie, kurie laiko save lietuviais, šią tautybę pasirinko surašyme, nors politinių kalinių ir tremtinių palikuonių gyvena daugiau. Esu Irkutsko poliklinikos gydytoja, ateina pacientų, matau, kieno pavardė yra lietuviška. Apie tai ir pasiteirauju. Vieni noriai pasakoja, kad jų seneliai ar tėvai – lietuviai, čia buvo atitremti ir kažką prideda apie jų gyvenimą, kiti nė nežino apie lietuviškas šaknis,  nustemba – kokie jie lietuviai, jei gyvena Irkutske.

Likimai

Vincentas Borisevičius – vyskupas ir kankinys

Prelatas V. Borisevičius – Telšių kunigų seminarijos rektorius

Prieš 130 metų, 1887 m. lapkričio 23 d., Bebrininkuose, Šunskų parapijoje (tuomet Seinų, dabar Vilkaviškio vyskupijoje), Paežerių valsčiuje, gausioje valstiečių šeimoje gimė būsimasis Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius (1887 11 23–1910 05 29–1940 03 10–1946 11 18). Tėvai – pamaldūs katalikai Augustinas ir Marija (Rugieniūtė) – šeimininkavo 40 ha ūkyje. Šeimoje užaugo devyni vaikai – keturi sūnūs ir penkios dukterys (iš viso buvo 13 vaikų, bet keturi mirė mažamečiai). Du sūnūs, Kazimieras (1884–1920) ir Vincentas, baigę Šunskų pradžios mokyklą, išvyko į Peterburgą ir kartu su kitais lietuviais mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje. Tėvas svajojo, kad jo sūnūs pasirinktų kunigystės kelią, todėl leido jiems mokytis taip toli nuo namų, nes Peterburge esančios dvi Šv. Kotrynos gimnazijos – viena berniukams, kita mergaitėms – buvo vienintelės katalikiškos gimnazijos visoje tuometinėje carinės Rusijos imperijoje. Baigę šešias gimnazijos klases, 1903 metais broliai įstojo į Seinų kunigų seminariją. Abu sūnūs tapo kunigais – Kazimieras ir Vincentas, būsimas vyskupas.

Panevėžio vyskupijoje

Biržų dekanate Per krikštą

bendruomenė pasipildė naujais nariais

Gražina ir Stasys Kvedarai su krikštasūniais ir klebonu kun. Algiu Neverausku

BIRŽAI. Lapkričio 4-ąją, šeštadienį, Šv. Jono Krikštytojo parapijos bendruomenei buvo didelė šventė – katalikais tapo 10 jaunų žmonių. Devyni iš jų – trijų šeimų vaikai, globojami Medeikiuose įsikūrusiuose globos namuose „Vaiko užuovėja“, ir vienas, septyniolikmetis Mindaugas, panoręs tapti krikščioniu ir prisijungęs prie savo brolių ir seserų. Šventėje dalyvavo didesnė dalis globos namų šeimos: direktorė Sandra Slapšienė, socialinės pedagogės, kai kurie vaikai, atėję pasveikinti savo draugų ar tiesiog pažiūrėti, kas yra tas krikštas.

Vaikų globos namai „Vaiko užuovėja“ beveik 15 metų priklausė Evangelikų Reformatų Bažnyčiai, ir tik visai neseniai juos perėmė Biržų rajono savivaldybė. Kartu su įstaigos pavaldumo pokyčiais naująja „Vaiko užuovėjos“ direktore tapusi pedagogė S. Slapšienė sakė, kad mintis pakrikštyti vaikus kilo socialinėms pedagogėms, kurios seniai dirba šioje įstaigoje ir gerai pažįsta vaikų šeimas.

Šiaulių vyskupijoje

Kelmės dekanate

Pašventino restauruotą kapinių koplyčią

Šv. Mišiose kalba Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

UŽVENTIS. Lapkričio 1 dieną Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, lydimas kanclerio kun. Evaldo Alūzos, pašventino restauruotą Užvenčio kapinių koplyčią, kuri buvo pastatyta 1839 metais. Į šv. Mišias susirinko gausus būrys parapijiečių ir svečių. Buvusi niūri ir tamsi koplyčia iš tolo švietė ir kvepėjo po ką tik baigtų didelių remonto darbų. O padaryta buvo iš tiesų daug: pakeista stogo danga ir įrengta lietaus nuvedimo sistema, pakeisti langai, lubų ir grindų danga, sutvarkyti pamatai, pagaminti suolai ir presibiterijos kėdės, centrinis kryžius (autorius – Antanas Viskontas), liturginiai baldai ir altorius. Visa koplyčia iš lauko pusės apkalta nauja mediena, įvesta elektra, grindyse įmontuotas grindinis stiklas. Visiems darbams atlikti išleista 11 300 €.

Įdomybių geografija

Geografas, keliautojas ir pažintinių knygų autorius Rytas Šalna

PANEVĖŽYS. Pirmąjį spalio trečiadienį „Parko“ bibliotekoje (Parko g. 37) knygas bei keliones mėgstantys žmonės susirinko susitikti su edukologu, geografu, keliautoju, gidu, straipsnių, pažintinių bei mokomųjų knygų mokiniams ir visuomenei autoriumi Rytu Šalna. Kad kelionės – pažinimo sritis, nepaliekanti abejingų, įrodė marga publika – nuo jaunimo iki senjorų, iš viso apie šimtas panevėžiečių.

„Rytas Šalna pradėjo keliauti sulaukęs 12 metų, yra aplankęs apie 90 pasaulio valstybių, visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, patyręs labai daug įvairių situacijų, todėl tikrai turi daug įdomaus papasakoti“, – taip bibliotekos vedėja Laima Vilčinskaitė pristatė svečią susirinkusiems.

„Aš – žmogus, kuris ne tik keliauja, bet ir skaito bei rašo“, – teigė R. Šalna, bibliotekoje besijaučiantis kaip namuose, nes gyvena apsuptas knygų, turi 500 leidinių kolekciją. R. Šalna pristatė savo knygą „Kelionių razinos“, skirtą ne tik geografams, bet ir visiems, pamišusiems dėl kelionių, bei tiems, kurie joms dar tik ruošiasi. „Mintis sukurti knygą apie keliones kilo seniai. Plečiantis kelionių geografijai, po truputį kaupėsi istorijos, kuriose sudėti 30 metų įspūdžiai, pristatantys keliavimo patirtį iš asmeninės ir gido pozicijų. Į knygą sudėjau iš išvykų parsivežtus naujus potyrius, įdomias istorijas, išgyventas pikantiškas, kuriozines situacijas ir nuotykius“, – sakė svečias. Knygos skyriuose „Kelionės ir klajonės“, „Turistų ir keliautojų nuotykiai“, „Nacionaliniai gyventojų ypatumai“, „Geografiniai ieškojimai ir atradimai“, 70, autoriaus nuomone, pačių įdomiausių kelionių istorijų razinų, kurių keletą susitikimo metu žiūrovai išgirdo. Pavyzdžiui, pasakojimą apie tai, kaip nelegaliai kirto SSRS ir Kinijos sieną 1991 metais; leidosi pusės kilometro ledo siena, pateko į griūtį; kaip pateko į spūstį ties Didžiąja kinų siena, kai pirmyn tiesiog nešė srovė... Svečias entuziastingai pasakojo smagų nuotykį, kai teko keltis siaura piroga 20 metrų gylio Afrikos upe, pilna krokodilų: „Kai kurių sėdynės netilpo, bet šiaip ne taip perplaukėme, o tada mus „užpuolė“ būrys vietinių vaikų. Sugrįžome kaip iš apkasų – purvini, apdraskyti“, – dalijosi įspūdžiais keliautojas. Visus pralinksmino istorija apie tai, kaip atviru džipu keliaudami po Afrikos savanos rezervatą vos neužvažiavo ant septynių gulinčių liūtų. Pasirodo, jie buvo ką tik papietavę ir virškino savo keliasdešimties kilogramų grobį, tad turistams teko palūkėti 6–7 valandas. „Kelionėse būna visko: delsimo, netikėtumų, traumų, įgėlimų...“ – kalbėjo jis. Tačiau pačiam geografui be nuotykių nebūtų įdomu.

Skandalai, skandalai...

Edvardas ŠIUGŽDA

Lietuvoje skandalų tikrai netrūksta. Praėjusios savaitės pabaigoje skambėjo nusigėrusio Seimo nario Lino Balsio „visuotinės paieškos“ su Seimo narių (ypač niekada nerimstančios Aušros Maldeikienės), policijos ir kopėčių pagalba. Paskiau paaiškėjo, kad Seimo narys yra gydomas. Bet kiek buvo išlieta patyčių?! Nespėjo pasibaigti Balsio skandalas, kai kilo naujas, jau nesusijęs su politikais: pasipylė dviejų moteriškių kaltinimai režisieriui Šarūnui Bartui dėl galimo seksualinio priekabiavimo. Pasirodo, viena aktorė prisiminė, kad prieš penkerius metus, jai būnant girtai (!), režisierius siūlė kažką daryti, bet ji nedarė, o gal darė, tik nedaug; kita dailininkė irgi reiškė pretenzijas, nes, kaip pasirodė, su juo nepasidalino užgyvento turto ar pan., todėl kilo barnis, buvo iškviesta policija. Režisierius Bartas paneigė tuos pasakojimus, bet turėjo atsisakyti studijos, nuomojamos Vilniaus savivaldybei priklausančiose patalpose – taip nusprendė be teismo meras Šimašius. Šarūnas Bartas – vienas talentingiausių nacionalinio kino kūrėjų, su kurio vardu siejamas nacionalinis kinas, jau tapo neatsiejama šalies kino istorijos dalimi. Jo filmai pristatomi įvairiose retrospektyvose pasaulyje, o neseniai vaidybinis filmas „Šerkšnas“ buvo pristatytas „Oskaro“nominacijai už geriausią filmą užsienio kalba. Gal kažkam netinka jo kūryba? Yra ir tokių nuomonių. Po penkerių metų įrodyti, kad nebuvai kupranugaris, yra sunku. Režisierius kaltinimus paneigė.