|
Negi gėdijamės Vyčio?
Povilas Urbšys
Kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimas Lukiškių aikštėje netikėtai atskleidė ne tik skirtingus įsivaizdavimus, kaip turėtų atrodyti pats įamžinimas, bet ir kaip iškreiptai gali būti suprastas šiuolaikiškumas ar, kas yra valstybė ir jos sostinė. Besidomintieji istorija galėtų išvardinti mažiausiai penkias senąsias Lietuvos sostines: Voruta, Naugardukas, Kernavė, Trakai, Vilnius. Viduramžiais sostinė būdavo ten, kur gyvendavo valdovas. Nuo XIII amžiaus Vilnius pradeda formuotis kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija, tuo palaipsniui įgaudamas pastovios Lietuvos valstybės sostinės statusą. 1385 metais Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai dėl Lenkijos karaliaus karūnos sujungus Lietuvą su Lenkija, šių dviejų valstybių darinio sostine dažniau tapdavo Krokuva, o vėliau Varšuva. Neatsitiktinai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių panteonas susiformavo ne Vilniuje, o Krokuvoje.
|
|
Vyčiui Vilniuje dar ne vakaras
Iš ano pirmadienio Edmundo Jakilaičio LRT Forumo bendros nuotaikos atrodo, kad Vyčiui Vilniuje dar ne vakaras (kaip aa Vysockis dainavo), o bunkeriui dar ne rytas. Galėtume kaip argumentą prieš pono Andriaus Labašausko dėstymą, kad jo paminklas atitinka modernius Vakarų Europos standartus, naudoti faktą, kad Vakarų šalys, šimtus metų būdamos nepriklausomos, savo tautinius paminklus pasistatė XlXXX amžiais ar dar anksčiau. Dabar, turėdamos tuos valstybingumą išreiškiančius viešus simbolius, gali sau ramiai statyti visokį (pseudo) modernų meną. Mes dėl besikeičiančių okupacijų pastatyti tokių lietuviškų paminklų, kaip prancūzai Žanai dArk ar JAV Laisvės statulą, neturėjome galimybių. Tik okupantai statė mums leninus ir stalinus. |
|
Buitinės sąmonės triumfo kalnelis
Niekur ir niekada piliečiai neįsteigė valstybės, priešingai, tauta steigia valstybę, o valstybė piliečius. Šiandien bandoma asimiliacines valstybes kaip Pranzūcija, Jungtinė Karalystė ar JAV vaizduoti kaip tariamai abejingas tautiškumui. Nesusimąstoma net paklausti, kodėl jos niekada nepripažįsta tautinių mažumų, nesteigia jų mokyklų, neturi mažumų kalbų. Valstybingumą nuo seno turėjusios šalys tiesiog rinkosi asimiliaciją ten, kur iš imperijų išsilaisvinusios Vidurio Rytų Europos valstybės negalėjo to padaryti. Šis klaidinantis tikėjimas neapibrėžtu politiškumu be vieningos kultūrinės tapatybės yra tiksinti bomba mūsų ir taip nusususiam politiniam mąstymui. Tobula šio apolitiško mąstymo išraiška yra ginčas dėl Lukiškių aikštės. Suprantama, ne visi yra Vyčio šalininkai ir ne visi turi jais būti. Tačiau reikia nemenko cinizmo imantis viešų aiškinimų, jog vyksta ginčas dėl estetikos (neva skonio reikalas) arba dėl skirtingų istorijos akcentų (neva partizanai prieš LDK). Iš tiesų Lukiškių aikšėje objektyvuojasi ginčas tarp politinio ir buitinio įamžinimo, politinės ir buitinės aikštės, politinės ir buitinės atminties. Talpus prasmėms ir interpretacinių lentelių reikalaujantis įamžinimas siaurai visuomenės grupei reikalingas ne tik tam, kad tariamai tiktų visiems, kad vienodai tiktų ir galėtų likti stovėti pasikeitus valdžiai ar režimui, derėtų prie bet kurios naujos okupacijos. Talpus prasmėms paminklas reikalingas, kad galėtume toliau gyventi savo apolitiškus gyvenimus be valstybės kategorijos, o joks materialus kūnas mums tos valstybės prikišamai neprimintų.
|
|
Pamąstymai apie Lukiškių aikštę: lengvabūdiškumas ar sąmoninga apgaulė?
Apie kokią partizanų kalvelę Lukiškių aikštėje galima kalbėti, kai prie tos pagal laimėjusį projektą planuojamos kalvos tik prišlieta keista tvora? Juk čia visiškai nieko partizaniška nebus: nei jokių partizanų pavardžių, nei bent žodžiu užsiminta apie miško brolių kovas ir likimus. Nieko. Trumpai sakant, šio projekto reikia atsisakyti, nes tai nėra joks memorialas. Geriausiu atveju primityvi instaliacija be jokio turinio tiesiog tyčinis visai neblogai sutvarkytos aikštės sudarkymas, rafinuotas vandalizmas. Kita vertus, neaišku, ar kas nors iš mūsiškių skulptorių įstengtų deramai pavaizduoti Vytį. Juk, kaip galima spręsti iš įvairių pavyzdžių, niekam nepavyksta sukurti geros žirgo skulptūros. O ant kokio kuino užsodinti kilnų raitelį būtų tiesiog donkichotiškas triukas. Tačiau vien žmogaus ant pjedestalo figūrą normaliai sukurti, jo veido, figūros panašumą į originalą išgauti tokių menininkų, matyt, atsirastų. Turime pavyzdžių. Štai kad ir Tautiškos giesmės autoriaus paminklas Vinco Kudirkos aikštėje. Atrodo neblogai. O kukli garsiojo dainininko Kipro Petrausko figūra Operos ir baleto teatro skverelyje? Ji atrodo ne tik neblogai, bet net gerai. Tiesa, sukurta praėjusiame tūkstantmetyje (regis, 1973 metais). Tačiau tradicija nenutrūko, ją perėmė vėlesnių kartų skulptoriai.
|
|
|