2017 m. lapkričio 17 d.
Nr. 44 (2261)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Katalikiški universitetai ir migracija

Popiežius Pranciškus iškelia aukštųjų mokyklų misiją

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikinasi
su jį aplankiusiais
Tarptautinės katalikų universitetų
federacijos nariais

Tikslas – pažinti tiesą

Popiežius Pranciškus, rūpindamasis katalikiško jaunimo intelektualumu, neseniai vykusiuose susitikimuose su katalikiškų universitetų atstovais pabrėžė ypatingą aukštąjį išsilavinimą ir mokslinius laipsnius turinčių Katalikų Bažnyčios narių atsakomybę moraliai sprendžiant dabarties problemas. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo spalio 26 dieną audiencijoje priėmęs 50-ąsias steigimo metines mininčio Portugalijos katalikų universiteto delegaciją, kurią atlydėjo sostinės Lisabonos arkivyskupas kardinolas Manuelis Klemente (Manuel Clemente), tradiciškai einantis šios aukštosios mokyklos didžiojo kanclerio pareigas. Sveikindamas jį ir kitus audiencijos dalyvius popiežius Pranciškus sakė, kad Bažnyčia turi remti aukštąsias studijas, kuriose ugdomi Dievo tautos ir visuomenės lyderiai. Bažnyčia turi pasinaudoti katalikų intelektualų žiniomis ir gebėjimais detaliai aiškinant esamą socialinę ir kultūrinę tikrovę bei pripažinti mokslinių tyrimų rezultatus, skirtus visuomenės pažangos plėtrai. Universiteto (lot. universitas – visuma) samprata, prigimtis ir misija, kurią nuo istorinių ištakų formavo bažnytinės struktūros, ypač vienuolijos, kalba apie žmogiškąją ir dieviškąją pažinimo prasmę, visapusišką pažinimą, kurio galutinis tikslas – suprasti tiesą. Be šių dalykų ir jų pasiaukojančio siekio iškyla pavojus, kad žmonijos išmintis ir gebėjimai gali pasiduoti dalinių interesų spaudimui, aiškino Šventasis Tėvas. Tada pagrindiniu kriterijumi tampa trumpalaikių materialinių ar ideologinių poreikių patenkinimas, asmeninis ir grupinis savanaudiškumas. Dėl to pažeidžiama intelekto ir kūrybos laisvė, kuri yra tikrosios pažangos garantas.


Mažumas – integrali Didingumo sąlyga

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievo žvilgsnis visada esti įžvalgus ir panoraminis. Sukūręs pirmuosius žmones Jis jiems davė egzistencijos pilnatvę – savo Širdies dalį, kurios jie nemokėjo tinkamai įvertinti bei saugoti. Nors Viešpats, dar prieš žmonijos sukūrimą žinojo, kad ji dėl pirmapradės kaltės nusigręš nuo Jo, bet kiekvienas asmuo buvo sukurtas laisvas rinktis tai, kas gyvenime yra vertingiausia. Dėl savo beribio gailestingumo Jis Adomui ir Ievai suteikė viską, kad jie galėtų vaikščioti (žr. Pr 3, 8) su Juo pačia Būties versme.

Ar įmanoma Kūrėjui labiau išaukštinti savo mylimą kūrinį, kad jis, būdamas su Juo ir Jame, tiesiogiai bei išradingai dalyvautų intensyviausiame visuotinio dieviško projekto vykdymo procese? Iš pažiūros Dievas persistengė – kūriniui davė pernelyg gardų savo gerumo „pyrago“ gabalą, kad jis, užuot per visą amžinybę būtų Jam dėkojęs už tai, ką gavo (beje, antgamtinis buvimas su Dievu tobulai patenkina giliausias žmogaus sielos aspiracijas), panoro savo laisvę iškeisti į nepatirtą nepažintos nelaisvės „džiaugsmą“, pirmiausia klausdamas savęs: „O gal iš tiesų piktoji dvasia yra teisi, kuždėdama, kad Kūrėjas nuo manęs slepia kažką labai svarbaus drausdamas ragauti vaisių nuo pikto pažinimo medžio, nes nenori turėti visiškai Jam lygiaverčio partnerio, žinančio, „kas gera ir kas pikta“? (plg. Pr 3, 5).


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija