|
Vilniaus universiteto bibliotekos dienoje ir apie baroko patiekalus
ZARASAI. Viešojoje bibliotekoje Vilniaus universiteto biblioteka pristatė senųjų rašytinių šaltinių apie Zarasų kraštą parodą. Renginyje dalyvavo Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja Virginija Galvanauskaitė, Rankraščių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Valentina Karpova-Čelkienė ir prof. dr. Rimvydas Laužikas.
Zarasų rajono mero pavaduotojas Arnoldas Abramavičius padėkojo svečiams už parodą, kurioje eksponuojama daug vertingos informacijos, pasidžiaugė, kad susidomėjimą Zarasų krašto istorija liudija susirinkusiųjų gausa.
VU bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja V. Galvanauskaitė priminė bibliotekos istoriją nuo 1570 metų, apžvelgė jos veiklą, pasidžiaugė unikaliu retų spaudinių fondu, papasakojo apie vykdomus projektus, kurių dėka senieji spaudiniai iškeliami į šviesą. Biblioteka, didžiuodamasi senuoju kultūros paveldu, įsijungė į projektą Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje. Tai reiškia, kad ne biblioteka kviečia skaitytojus ir lankytojus pasižiūrėti senųjų retų spaudinių, bet pati keliauja su spaudiniais po Lietuvą ir rengia parodas. Paroda Zarasuose VU bibliotekos trejus metus vykdomo projekto dalis. Zarasai penktasis miestas, kur pristatyta ši paroda. Projektas bus vykdomas iki 2020 metų, kai VU biblioteka švęs 450 metų jubiliejų. Parodos jau buvo parengtos ir pristatytos Panevėžyje, Raseiniuose, Klaipėdoje ir Telšiuose. VU Rankraščių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė V. Karpova-Čelkienė pristatė senųjų rašytinių šaltinių, susijusių su Zarasų kraštu nuo XVI amžiaus, parodą, papasakojo apie eksponuojamus dokumentus. Parodą pagal turinį sudarė seniausi bažnytiniai dokumentai, atspindintys ir pristatantys geografinius ir kultūros objektus, dokumentai, medžiaga, skirta Zarasų krašto žmonėms, stendai, skirti kalbininko prof. Kazimiero Būgos paveldui. Atskirą dalį sudarė VU studentų diplominiai darbai apie Zarasų kraštą. Šią dalį galima pavadinti Zarasų kraštas studentų akimis. V. Karpova-Čelkienė plačiau apžvelgė bažnytinius bei senuosius dokumentus, ragindama atkreipti dėmesį į dokumentuose užfiksuotus faktus.
Prof. R. Laužikas skaitė paskaitą apie tai, ką valgė Vilniaus universiteto jėzuitai XVIII amžiuje, remdamasis tikru rutinos dokumentu Vilniaus jėzuitų kolegijos 17101723 metų dienoraščiu. Jį rašė skirtingi autoriai, tad vieni daugiau dėmesio kreipė į akademinį ar dvasinį gyvenimą, o kiti į žemiškąjį kulinarinę jo pusei. Profesorius pasakojo, kad gastronomijos istorija, vadinama kasdienybės istorija, ilgai buvo išstumta iš tyrimų lauko. Ilgai buvo tik rimtoji istorija apie politikus, didžius valdovus, karo mūšius. Dabar gastronomija irgi yra tyrimų laukas. Pasak profesoriaus, mes visi suvokiame, kiek svarbus mūsų gyvenime yra maistas. Kai kalbame apie paveldą, šnekame apie dailę, literatūrą, architektūrą, muziką ar daugybę kitų kultūros reiškinių, suprantame, kad dalį sukūrėme mes patys, dalį priėmėme ir mums patiko, nors buvo sukurta kitur. Tačiau, kai kalbame apie maistą, ieškome tokio tikro lietuviško grynumo ir kas lieka? Ogi tai, kad mes neturime lietuviškos gastronomijos. Kultūrą veikia dvi jėgos du procesai, vadinami paraleliniais išradimais, arba difuzija. Paraleliniai išradimai yra dalykai, kurių mes nežinome, kas, kur ir kada atrado, pavyzdžiui, kas iškepė pirmąjį blyną, kas pirmasis išvirė alaus. Tai daugybė dalykų aplink mus, kurie neturi atradėjų, o difuzija yra kaip akmenukas, įmestas į tvenkinį, kuris sklinda ratilais į visas puses. Bet mes tiksliai žinome, kaip atsirado gotika, barokas ir kiti dalykai. Baroko epochos patiekalai atkeliavo iki mūsų, mes juos perdirbome, valgome ir tai darome daugiau nei 100 metų. Tai yra mūsų paveldo dalis, lygiai taip pat kaip mūsų architektūros, dailės paveldas. Lietuvos gastronominis paveldas sudarytas iš labai daug įvairių sluoksnių. Profesorius papasakojo, kaip gastronomija perimama iš kitų šalių. Patiekalai lėtai per socialinius sluoksnius juda žemyn nuo valdovo iki valstiečio virtuvės. R. Laužikas yra šalininkas tokio evoliucinio požiūrio juk virtuvės nuolat kinta. Niekada nebuvo lietuvių virtuvė statiška, ji nuolat keičiasi ir dabar. Tai gyvas procesas, teigė profesorius. Dabar virtuvė tapusi didele turizmo industrijos dalimi, ir tai yra vienas iš faktorių, kuris saugo jos autentiškumą. Niekam neįdomu važiuoti į Lietuvą valgyti itališkų ar prancūziškų patiekalų, todėl mes turime sukonstruoti ir išlaikyti virtuvę, kuri vadintųsi lietuviška.
Saulutė PELEKIENĖ
© 2018 XXI amžius
|