2017 m. lapkričio 17 d.
Nr. 44 (2261)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Katalikiški universitetai ir migracija

Popiežius Pranciškus iškelia aukštųjų mokyklų misiją

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikinasi
su jį aplankiusiais
Tarptautinės katalikų universitetų
federacijos nariais

Tikslas – pažinti tiesą

Popiežius Pranciškus, rūpindamasis katalikiško jaunimo intelektualumu, neseniai vykusiuose susitikimuose su katalikiškų universitetų atstovais pabrėžė ypatingą aukštąjį išsilavinimą ir mokslinius laipsnius turinčių Katalikų Bažnyčios narių atsakomybę moraliai sprendžiant dabarties problemas. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo spalio 26 dieną audiencijoje priėmęs 50-ąsias steigimo metines mininčio Portugalijos katalikų universiteto delegaciją, kurią atlydėjo sostinės Lisabonos arkivyskupas kardinolas Manuelis Klemente (Manuel Clemente), tradiciškai einantis šios aukštosios mokyklos didžiojo kanclerio pareigas. Sveikindamas jį ir kitus audiencijos dalyvius popiežius Pranciškus sakė, kad Bažnyčia turi remti aukštąsias studijas, kuriose ugdomi Dievo tautos ir visuomenės lyderiai. Bažnyčia turi pasinaudoti katalikų intelektualų žiniomis ir gebėjimais detaliai aiškinant esamą socialinę ir kultūrinę tikrovę bei pripažinti mokslinių tyrimų rezultatus, skirtus visuomenės pažangos plėtrai. Universiteto (lot. universitas – visuma) samprata, prigimtis ir misija, kurią nuo istorinių ištakų formavo bažnytinės struktūros, ypač vienuolijos, kalba apie žmogiškąją ir dieviškąją pažinimo prasmę, visapusišką pažinimą, kurio galutinis tikslas – suprasti tiesą. Be šių dalykų ir jų pasiaukojančio siekio iškyla pavojus, kad žmonijos išmintis ir gebėjimai gali pasiduoti dalinių interesų spaudimui, aiškino Šventasis Tėvas. Tada pagrindiniu kriterijumi tampa trumpalaikių materialinių ar ideologinių poreikių patenkinimas, asmeninis ir grupinis savanaudiškumas. Dėl to pažeidžiama intelekto ir kūrybos laisvė, kuri yra tikrosios pažangos garantas.

Mokslinis tyrimas, dėstymas ir studijos turi vadovautis sveikomis etinėmis, kultūrinėmis ir dvasinėmis nuostatomis. „Nes tiesa yra daugiau nei abstraktus žinojimas: tiesos pažinimo tikslas yra supratimas, kas yra gėris. Tiesa daro mus gerus, ir gėris yra teisingas“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Štai kodėl universiteto katalikiškumas jokiu būdu nepakenkia nei pažinimo visuotinumui, nei tokios aukštosios mokyklos misijai. Šventasis Tėvas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios konstitucijos „Ex corde Ecelesia“, skirtos katalikiškų universitetų uždaviniams, teiginį, kad nuolatinė tiesos paieška, atliekant tyrimus, kaupiant ir perduodant žinias, turi būti nukreipta į visuomenės bendrosios gerovės plėtrą. Taigi katalikiška akademinė institucija savo mokslo vystymo pastangomis ir krikščioniškomis jos narių nuostatomis padeda atskleisti visuotinai svarbų moralinį ir dvasinį šio proceso bruožą. Moksliniai ir technologiniai pasiekimai tuomet tikrai vertinami iš žmonių, kaip integralios visumos, perspektyvų. Juk pats mokslinis pažinimas, nepaisant jo tikrai vertingo informatyvumo, pats savaime moralinių normų nekuria. O be jų tyrimas atsiduria pavojuje pasiduoti iš išorės primetamų interesų spaudimui ar susižavėti materialine nauda bei kitais abejotinais kriterijais. Jie formuoja suklaidintą, ideologiškai angažuotą intelektą, kuriam neberūpi tikroji tiesa arba kuris pats prisideda prie jos iškreipimo.

Išsilavinimas didina atsakomybę

Krikščionims išlaisvinanti tiesa yra Dievo apreikšta Evangelijoje kaip moralinio įstatymo formulavimas jų gyvenime ir mokslinių tiesų paieškose. Žinoma, galima teigti, kad katalikiško universiteto mokymas, savo išvadas grindžiantis tikėjimu, negali reikalauti, kad jas priimtų tie, kurie nesidalija tuo tikėjimu, pripažino popiežius Pranciškus. Tačiau yra akivaizdu, kad ir neturintys tikėjimo gali pripažinti jo etines nuostatas, kadangi jos neprieštarauja bendražmogiškoms vertybėms. Taigi ir tikintis katalikiško universiteto mokslininkas ar dėstytojas irgi pirmiausia turi kalbėti ne tik kaip savojo tikėjimo atstovas, bet kaip tikrovėje galiojančios bendros etinės išminties liudytojas. Jis turi priminti, kad yra narys tikinčiųjų bendruomenės, kuri per gautą Apreiškimą šimtmečius, brandino tą gyvenimo išmintį, kuri savuoju pažinimu ir etine patirtimi yra bendra visai žmonijai. Tokiais etiniais principais turi vadovautis ir tikintys katalikiško universiteto studentai, kuriems reikia padėti suvokti, kad gautas aukštosios mokyklos diplomas nėra tik priemonė įgyti didesnį prestižą visuomenėje, daryti karjerą ar gauti didesnį atlyginimą. Studijavimas universitete, įgytos žinios ir gebėjimai jauną kataliką įpareigoja su  didesne atsakomybe spręsti aktualiausius šiandienos klausimus, susijusius su medžiaginiu ir dvasiniu skurdu bei aštriomis gamtosauginėmis problemomis. Be abejonės, universitetinį išsilavinimą įgijusiam katalikui intelektualui turi rūpėti savo šalies gerovė, socialinė pažanga, nacionalinio tapatumo išsaugojimas ir brangaus religinio paveldo perdavimas.

Popiežius Pranciškus pabrėžė, jog universitetų bendruomenės neturi apsiriboti abstrakčiais tyrimais ir debatais, bet, išsiaiškinusios svarbiausius šiandienos gyvenimo iššūkius, siūlyti gerai parengtas realių ir alternatyvių sprendimų galimybes. Žinoma, katalikiškas universitetas pirmiausia privalo ugdyti tobulą ir brandžią asmenybę, vadovautis nuostata, kaip moko Vatikano II Susirinkimas, jog „kas seka tobulą žmogų Kristų, tas pats tampa labiau žmogiškas“ („Gaudium et Spes“, 41). Universitetas yra savo šalies kultūros institucija, todėl turi „įsikūnyti“ į realų tautos gyvenimą su visais jo sunkumais, rūpesčiais, svajonėmis ir siekiais. „Mūsų Dievas pasirinko šį kelią: jis įsikūnijo pasaulyje, paženklintame konfliktų, neteisingumų ir smurto, bet ir kupiname vilčių ir svajonių“, – sakė Šventasis Tėvas. Pasak jo, mes visi irgi neturime kitos vietos savajai egzistencijai, kaip tik realų pasaulį, savo šalį, su jos miestais ir kaimais, kuriuose veikia Dievo išganymas ir kuriame turime bendradarbiauti. Yra reikalinga katalikiško universiteto kūrybines pastangas ir jo akademinės bendruomenės atsidavimą sutelkti šiam kilniam tikslui siekti. Priminęs prieš šimtą metų vykusius Dievo Motinos apsireiškimus didžiojoje Fatimos šventovėje, popiežius Pranciškus, baigdamas pokalbį pasidžiaugė, kad Portugalijos katalikiškojo universiteto bendruomenė išgyvena pasiaukojimo Nekaltajai Marijos širdžiai patirtį. Tai svarbu, nes, kaip jis sakė gegužę apsilankęs Fatimoje, artimoje Dievo Motinos globoje niekas nėra prarastas, nes iš jos apkabinimo sklinda ramybė ir viltis.

Iššūkis tikėjimui ir meilei

Savo įžvalgomis dėl katalikiškos aukštosios mokyklos veiklos principų ir jos svarbios vietos visuomenės gyvenime Šventasis Tėvas pasidalijo ir lapkričio 4 dieną audiencijoje Vatikane priėmęs Tarptautinės katalikų universitetų federacijos (FIUC) narius. Kadangi jie dalyvavo tomis dienomis Popiežiškajame Grigaliaus universitete surengtoje konferencijoje „Migrantai ir pabėgėliai globalizuotame pasaulyje: universitetų požiūris ir atsakomybė“, tai pokalbyje vyravo aktualus svetimšalių studijų klausimas. Popiežius Pranciškus pripažino, kad šiuolaikinė migracija tikrai yra tapusi globaline ir sudėtinga realybe, kuri reikalauja gilaus mokslinio, teologinio ir pedagoginio apmąstymo. Tuose svarstymuose reikia remtis Bažnyčios socialiniu mokymu, kad būtų įveikti to reiškinio atžvilgiu neretai iškilę išankstiniai neigiami nusistatymai, prietarai ir populistinių jėgų eskaluojamos baimės. „Katalikų universitetai galėtų inicijuoti ir pravesti išsamesnius migracijos ištakų tyrimus siekdami identifikuoti praktinius sprendimus ilgalaikėje perspektyvoje. Šiuo atžvilgiu reikia užtikrinti teisę, kad žmonės nebūtų priversti migruoti iš savo šalies dėl galimų politinių, socialinių ar ekologinių problemų, kurios būtų sprendžiamos vietose gaunant ir tarptautinę pagalbą. Lygiai taip pat svarbu apmąstyti neigiamas, kartais diskriminacines ir ksenofobines pirmąsias reakcijas į atvykėlius senų krikščioniškų tradicijų šalyse, – sakė Šventasis Tėvas. – Matyt, tenka šiuo atveju iš naujo užsiimti savo piliečių sąžiningumo ir sąmoningumo ugdymu ir tai yra katalikų intelektualų užduotis. Reikia geriau įvertinti ir pripažinti pozityvų migrantų ir pabėgėlių įnašą juos priimančioms visuomenėms ir įsidarbinusių atvykėlių pagalbą kilmės šalyse likusiems artimiesiems“.

Kad būtų aiškesnė paskata migrantų ir pabėgėlių globai, popiežius Pranciškus siūlė ir teologijos fakultetuose išsamiai apmąstyti migraciją, kaip laikų ženklą pagal paties Kristaus atvaizdą ir Jo žodžius: „Buvau keleivis ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 35). Sunkią migrantų padėtį krikščionys gali laikyti iššūkiu tikėjimui ir artimo meilės įsakymui: jie turi stengtis pagelbėti kenčiantiems svetimšaliams, kaip yra numatyta Dievo plane, ir įveikiant su tuo reiškiniu susijusį neteisingumą. Šventasis Tėvas pokalbyje reiškė viltį, jog katalikiškose aukštosiose mokyklose bus pritaikytos specialios programos, skirtos migrantų ir pabėgėlių švietimui ir studijoms įvairiais lygiais. Tai svarbu ir steigiant specialius kursus tiems, kurie gyvena pabėgėlių stovyklose bei centruose, ir skiriant stipendijas studijoms universitetuose.

Turint išvystytą aukštųjų mokyklų tinklą, reikia pripažinti ir panaudoti migrantų anksčiau įgytą išsilavinimą, mokslinius laipsnius ir pozityviai panaudoti priimančioje visuomenėje, kad tikrai būtų gaunama abipusė nauda. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad siekiant adekvačiai atsiliepti į migracijos aplinkybes, reikia rengti pastoracinius ir socialinius darbuotojus, kad jie galėtų profesionaliai veikti tarp migrantų ir pabėgėlių, mokėtų jų kalbą, kultūros tradicijas. Žinant, jog katalikiškų universitetų auklėtiniai ateityje taps politiniais lyderiais, reikia iš esmės papildyti jų studijų programas, didesnį dėmesį skiriant susitelkimui į migraciją, kaip reiškinį, jos istoriją su įvairiopa patirtimi. Šio ugdymo pamatas turėtų būti socialinis teisingumas, nacionalinė ir globalinė atsakomybė, prasminga migrantų integracija, kad jie nebūtų izoliuoti, nustumti į uždarus getus, nes toks atskyrimas kelia ekstremizmo pavojus. Svarbu skatinti brolišką dialogą, įveikiant visus nesusipratimus, rodant pagarbą migrantų siekiams išsaugoti kultūrinį ir religinį savitumą.

Kritinės sąžinės vaidmuo

Reikia visuomet suprasti, kad socialiniu požiūriu universitetai kiekvienoje visuomenėje, kurioje turi galimybę laisvai veikti „pirmiausia atlieka kritinės sąžinės vaidmenį“, aiškino Šventasis Tėvas. Toks objektyvus intelektualinis procesų vertinimas susijęs su politinio, ekonominio ir kultūrinio šalies gyvenimo sritimis, kurioms aukštosios mokyklos turi didelę įtaką. Tą patį dabar galima būtų pasakyti apie migracijos, kaip sudėtingo bei prieštaringo reiškinio, vertinimą ir analizavimą, turint vilties, kad ypač katalikiški universitetai nepasiduos perdėtai pesimistinėms bei ekstremistinėms nuostatoms ir siūlys teisingus, etiškai pagrįstus sprendimus. Popiežius Pranciškus šiam tikslui aukštąsias mokyklas pakvietė pasinaudoti Popiežiškosios žmogaus integralios pažangos skatinimo dikasterijos parengta direktyvine „20 veikimo punktų“ programa, skirta migrantų priėmimui ir katalikiškai globai. Galima atkreipti dėmesį, kad Šventasis Sostas šiomis nuorodomis reikšmingai prisideda prie Jungtinėse Tautose rengiamų dviejų globalinių sutarčių dėl migrantų ir pabėgėlių, kurios turėtų būti priimtos antroje 2018 metų pusėje.

Galiausiai Šventasis Tėvas neužmiršo paminėti, jog katalikiški universitetai, dabar skatinantys studentų savanorystę, turi nukreipti juos į dalyvavimą paramos migrantams ir pabėgėliams projektuose. Jis kvietė, kad visi aukštųjų mokyklų darbai bei iniciatyvos dėl migrantų ir pabėgėlių – moksliniai tyrimai, švietimas ir socialinė veikla – remtųsi keturiais pamatiniais principais, kuriuos Bažnyčia iškelia šiuolaikinės migracijos tikrovės akivaizdoje: svetingas priėmimas, apsauga, palaikymas ir integravimas. „Viešpats telaimina jūsų, akademinio pasaulio, pastangas mūsų brolių ir seserų, migrantų ir pabėgėlių tarnystėje“, – linkėjo popiežius Pranciškus.

Tarptautinė katalikiškų universitetų federacija, besivadovaudama savuoju motto „Sciat ut serviat“ („Mokytis, kad tarnautum“), yra iškėlusi švietimo ir vystymo užduotį su ypatinga socialine atsakomybe kurti teisingesnį ir žmogiškesnį pasaulį. Federacijai dabar priklauso 192 visuose kontinentuose veikiančios aukštosios mokyklos: šešios Afrikoje, 56 Azijoje, 44 Europoje, 84 Šiaurės ir Pietų Amerikoje (atitinkamai 40 ir 44) bei dvi Okeanijoje (Australijoje). Popiežiaus Pijaus XII dekretu sukurta dar 1948 metais Federacija savo veiklą išplėtojo jau po Vatikano II Susirinkimo, daug prisidėdama prie pasaulio katalikiškų aukštųjų mokyklų partnerystės ir bendradarbiavimo mokslinių tyrimų ir švietėjiškose srityse.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija