Pirmasis puslapis
Aktualijos
Bibliotekose
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

„Jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6, 20)

Popiežiaus Pranciškaus vargdienystės teologija

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus per Pasaulinės vargstančių dienos minėjimą Vatikane surengė pietus pusantro tūkstančio neturtingų žmonių ir juos laimino

Kristaus viešpatavimas Golgotoje

Pasitinkant Kristaus, Visatos Valdovo, šventę, kuria užbaigiami liturginiai metai, apžvelgiamas popiežiaus Pranciškaus kreipimasis, skirtas lapkričio 19-ąją pirmą kartą Bažnyčioje minėtai Pasaulinei vargstančiųjų dienai, kadangi jos steigimas kaip tik susijęs su būsimosios iškilmės šventimu. Užbaigdamas 2016 metų Gailestingumo jubiliejų ir paskelbtame apaštaliniame laiške „Misericordia et Misera“ pranešdamas apie sprendimą steigti Pasaulinę vargstančiųjų dieną, Šventasis Tėvas nurodė, kad jos kasmetinis minėjimas paskutinį, 33-iąjį eilinį sekmadienį, bus geriausias pasirengimas tinkamai išgyventi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę. Juk Jis pats save visada tapatino su mažiausiais ir vargšais ir pažadėjo visus teisti pagal atliktus gailestingumo darbus (plg Mt 25, 31–46). Jau birželio 13 dieną paskelbtame kreipimesi pirmajai Pasaulinei vargstančiųjų dienai pabrėždamas būtinumą kuo autentiškiau švęsti Kristaus Karaliaus iškilmę, popiežius Pranciškus pabrėžia, kad Kristaus viešpatavimas galutinai atsiskleidžia Golgotoje, kai nekaltasis prikalamas prie kryžiaus – vargšas, nuogas, visų apleistas Jis įkūnija ir apreiškia Dievo meilės pilnatvę. Jo visiškas atsidavimas Tėvui išreiškia visišką neturtą ir pabrėžia Meilės, prikeliančios Jį Velykų dieną naujam gyvenimui, galią.

Švelnioji Karaliaus revoliucija

Kun. Vytenis Vaškelis

Jis nenulauš palinkusios nendrės, ištikimai neš tiesos liepsna žėruojantį fakelą, kantriai tiesins melo tėvo iškraipytus žmonių širdžių kelius ir, pamatęs širdį veriantį blogį, nesitaikstys su juo, aukštai pakels rimbą ir, garsiai sušukęs: „Gana, liaukitės! Išmušė tiesos valanda, nuo šiol mano Tėvo namuose nebebus triukšmingų prekybinių sandorių, išniekinusių šios šventovės orumą ir paskirtį“ (plg. Jn 2, 16), – išvartys pinigų keitėjų stalus, ir niekas Jo nė pirštu nedrįs paliesti, nes Jis – nepaprastas Karalius, kuris tik tada leisis priešų sulaikomas, kai Pats panorės, kai pradės vykdyti savo Tėvo valią...

Jėzus atėjo į žemę ne tam, kad, pasikvietęs dvylika legionų angelų (Mt 26, 53), nuverstų nesąžiningai vadovaujančių žmonių valdžias, kurių kilmė yra iš Dievo (žr. Rom 13, 1), bet skelbti ir stebuklingais ženklais liudyti Dievo Karalystę, kuri yra vienintelis mūsų išganymo tikslas. Kad žmonija būtų galutinai sutaikyta su Tėvu, Jo Sūnui, reikėjo rinktis žmogaus prigimtiniu protu nesuvokiamo „susinaikinimo“ kelią – konvulsingai merdėti ant kryžiaus ir mirti iki galo neįsivaizduojamose, su asmenine patirtimi nepalyginamose kančiose...