|
Negi gėdijamės Vyčio?
Povilas Urbšys
Kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimas Lukiškių aikštėje netikėtai atskleidė ne tik skirtingus įsivaizdavimus, kaip turėtų atrodyti pats įamžinimas, bet ir kaip iškreiptai gali būti suprastas šiuolaikiškumas ar, kas yra valstybė ir jos sostinė. Besidomintieji istorija galėtų išvardinti mažiausiai penkias senąsias Lietuvos sostines: Voruta, Naugardukas, Kernavė, Trakai, Vilnius. Viduramžiais sostinė būdavo ten, kur gyvendavo valdovas. Nuo XIII amžiaus Vilnius pradeda formuotis kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija, tuo palaipsniui įgaudamas pastovios Lietuvos valstybės sostinės statusą. 1385 metais Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai dėl Lenkijos karaliaus karūnos sujungus Lietuvą su Lenkija, šių dviejų valstybių darinio sostine dažniau tapdavo Krokuva, o vėliau Varšuva. Neatsitiktinai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių panteonas susiformavo ne Vilniuje, o Krokuvoje.
Nors Vilnius irgi stengėsi įtvirtinti sostinei būdingus atributus, deja, istorija jam buvo negailestinga. 1655 metais Vilnių užėmus Rusijos kariuomenei, po šešerių metų niokojimo buvo išplėšti, išniekinti ir sunaikinti garbingų valstybei asmenų palaidojimai Vilniaus katedroje, pradanginti Vytauto Didžiojo palaikai, nusiaubti ir sudeginti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, kol galiausiai, XVIIIXIX amžių sandūroje, carinės Rusijos administracijai paskatinus, jie ir nugriauti kaip regimas sunaikintos Lietuvos valstybės simbolis.
Taigi nuo 1795 iki 1990 metų, išskyrus trumpus 19181920 metų ir 19391940 nepriklausomybės intarpus, Vilnius priklausė įvairaus plauko okupantams. Taigi daugiau nei 190 metų Vilniaus viešųjų erdvių formavimą kontroliavo tie, kurie naikino ir trynė iš mūsų tautos sąmonės Lietuvos nepriklausomybės savivoką. Tačiau Tauta už savo laisvę kovoti nenustojo. Net po mirties šioje kovoje kritę vyrai ir moterys kėlė grėsmę, todėl būdavo slapta užkasami kapinėse arba tiesiog kur nors suverčiami į duobę toliau nuo žmonių akių. Tad mūsų miestų ir sostinės aikštės taip ir liko paženklintos okupacijų randais okupantus garbinančiais objektais.
Atrodytų, 27 metai po nepriklausomybės atkūrimo pakankamas laikas atsikvošėti ir nuosekliai padirbėti, kad Vilnius taptų visaverte Lietuvos Respublikos sostine, kurioje kaip ir Vakarų valstybėse būtų įrengta reprezentacinė aikštė, įamžinanti kritusiųjų už laisvę atminimą. Deja, kilusios diskusijos dėl kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje atskleidė vergystės šimtmečių iškreiptą istorinę savimonę. Dabar jau akivaizdu: susidūrėme su visišku negebėjimu priimti Vilnių kaip Lietuvos valstybės sostinę valstybės, kuri, užuot didžiavusis savo, vienos seniausios Europos tautos, praeitimi ir iš jos sėmusis stiprybės, elgiasi taip, tarsi norėtų jos išsižadėti ir taip sumenkinti net tai, kas švenčiausia, už laisvę šimtmečiais lietą Tautos kraują.
Šiuolaikinių meninių objektų garbintojui tokia retorika pernelyg realistiška ir net atgrasi. Girdi, į praeitį gręžtis, ja remtis romantinė pasaka, jau seniai atgyvenusi ir prieštaraujanti šiuolaikiškam kritiniam mąstymui. Šių laikų žmonės juk jautriasieliai kam juos gąsdinti militaristiniais, praeities stabus primenančiais monstrais? Šiuolaikiniam pozityvizmui reikia abstrakcijos, kuri niekaip neįpareigotų, kurios prasmių laukas rastųsi nuo tą akimirką išgyvenamo jausmo, kad esi laisvas pasirinkti, ar stovėti prie meno objekto kaip prie Raudų sienos ar džiugiai nusiteikus išvesti savo šunelį pakakoti, kaip taikliai šaržavo kunigas Robertas Grigas... Žmogaus ar meno objekto daugiafunkciškumas šiuolaikiškos pažangos bruožas.
O kad niekam nekiltų abejonių dėl kilnios daugiafunkcio objekto Lukiškių aikštėje prasmės, jis pavadintas partizanų bunkeriu, tuo netikėtai sukuriant neva šiuolaikišką, provokuojantį meninį pokštą ar net atrakciją: buvusioje Lenino aikštėje, priešais buvusius KGB rūmus, lyg niekur nieko išdygsta partizanų bunkeris. Ach, kaip šiuolaikiška, ach, kaip progresyvu, net įžūlu! Nė vienoje Europos sostinės reprezentacinėje aikštėje nepamatysi tokio originalaus kovotojų už Laisvę atminimo įamžinimo. Šį kartą, atrodo, perspjausime ne tik save, bet ir visą likusį pasaulį.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Mano manymu, po šia šiuolaikiškumo kauke, giliai pasąmonėje, slepiasi tas pats vergas, kuriam per šimtmečius diegė nevisavertiškumą ir kuris savo valstybės bei tautos istoriją bijo suvokti kaip visumą, nes tada jis turės susidurti su jos didybe ir pripažinti savo savivokos menkumą. Taigi, atėjūnų skiepyta savinieka savo sostinei, valstybei neišnyko be pasekmių. Todėl nieko nuostabaus, kad iš Vilniaus Lukiškių aikštės vejamas Vytis, kaip amžinos kovos už Lietuvą simbolis.
Galime ginčytis dėl Vyčio meninės išraiškos, bet dėl jo išskirtinės reikšmės mūsų nacionalinei savimonei sunku būtų prieštarauti. Tik vieniems jis nudvasintas, sudaiktintas ženklas, tetinkantis sienos, stiebo ar pinigo papuošimams, o kitiems kovos už laisvę įkvėpimo šaltinis. Todėl neatsitiktinai mūsų partizanai ėjo pasitikti mirtį su Vyčio Kryžiaus ženklu jie norėjo amžiais likti Vyčiais. O ko verti bus tie, kurie šiandien jo gėdijasi? Ir ko verti būsime mes, susitaikę su tuo?
© 2017 XXI amžius
|