2018 m. sausio 19 d.
Nr. 3 (2270)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Prieš 70 metų Serdokuose pasibaigusi istorija

Paminklas Prano Kučinsko-Ainio
žūties vietoje

Kalėdos yra džiugesio metas – tą kiekvienas patiriame kasmet paskutinėmis metų dienomis. Prieš 70 metų, 1947 m. gruodžio 26 d., Sardokų kaime buvo išduotas ir nužudytas vienas Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone, veikusios Kęstučio rinktinės vadas Pranas Kučinskas-Klevas, Apynys, Ainis.

Apie Pr. Kučinską papasakojo jo brolio Jono žmona Anastazija Kučinskienė. Ji kartu su šeima 12 metų kentė Sibiro lagerius. Svetimoje Sibiro žemėje palaidojo savo mamą ir 9 mėnesių sūnelį Vidmantą. Sulaukusi 98 metų išliko tvirta savo dvasia, šviesaus proto, bet jau ne viską taip gerai pamenanti kaip prieš 70 metų.

Prano tėvai, Juozas ir Ona Kučinskai, užaugino šešis sūnus ir dukrą. Gyveno Penkinių dvare, Keturvalakių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Buvo vadinami dvarokais. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui Mykolui Krupavičiui vykdant žemės reformą, Degučių kaime gavo 8 hektarus minėto dvaro žemės. Pranas gimė 1918 m. liepos 10 d. Užaugęs tapo kariškiu. Vokiečių okupacijos metais dirbo valsčiuje, nebuvo sukūręs šeimos. 1943 metais palaidojo savo motiną. Frontui artėjant turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus. Kybartuose, stovėdamas ant Lieponos upės tilto, dvejojo, ar pajėgs visam laikui palikti savo valstybę… Taip ir neįstengė tą kartą peržengti sienos – liko Lietuvoje. Kaip ir daugelis lietuvių ruošėsi savo šalies gynybai. Karo metu rinko ginklus ir užkasęs slėpė prie savo sodybos. Kučinskų giminė išugdė net penkis laisvės kovotojus. Be Prano, partizanų gretose kovojo jo brolis Vincas (slapyvardis – Robinzonas). Kito brolio, Juozo Kučinsko, gyvenusio Sasnavoje, sūnus Viktoras buvo Prano ryšininkas. Du vyriausio brolio Antano Kučinsko sūnūs, kurie gyveno Kaune, irgi išėjo partizanauti. Vienas iš jų – Juozas (slapyvardis – Vampyras). (Antanas buvo iš pirmos tėvo santuokos. Pirmoji tėvo žmona, su kuria gyveno Vinkšnupių dvare, jam esant Amerikoje, mirė. Jis grįžo pas vaikus ir vedė antrą kartą.)

Jau nuo 1945 metų pradžios Pr. Kučinskas įsitraukė į ginkluotą rezistenciją. Pirmos kautynės su NKVD, kurioms vadovavo Pranas, įvyko 1945 metų gruodį Igliškėlių valsčiuje, Živavodės kaime. Tada jis buvo sužeistas. 1946 m. vasario 21 d. jo vadovaujamos kautynės įvyko Puskelnių kaime. Tada Pranas vėl buvo sužeistas, o birželio 7 dieną dalyvavo kitose kautynėse su MVD kareiviais Kazlų Rūdos miške. Rugpjūtį vadovavo Dambravos kautynėms. 1947 m. sausio 1 d. vadovavo kautynėms Liudvinavo valsčiuje, Gudelių-Geležinių kaime. Balandį dalyvavo kautynėms Kalniškės miške. Už narsą ir vadovavimą joms Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys 1947 metų pabaigoje Pranui pareiškė raštiškus tarnybinius pagyrimus.

Pr. Kučinskas aktyviai prisidėjo prie Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kūrimo. Kadangi partizano gyvenimas trumpas, žuvus kovos draugams, tekdavo užimti naujas pareigas: Geležinio Vilko pulko 8-osios kuopos vadas, Geležinio Vilko rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas, Geležinio Vilko rinktinės Vytauto kuopos vado pavaduotojas, vėliau kuopos vadas, Šarūno rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas, Kęstučio rinktinės vadas.

Pranas nujautė, kad šeimą gali išvežti į Sibirą. Jis atsiuntė patikimą žmogų Dabrilą su laišku į Norvydų kaime, Bartninkų valsčiuje, Vilkaviškio rajone, esančią Anastazijos ir Jono Kučinskų sodybą, kur gyveno tėtis. Sukrovę daiktus į vežimą su arkliu išvežė tėtį. Netrukus A. ir J. Kučinskus išvežė į Sibirą. O kai Pranas žuvo, tėčiu nebuvo kam pasirūpinti.

Pr. Kučinskas-Klevas, Apynys, Ainis niekintas Kybartuose. Jo palaikai yra kažkur Černiachovskio (Įsručio), Kaliningrado srities, apylinkėse. 2002 m. kovo 12 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2002 m. kovo 28 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis (po mirties).

Zenonas Mačiulaitis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija