2017 m. gruodžio 15 d.
Nr. 48 (2265)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vyčiui Vilniuje „dar ne vakaras“

Iš  ano pirmadienio Edmundo Jakilaičio LRT „Forumo“ bendros nuotaikos atrodo, kad Vyčiui Vilniuje „dar ne vakaras“ (kaip a†a Vysockis dainavo), o „bunkeriui“ – dar ne rytas. Galėtume kaip argumentą prieš pono Andriaus Labašausko dėstymą, kad jo paminklas atitinka modernius Vakarų Europos standartus, naudoti faktą, kad  Vakarų šalys, šimtus metų būdamos nepriklausomos, savo tautinius paminklus pasistatė XlX–XX amžiais ar dar anksčiau. Dabar, turėdamos tuos valstybingumą išreiškiančius viešus simbolius, gali sau ramiai statyti visokį (pseudo) modernų meną.

Mes dėl besikeičiančių okupacijų pastatyti tokių lietuviškų paminklų, kaip prancūzai – Žanai d’Ark ar JAV – Laisvės statulą, neturėjome galimybių. Tik okupantai statė mums leninus ir stalinus.

O dabar, kai galime įpaminklinti savąją tradiciją ir istoriją, tai bandoma mums uždrausti neva šiuolaikinių estetinių, meninių tendencijų vardu.

Kultūros viceministrės Gintautės Žemaitytės guodimas, kad „bunkerio“ siena asociatyviai susisieks su KGB rūmų siena kitoje gatvės pusėje ar net politinių kalinių pastatyta akmenų piramide žuvusiems, yra grynas interpretacijos reikalas (labai norint viską su viskuo galima susieti).

Gaila, kad Kauno atstovai taip greitai pateikia Lietuvos tapatybės ryškiausio ženklo galimą perkėlimą iš Vilniaus į Kauną kaip „laimingą pabaigą“. Iš esmės tai būtų labai iškalbingas Vyčio išvarymas iš Vilniaus.

Bet tikėkime ir dirbkime, kad tai nebūtinai taptų neskaidriomis konkursinėmis manipuliacijomis tautai primetama duotybė.

Kun. Robertas Grigas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija