2017 m. gruodžio 8 d.
Nr. 47 (2264)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Ką norima pasakyti „Bunkerio“ simboliu?

Alfonsas Vaišvila

Lukiškių aikštė – pagrindinė Lietuvos aikštė, politinė erdvė su išskirtiniu turiniu. Todėl jos sutvarkymo ir Laisvės kovų įamžinimo „memorialo“ projektas, laimėjęs konkursą, ir jį lydintys autorių komentarai apie „pramogų erdves“, „vaikų žaidimus“... daugiau negu nustebino. Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“ – slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“. Tai gal jie – ne kovotojai, o tik slapukai. Todėl ir paminklas skiriamas ne laisvės kovotojams, o bunkeriuose besislapstantiems. Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai – siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių. Bedvasio paminklo kūrėjams, matyt, buvo sunku suvokti ir išreikšti dvasinį tūkstančių ano meto laisvės kovotojų pasiryžimą žūti, bet nevergauti, kelti Tėvynės laisvę aukščiau už savo asmeninę laimę. Šis paminklas greičiau yra paminklas ne laisvės kovoms, o nūdienos žmogui, vengiančiam giliau mąstyti, viską vertinančiam per pramogų, asmeninės naudos pirmumo prizmę ir nesuprantamai žiūrinčiam į kiekvieną, keliantį bendrą interesą aukščiau už asmeninį. Jis liudija, kaip sunku peržengti bedugnę, skiriančią save aukojusius pokario laisvės kovotojus nuo šiuolaikinio hedonistinio žmogaus vartotojo, ieškančio ir laisvės kovų pavaizdavimo kaip eilinės pramogos.

Vieną tokį beprasmį ir bedvasį meno „šedevrą“ (santechnikos vamzdį) jau turime. Bet jį galima pakęsti, nes jis nieko nesimbolizuoja, tik patį autorių ir beskonybę. O čia turime reikalą su lietuvių tautai ypatingos svarbos idėja. Todėl kyla klausimas, ar ir jos atžvilgiu turime būti lygiai taip pat abejingi, kaip ir ano atžvilgiu? Tauta, nenorinti statyti paminklų, kurie skatintų ją mąstyti apie laisvę, kurie neprimintų esantiems ir ateinantiems apie laisvės kainą, jos svarbą, šiuo nenoru galbūt siunčia pasauliui žinią apie užslėptą savo abejingumą laisvei. Šiuo paminklu norima pokariu kovojusią lietuvių tautą nužeminti iki besislapstančios. Gal tuo norima ir ateityje kviesti tautą ne gintis, bet slėptis, tik kitokio tipo bunkeriuose, taip pat ir emigracijos prasmę turinčiuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija