Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Bibliotekose
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4)

Įsiutę dėl nepavykusios provokacijos, enkavėdistai Ąžuolą ilgai kankino, o paskui išdavikui liepė jį nušauti. Ąžuolą ir nukautą stovyklos sargybinį rusai įmetė į vieną iš žeminių ir ją padegė. Priešams pasitraukus iš miško, grįžę partizanai iškilmingai palaidojo išniekintus kovos bičiulių kūnus.

Dar anksčiau, 1945 m. liepos 22 d., P. Paulaitis neteko labai sumanaus ir ištvermingo ryšininko Vytauto Mickaičio, aktyvaus pogrindinės spaudos platintojo. Tą dieną, sekmadienį, apie 17 valandą jis ruošėsi vykti į Šakių apskritį pas ryšininką, gyvenusį netoli Slavikų miestelio. Norint tą pačią dieną suvažinėti į abu galus, reikėjo skubėti, nes sargyba po 22 valandos nieko nepraleisdavo per pontoninį tiltą, ties Jurbarku nutiestą per Nemuną. Kaip pasakoja brolis Juozas Mickaitis, Vytautas prisidėjo pilną portfelį – apie 30 egzempliorių laikraščio Lietuviški atgarsiai ir susiruošė į kelionę. Ketino pasiimti pistoletą, tačiau Juozas perspėjo, kad ginkluotam vykti labai rizikinga, todėl pistoletą paslėpė malkinėje.

Buvo laikas, kai per Lietuvą traukė po vokiečių Kuršo grupuotės kapituliacijos likusi sovietų kariuomenė. Tie daliniai labai aktyviai dalyvavo partizanų ir nestojusių į kariuomenę vyrų gaudynėse. Ėjo per kaimus, užsukdavo į dažną sodybą, krėsdavo kiekvieną pastatą. Kareiviai plėšikavo, visaip terorizavo ūkininkus.

Tą lemtingą dieną Aido ryšininkas V. Mickaitis keliu nuo Kidulių važiavo į Slavikus.

Šakių rajone siautėjo minimos sovietų armijos daliniai ir NKVD čekistai. Netoli Žvangirių miško du stribai ir du rusai ryšininką sustabdė, patikrino jo dokumentus: jie buvo tvarkingi, todėl jo nekratė. Tačiau vieną ruselį sudomino išsipūtęs portfelis. Jis saviškiams tarstelėjo, kad jame gali būti degtinės ir lašinių. Buvo rasta pogrindinė spauda, Vytautą areštavo, varė į Kidulių stribyną. V. Mickaitis buvo geras sportininkas, kai priėjo Kidulių dvaro parką, staigiu šuoliu liuoktelėjo per tvorą, nėrė į krūmus, pribėgęs tvenkinį puolė su drabužiais į jį ir ėmė plaukti. Kol stribai šaudydami lakstė po parką, Vytautas sėkmingai perplaukė tą ežeriuką. Nelaimei, keliu Jurbarkas–Kiduliai ėjo stribas Bandzenevičius. Supratęs, kad bėglys yra stribų persekiojamas žmogus, iš automato pradėjo į jį šaudyti. Kulkų pakirstas ryšininkas V. Mickaitis krito ant ežeriuko kranto. Stribas pažino, kad tai – buvusio viršaičio, Jurbarko girininko sūnus, todėl enkavedistai dar tą patį vakarą prisistatė pas Mickaičius. Apie keturias valandas buvo daroma smulki krata, tačiau nerado po stalu paslėptų apie 100 P. Paulaičio leidžiamo laikraščio Lietuviški atgarsiai numerių, taip pat Juozo iš Varėnos II parsinešto ir malkinėje paslėpto pistoleto, vokiškų granatų, šovinių. Brolio Vytauto žūtis ir girininko Mickaičio praeitis čekistams buvo pakankama dingstis Juozą su tėvu areštuoti. Jie Marijampolėje buvo ilgai tardomi, 1946 m. vasario 16 d. karinio tribunolo nuteisti po 10 metų kalėjimo ir išvežti į lagerius. Taip P. Paulaitis-Aidas neteko dviejų patyrusių ryšininkų ir artimų bendražygių – brolių Vytauto ir Juozo Mickaičių. Tai buvo pirmosios LLGS organizacijos netektys antrosios sovietų okupacijos pradžioje.

Iki Jungtinės Kęstučio apygardos įkūrimo Lietuvos laisvės gynėjų rinktinė (dar vadinama Batalionu Nr. 8) veikė kaip atskiras partizanų kovos vienetas. Nuo 1947 m. pradžios rinktinė pavadinta Trijų Lelijų vardu, nes Trijų Lelijų simboliai raudoname fone vaizduojami Jurbarko miesto herbe.

Kovos bičiulių gerbiamas ir Laisvės kovai daręs nemažą įtaką partizanų vadas, enkavėdistų vertinimu buvo ypač pavojingas sovietinei santvarkai. Tris kartus sėkmingai pasprukęs iš čekistų nagų, P. Paulaitis tapo ypatingo jų domėjimosi objektu. Melo, klastos ir provokacijų meistrai – raudonieji čekistai griebėsi įvairiausių vadinamųjų kombinacijų, kurių tikslas – priversti P. Paulaitį nutraukti ginkluotą kovą. Jam siūloma legalizuotis, garantuojama gyvybė, „laisvas“ ir „laimingas“ gyvenimas. Ko verti okupantų žodžiai ir pažadai, partizanų vadas puikiai suprato, todėl jų vilionės nepasiekė tikslo. Nepavykus šiai klastai, norėdami pakenkti P. Paulaičiui ir sukompromituoti jį partizanų akyse, saugumiečiai griebėsi dažnai prieš Laisvės kovotojus išbandyto metodo – mėgino juos sukiršinti, pasėti tarpusavio nepasitikėjimą. Jurbarko MGB inspiruotas, niekšybėmis pagarsėjęs šnipas Barzda parašė MGB viršininkui laišką – klastotę, kurioje nurodė neva jis kalbėjęsis su P. Paulaičio giminaičiais, kurie perdavę Aido pažadą „pakišti“ savo būrį sovietų kariuomenės smūgiui (podvesty pod operatyvny udar). Šis laiškas turėjo „netyčia“ patekti partizanams. Toliau saugumiečiai veikė pagal daug kartų išbandytą scenarijų: krepšys su „dokumentais“ „girtų stribų“ pametamas partizano Leono Pocevičiaus sesers Lėvusės Gerulaitienės sodyboje. Spėjama, kad krepšys su „dokumentais“ per ryšininkus pateko Girdžių būrio partizanams. Atrodo, kad ir ši saugumiečių klasta buvo bevaisė: sukiršinti partizanų nepavyko. Nepasisekus vienoms provokacijoms, Raseinių ir Jurbarko čekistai kurpė naujas: visų tikslas tas pats – fiziškai arba morališkai sužlugdyti partizanų vadą. Norėdamas pažadinti žemos moralės žmonių godumą, Raseinių NKVD viršininkas pulkininkas Jakovas Sinicinas vietinėje spaudoje išplatino atsišaukimą, kuriame už P. Paulaičio galvą žadama 10 tūkstančių rublių premija. Kai Judo skatikais niekas nesusigundė, Sinicinas Jurbarko, Šimkaičių, Eržvilko, Gaurės, Raudonės apylinkėse išplatino atvirą laišką, kuriame P. Paulaitis ir jo vadovaujami partizanai šmeižiami, kaip nacių talkininkai, lietuvių tautos priešai, siūloma nutraukti ginkluotą pasipriešinimą sovietinei santvarkai.

P. Paulaitis puikiai suprato, kad polemizuoti su užkietėjusiu bolševikinės santvarkos gynėju ir sužalotos sąmonės žmogumi pulkininku Sinicinu, yra bergždžias darbas, tačiau, būdamas mandagus ir korektiškas žmogus, 1946 m. spalio 14 d., jau dirbdamas Kęstučio apygardos štabe, parašo jam atsakymą. Laiškas – įdomi aukštos dvasinės kultūros erudito žodinė dvikova, pagrįsta nepaneigiama argumentacija ir tvirtais idėjiniais įsitikinimais, polemika su okupantų represinio aparato valdininku, kurio pagrindinis argumentas – akla neapykanta politiniam oponentui. Su laišku–atsakymu buvo supažindinti Kęstučio apygardos partizanai. Manome, kad jis padės geriau pažinti P. Paulaičio asmenybę, jo moralinius ir politinius įsitikinimus, todėl šiame rašinyje spausdiname kai kurias jo ištraukas:

„Paulaičio Petro

Raseinių apskr. NKVD Viršininkui

Pulkininkui Sinicinui

Laiškas atsakymas

Jau nekuris laikas, kai girdžiu apie tamstos man parašytą ir visuomenėje išplatintą atvirą laišką. Negaudamas jo teksto negalėjau jo tinkamai įvertinti, taigi ir į jį atsakyti, kaip Tamsta to iš manęs nori. Apie laiško pasirodymą visuomenėje nugirdau kas tai apie š. m. liepos vidurį, ir kadangi Tamsta rašinėji laiškus be datos, tai skaitau sugriebęs jo tekstą, atsakymą dar nepavėluotą, žinoma, aš į jį ir neskubu atsakyti, nes nematau tokios naudos ir reikalo, tik taip sau, iš mandagumo ir kad Tamsta to nori. Gi apie Tamstos laiško vertę, tai jau pačioje pradžioje pasakiau, kad jis yra NKVD šlykščios ir žiaurios, tiesiog laukiniškos politikos priemonė: tendencingai ir melagingai iškraipant faktus, prieš jus atėjūnus ir ramaus krašto okupantus-kolonizatorius komunizmui nesimpatingą asmenį varyti propagandą ir jį visaip apšmeižti, diskredituoti visuomenės akyse, kaip tos pačios visuomenės kenkėją. Vietos ir laiko stoka man neleidžia visus Tamstos tendencingus ir suktus prieš mane nukreiptus kaltinimus atremti, to Tamsta be abejo iš manęs ir nenori – ne tas tamstai ir rūpi. (…) Aš asmeniškai nė vienam žydui ar komunistui prie vokiečių nesu pakenkęs nė per plauką. Man galėtų šimtai milicininkų ir kitų tarybinių tarnautojų bei komjaunuolių padėkoti, kad jie prie vokiečių per mane išliko, nors mano įtakos tiesioginiai ir nejautė. Aš juos skaičiau savo žmonėmis ir jų sunaikinimui ar ištrėmimui buvau atkaklus slaptas priešas, o tuo tarpu tie mano apgintieji, jūsų NKVD sukvailinti, mielai šiandien mane matytų, kad ir šaukšte prigirdytą. Taip pat nesugriaunamai galiu įrodyti, nors Tamsta tvirtini ir kitaip, kad vokiškųjų rudųjų blakių vis tik mano dėka trūnija mūsų sumanymuose. Antra vertus, kada vokiečiai triumfavo, visi galvojome, kad rusai bus sumušti: mums prieš juos neverta kariauti. Taigi, mes petys į petį su tais pačiais bolševikuojančiais lietuviais stengėmės silpninti hitlerininkų gretas, bet, kadangi likimas vokiečiams nulaužė ragus, jų vietoje atsirado, sugrįžo jau pažįstami nauji okupantai, palikę liūdnus mūsų tautai pėdsakus ir mums jie neleido ramiai dirbti savo darbą, mes buvome priversti mestis, kad ir su jūsų tariamais vokiečiuojančiais lietuviais „išdavikais“, į kovą prieš naują smurtą. Mes prieš Raudonąją armiją, kovojusią prieš vokiškuosius okupantus, nekariavome, jiems nekliudėme, priešingai, mes rusus, kaip tokius, gerbiame, bet negalime ramiai žiūrėti ir laukti, kada mūsų išgamos, parsidavę budeliškai (...) NKVD – tai antrai armijai, kurios tikslas naikinti kas dora, šventa, kultūringa ir kas savaime skatina pažangą, baigtų sunaikinti paskutinį dorą lietuvį. Tiesa, gal kiek aršesnė mūsų kova su NKVD, kaip su gestapu. Bet, mielas pulkininke, Tamsta būk nors tiek teisus pripažinti, kad gestapo vis tik šiek tiek yra žmoniškesnis, kaip NKVD: vokiečiai kitus išnaudojo, bet nors sau buvo geri (rusai, įžengę į Vokietiją, negalėjo suprasti, dėl ko vokiečiai turėjo kariauti, juk pas kiekvieną vokietį viskas taip puiku, turtinga ir tvarkinga), bet rusai pernelyg išnaudoja visus, o tuo tarpu visoje Rusijoje skurdas. NKVD ir savo žmonėms per 27–28 metus nesukūrė jokios laimės.

Pagaliau Tamsta pulkininke, be reikalo dediesi nesuprantąs, dėl ko mes tęsiame ir toliau neva tai pragaištingą darbą. Tos klaidos ne Tamstos ir mes ne Rusijoje tai darome. Išeis iš Lietuvos okupantai – bus tvarka, kraujas savaime nustos tekėjęs. Be reikalo rūpiniesi ir mano gyvybe. Aš dovanų iš Tamstos neprašau. Dėl Tėvynės ir jos laisvės, dėl tiesos, aš nesu iš tų, kurie bijotų mirti. Dėkoju už Tamstos gerą širdį. Aš tą paslaugą, jeigu likimas atiduotų Tamstą į mano rankas, ir Tamstai padaryčiau – dovanočiau gyvybę, jeigu Tamsta savanoriškai pasiduotumei. Tiek pat galiu pasakyti, kad nesibaimintumėte ir dėl to, kad gali mane nužudyti patys mano bendrininkai: Tamsta to malonumo turbūt nesulauksi. Tuo tarpu aš esu tikras, kad bus viskas visai atvirkščiai: daugelis iš jūsų, pačių bendrininkų rankomis, tinkamu momentu bus tinkamai sudoroti, nes ne visus milicininkus ir tarybinius tarnautojus mes laikome visiškai aklais ir sugedusiais. Žinoma, man rašant šias eilutes prisimena vilko ir ėriuko istorija. Tamsta tuo tarpu esi vilkas, o aš ėriukas. Kaip aš nesiaiškinčiau, vis vien aš tamstos akyse būsiu kaltas, bet… visgi vieną dieną bus kitaip. Apgaulė, plėšikavimas ir melagystė, žodžiu, ta pasaulio nesąmonė (...) – komunizmas žlugs. Man rodos, kai netrukus kortos atsivers, Niurnbergo procesas, gal ir kur kitur, prasidės naujiems, nepalyginamai baisesniems žmogžudžiams ir plėšikams – raudoniesiems Europos ir mūsų krašto budeliams. Vokiečiai Lietuvoje nė dešimtos dalies nenualino mūsų krašto (sužalojimai buvo padaryti tik vykstant frontui, jo ruožuose), kaip kad raudonieji „demokratai“ nualino. Visa mūsų visuomenė ir visas pasaulis, kur tik jūs įžengėte, prislėgti kruvinom ašarom aimanuoja ir laukia išmušant teisybės valandos. Atsakyk, Tamsta, jeigu toks teisus esi, keli Raseinių apskrityje prie vokiečių buvo išplėšti, jų savininkai sugrūsti į rūsius, kankinami, badu marinami. O prie jūsų kiek ūkių stovi išplėštų, apleistų, tuščių? Mes apytikriai galime pasakyti, kiek buvo prie vokiečių mūsų piliečių išvežtų į Vokietiją arba vietoje kalinamų ir kiek jų dabar į jūsų ubagyną išvežtų ir kiek jų kenčia NKVD rūsiuose. Prie jūsų juk kiekvienas namo rūsys virto kalėjimu. Ir už ką tie žmonės kenčia? Dėl to, kad jie ne komunistai, dėl to, kad myli darbą, dėl to, kad dar šį tą turi, taigi, už tą žalą turėsit skaudžiai atsakyti. Galimas daiktas, kad pulkininkui Sinicinui ir pavyks savo sukurtame raudonajame ubagyne kur nors užsimaskuoti, bet ne visiems klius panaši laimė. Aš norėčiau Tamstos paklausti, kur pulkininkas padėsi savo apskrities milicininkus, ištikimus pirmininkus, uolius komjaunuolius bei tarnautojus ir kitus mūsų jums parsidavusius raudonuosius šunelius? Jau hitlerininkai savo laiku mūsų jiems parsidavusius šunelius spyrė į užpakalį ir juos paliko negailestingam likimui. Tamsta, kaip kilniaširdis žmogus, manau, kad to nepadarysi su jūsų batlaižiais.

Matote, gerb. pulkininke, kad man gerų norų netrūksta bendrai išspręsti bendrus taip rūpimus dalykus. Jeigu tikrai taip nuoširdžiai trokšti mūsų liaudžiai ir man gero, tai manau, kad susitarsime. Aš galėčiau Tamstai duoti adresą atvykti į kokį nors mūsų dalinį. Neliečiamybę garantuoju. Čia galėtume viską smulkiai išsiaiškinti.

Su pagarba:

Kaip Tamsta teigi, Jurbarko, Šimkaičių, Eržvilko, Gaurės, Raudonės ir dar kitų valsčių, kuriuose NKVD špionažas nepajėgė išsiaiškinti „banditinių“ grupių vadovas

1946 10 14 Petras Paulaitis“¹⁸

Šis laiškas – labai svarbus dokumentas, padedantis pažinti partizanų vado mąstyseną, jo rūstus kaltinimas amoraliai bolševikinei santvarkai, tvirtas įsitikinimas, kad tiek pasauliui kančių atnešusi komunistinė sistema žlugs ir susilauks tautų pasmerkimo. Tik nei P. Paulaitis, nei kiti partizanų vadai tada negalėjo nujausti, kad sovietinė okupacija užtruks taip ilgai ir pareikalaus iš lietuvių tautos tiek daug moralinių ir fizinių kančių. Partizaninio sąjūdžio centralizacijos, vieningos vadovybės problema buvo aktuali nuo pat Laisvės kovų pradžios. Prireikė net kelių metų, kol ši idėja buvo įgyvendinta. P. Paulaitis-Aidas dar 1945 m. vasarą savo ryšių kanalais sužinojo, kad Raseinių apskrities partizanų Žebenkšties rinktinės vadai Jonas Žemaitis-Tylius, Juozas Čeponis-Budrys, Tauragis, Petras Bartkus-Dainius, Rimgaila puoselėja viltis ir ieško būdų, kaip suvienyti į vieną junginį partizanų būrius ir rinktines, veikiančias Raseinių, Kėdainių, Kelmės, Jurbarko, Tauragės, Šilalės rajonuose.

1946 m. P. Paulaitis-Aidas gavo iš Lydžio rinktinės štabo viršininko Juozo Kasperavičiaus-Angies pranešimą nurodytu laiku atvykti į Eržvilko valsčiaus Balnių kaimo ūkininko Stūrono sodybą pasitarti. Aidas su savo pirmuoju pavaduotoju Vladu Gudavičiumi-Radvila nuvyko į sutartą vietą, kur susitiko su Lydžio rinktinės atstovais – štabo viršininku J. Kaspervičiumi-Angiu ir jį atlydėjusiu Lydžio rinktinės štabo apsaugos būrio vadu Vaclovu Ivanausku-Gintautu.

Pasitarimo tikslas – išsiaiškinti Jurbarko partizanų rinktinės vadų požiūrį, kaip jie vertina seniai pribrendusią būtinybę – Pietryčių Žemaitijoje kovojusius partizanų būrius ir rinktines sujungti į apygardą, kovinį vienetą, vadovaujamą vieningos vadovybės.

¹⁸ P. Paulaitis. Laiškas atsakymas pulkininkui Sinicinui. // Laisvės kovų archyvas, Nr. 12, 1994, p. 12–14.

© 2018 „XXI amžius“