2018 m. vasario 15 d.
Nr. 7 (2274)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Išlaikyti viltį ir žengti pirmyn

Popiežius Pranciškus susitiko su Romos ukrainiečių bendruomene

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus ir arkivyskupas
Sviatoslavas Ševčiukas džiaugiasi
susitikimu Romos Šv. Sofijos
ukrainiečių katedroje

Šventąjį Tėvą entuziastingai sveikina
Romos ukrainiečiai katalikai

Asmeninis vizito bruožas

Dabar, kai Lietuvos katalikai švenčia 100-ąsias valstybinės nepriklausomybės atkūrimo metines ir laukia galimo popiežiaus Pranciškaus apsilankymo mūsų tėvynėje šį rudenį, galima solidariai prisiminti tikėjimo brolius ir seseris Ukrainoje, kurie taip pat džiaugiasi laisve, tačiau yra žymiai sunkesnėje padėtyje. Katalikai, sudarantys apie 15 proc. iš 42 milijonų Ukrainos gyventojų, kurių dauguma – stačiatikiai, kaip ir visi patriotiškai nusiteikę tos šalies piliečiai sunkiai išgyvena Rusijos agresiją, dalies šalies teritorijos okupaciją ir kol kas negali tikėtis apaštalinio Šventojo Tėvo vizito. Popiežius Pranciškus, kuris ypač jautrus žmonių ir tautų kančioms ir pirmiausia skuba į įvairias nelaimių ištiktas pasaulio vietas, matyt, dėl susidariusių aplinkybių dar negali nuvykti į šį konflikto pažeistą Rytų Europos regioną. Visgi jis ne kartą yra išreiškęs savo prioritetinį rūpinimąsi ukrainiečiais, patiriančiais turbūt rimčiausią humanitarinę krizę Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, nes jau ketverius metus vykstančios kovos sąlygojo tūkstančių civilių gyventojų žūtį, daugiau nei 2 milijonus karo pabėgėlių ir sunkias ekonomines pasekmes. Žengdamas dar vieną solidarumo žingsnį link kenčiančios Ukrainos žmonių, Šventasis Tėvas savo pirmąjį 2018 metų vizitą iš Vatikano atliko nuvykdamas į Romos ukrainiečiams katalikams priklausančią Šv. Sofijos bažnyčią, turinčią mažosios bazilikos titulą, ir susitiko su tikinčiųjų bendruomene. Ši, sausio 28 dieną, sekmadienį, popiežiaus Pranciškaus aplankyta šventovė buvo pastatyta tuometinio Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vyriausio ganytojo kardinolo Josifo Slipyjaus (1893–1984) rūpesčiu, po to, kai jam po 18 metų, praleistų sovietiniuose Sibiro ir Mordavijos lageriuose, pagaliau 1963-aisiais pavyko ištrūkti į Romą. Popiežius Pranciškus buvo trečiasis Romos vyskupas, aplankęs Šv. Sofijos baziliką: 1969 metais ją konsekravo palaimintasis Paulius VI, taip išreikšdamas solidarumą su komunistų režimo persekiota Ukrainos Bažnyčia, kuri Sovietų Sąjungoje buvo visai uždrausta, formaliai ją prijungus prie Maskvos stačiatikių patriarchato. Antrasis Šventasis Tėvas, aplankęs Šv. Sofijos baziliką, buvo šv. Jonas Paulius II, kuris 1984 metais buvo atvykęs pasimelsti prie neseniai mirusio ir joje palaidoto kardinolo J. Slipyjaus kapo.

Popiežiaus Pranciškaus vizitas Romos ukrainiečių katalikų šventovėje turėjo ir asmeninį pobūdį: jis norėjo pasimelsti prie lygiai prieš 40 metų mirusio ir čia kriptoje palaidoto kito žymaus ukrainiečių katalikų ganytojo saleziečio vyskupo Stepano Čmilio (1914–1978) kapo. Vyskupas S. Čmilis po Antrojo pasaulinio karo rūpinosi Argentinoje atsidūrusių ukrainiečių išeivių sielovada, o būsimasis Popiežius, tuomet dar paauglys berniukas Chorche Bergoljas (Jorge Bergoglio), lankė jo vadovautą sostinės Buenos Airių saleziečių mokyklą, patarnaudavo ukrainiečių dvasininko aukojamose šv. Mišiose. Ši pažintis su originalia Rytų katalikų liturgija ir ukrainiečių bendruomene buvo palaikoma ir vėliau, kai kardinolas Ch. Bergoljas vadovavo Buenos Airių arkivyskupijai ir užmezgė draugystės ryšius su į Argentinos sostinę tėvynainių sielovadai paskirtu jaunu vyskupu Sviatoslavu Ševčiuku, kuris dabar vadovauja visai Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčiai. Kaip tik jis, atvykęs iš nuolatinės rezidencijos Kijeve, su daugiatūkstantine ukrainiečių išeivių minia džiugiai pasitiko į Šv. Sofijos baziliką atvykusį popiežių Pranciškų.

Europos sąžinės žadinimas

Svetingai su duona ir druska priimtas religines giesmes atlikusių tikinčiųjų jis drauge su arkivyskupu S. Ševčiuku šventovės prieigose į dangų paleido jaunų žmonių įteiktą baltą balandį, trokštamos taikos Ukrainai simbolį, palaimino arčiausiai buvusius neįgalius maldininkus ir seseris vienuoles. Prie katedros altoriaus sveikinamąja kalba kreipdamasis į Šventąjį Tėvą, arkivyskupas S. Ševčiukas jį pavadino „skelbėju ir kūrėju tikros ir teisingos taikos, kurios labai išsiilgusios Ukrainos žmonių širdys“. Dėl to labai tinkamas jo apsilankymas Šv. Sofijos bazilikoje, kuri tapo savotišku memorialu daugybei sugriautų bažnyčių komunistų valdytoje Ukrainoje ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Nurodęs, kad čia nuolat meldžiamasi ir už nacistinių nusikaltimų aukas, Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovas paminėjo kunigą Jemeljaną Kovčą, kuris už žydų gelbėjimą sunkiais Holokausto metais gyvybę prarado Maidaneko (Lenkija) nacių konclageryje. Jį kartu su grupe komunistinio režimo kankinių popiežius Jonas Paulius II beatifikavo per istorinį 2001 metų vizitą į Ukrainą.

Kalbėdamas apie jau kelerius metus trunkantį konfliktą Ukrainoje, arkivyskupas S. Ševčiukas pabrėžė, jog ten vyksta „tikras karas, kurio aukomis yra tapę šimtai tūkstančių žuvusiųjų ir sužeistųjų, karas, privertęs milijonus palikti savo namus“. Okupuotoje Ukrainos rytinėje Donbaso srityje, sudarančioje 7 proc. šalies teritorijos, iki konflikto pradžios gyveno 5 milijonai žmonių, o dabar beliko vos du milijonai. Dauguma pabėgėlių pasitraukė į laisvą Ukrainą, kurioje iškilo sunkios priėmimo ir pagalbos suteikimo problemos. Arkivyskupas S. Ševčiukas dėkojo popiežiui Pranciškui už nuolatinį kenčiančių ukrainiečių prisiminimą viešose kalbose ir maldose, už humanitarinės pagalbos akciją „Popiežius Ukrainai“, 2016 metais pravestą Europos krikščionių bendruomenėse, kuriose buvo surinkta 15 milijonų eurų aukų, o pats Šventasis Tėvas paskyrė asmenišką 5 milijonų eurų auką. „Ačiū už tai, kad žadinate Europos kontinente sąžinę, stengiatės, kad europiečiai būtų jautrūs ir pagelbėtų vargšams, migrantams, kenčiantiems, neteisingumo aukoms, – sakė vyriausiasis ukrainiečių katalikų ganytojas. – Ačiū, kad mums tapote tikruoju Kristaus gerosios žinios šaukliu, skelbiate išganymą tiems, kurie dažnai jaučia visišką vilties praradimą ir nusivylimą“. Sausio pradžioje metinėje kalboje prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatams popiežius Pranciškus dar kartą priminė būtinumą tarptautinėmis pastangomis atkurti taiką Ukrainoje. Jis pabrėžė, kad iš ten nuolat pranešama apie naujas karinių konfliktų aukas, o šeimos išgyvena artimųjų netektis. Dėkodamas Šventajam Tėvui už šias taikdariškas ir humanitarines pastangas, arkivyskupas S. Ševčiukas reiškė viltį, kad jo vizitas į Romos ukrainiečių katalikų šventovę yra tik „pirmas žingsnis ir geras būsimojo apsilankymo Ukrainoje ženklas“.

Religinis gyvenimas išeivijoje

Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovas pateikė duomenų ir apie ukrainiečių išeivių Italijoje statistiką bei jų katalikišką sielovadą. Beje, pastaraisiais nepriklausomybės dešimtmečiais rekordiškai sumažėjo Ukrainos gyventojų visos pokomunistinės Rytų Europos mastu. Jeigu 1989 metais šalyje buvo 54 milijonai gyventojų, tai dabar jų liko 42 milijonai. Atsiliepė labai sumažėjęs gimstamumas, abortų gausa, palyginus didelis mirtingumas, bet pirmiausia išvykimas svetur ieškoti geresnio uždarbio, pagelbėti gimtinėje likusiems ir skurstantiems artimiesiems. Kai kurie ekspertai mano, kad tokia vienos kartos depopuliacija šaliai kels didesnę grėsmę nei joje išsiplėtojusi korupcija ir Kremliaus išpuoliai. Daugiausia naujųjų Ukrainos migrantų atsidūrė kaimyninėse šalyse: Rusijoje – 4,5 milijono, Lenkijoje – 1,5 milijono. Gana didelė ukrainiečių išeivių bendruomenė susidarė ir Italijoje: oficialios statistikos duomenimis, toje šalyje gyvena 200 tūkstančių migravusių Ukrainos piliečių, kurių dauguma – namų ūkyje uždarbiauti atvykusios moterys. Trečdalis ukrainiečių migrantų – jaunesni nei 30 metų, nemažai besimokančių Romos ir visos Italijos universitetuose, jaunos šeimos, kurios jau planuoja svetur įsikurti pastoviam gyvenimui. Arkivyskupo S. Ševčiuko manymu, atsižvelgiant į neregistruotų migrantų skaičių, Italijoje atvykėlių iš Ukrainos gali būti dvigubai daugiau, gal net siekti pusę milijono. Ukrainiečiai katalikai Italijoje turi 145 parapijas ir jų sielovadoje darbuojasi 65 kunigai, vadovaujami apaštalinio vizitatoriaus vyskupo Dionizijaus Liachovičiaus. Kiekvieną sekmadienį į pamaldas susirenka apie 17 tūkstančių tikinčiųjų, o per didžiąsias liturgines iškilmes šv. Mišiose dalyvauja iki 70 tūkstančių maldininkų.

Romos Šv. Sofijos bazilikos parapijos bendruomenė, kuri yra svarbiausia visoje Italijoje gyvenantiems ukrainiečiams katalikams, turi apie 15 tūkstančių registruotų narių. Prie šventovės veikia katechezės mokykla vaikams, jaunimui ir suaugusiems, įvairios pasaulietinės organizacijos, užsiimančios karitatyvine veikla tarp išeivių bei telkiančios humanitarinę paramą kenčiančiai tėvynei. Romoje veikia dar kardinolo J. Slipyjaus organizuotas Ukrainiečių katalikų universitetas, nors nemažai jo dėstytojų yra išvykę į Vakarų Ukrainoje atkurtą Lvovo katalikų universitetą, vienintelę tokio pobūdžio aukštąją mokyklą visoje posovietinėje erdvėje. Jaunus dvasininkus rengia ir dar popiežiaus Pijaus XI 1932 metais įsteigta Popiežiškojo Šv. Juozapato ukrainiečių kolegija, gruodį minėjusi 85-ąsias veiklos metines. Tuomet ji susilaukė popiežiaus Pranciškaus dėmesio ir priėmimo specialioje audiencijoje bei padrąsinamųjų žodžių sielovadininkams skleisti Ukrainoje socialinį teisingumą Evangelijos šviesoje, nesitaikstyti su paplitusia korupcija. Religinėje srityje reikia ginti unikalias rytų katalikų tradicijas, vienybę su Roma, bet vengti sektantiško uždarumo ir plėtoti ekumeninius ryšius, ypač su broliais stačiatikiais visos Bažnyčios ir Ukrainos pažangai.

Žymių ganytojų atminimas

Improvizuotos kalbos į Šv. Sofijos baziliką susirinkusiai bendruomenei pradžioje Šventasis Tėvas sakė, kad nori atskleisti paslaptį. „Prieš eidamas nakties poilsio ar iš ryto keldamasis, aš visada mintyse susitinku su ukrainiečiais“, – tvirtino Romos vyskupas. Pasak jo, šį ypatingą ryšį lėmė tai, kad arkivyskupas S. Ševčiukas, kai dar rūpinosi Argentinos ukrainiečių katalikų sielovada, tuometiniam Buenos Airių arkivyskupui kardinolui Ch. Bergoljui padovanojo Dievo Motinos atvaizdą, kuris yra visada šalia. Prieš penkerius metus, 2013 metų kovą, išrinktas į apaštalo šv. Petro sostą ir tapęs popiežiumi Pranciškumi, jis pirmiausia pasirūpino, kad į Romą jam būtų atgabenta minėta Švč. Mergelės Marijos ikona. „Dabar kiekvienos dienos rytą ir vakarą meldžiuosi prieš šį man brangų Dievo Motinos atvaizdą, ir maldą visada užbaigiu ukrainiečių kalba“, – prisipažino Šventasis Tėvas. Štai kodėl jis toks laimingas dabar galėdamas susitikti su Romos ukrainiečių katalikų bendruomene ir padėkoti jai „už amžiną ištikimybę“ Dievui ir apaštalo šv. Petro įpėdiniui, nepaisant visų dramatiškų istorijos išbandymų. Popiežius Pranciškus sakė, kad, įeidamas į šventovę, jis su džiaugsmu žvelgė į susirinkusių tikinčiųjų veidus ir galvojo apie tuos, kurių čia nebėra, kurie paaukojo gyvybes dėl Kristaus persekiojimuose ir kurie ištikimai rūpinosi katalikiškomis bendruomenėmis pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.

„Pirmasis mano mintyse yra kardinolas Josifas Slipyjus, kurio 125-ąsias gimimo metines dabar baigiate švęsti, –  aiškino Šventasis Tėvas. – Jis norėjo pastatyti šią šviesos pripildytą baziliką, kad ji taptų aiškiu, pranašišku laisvės ženklu tais metais, kai nebeturėjote galimybių patekti į kitas savo šventoves“. Jis paminėjo ir kitą žymią ukrainiečių Bažnyčios figūrą vyskupą Stepaną Čmilį, kuris palaidotas šv. Sofijos bazilikos kriptoje. „Šis žmogus padarė man daug gero“, – sakė popiežius Pranciškus, dalindamasis jaunystės prisiminimais iš Argentinos. – Iš jo pasakojimų sužinojau liudijimą apie gyvą tikėjimą, giliai iškentėtą ir užgrūdintą per baisiuosius ateistinius praėjusio šimtmečio persekiojimus. Esu labai dėkingas jam ir daugeliui kitų jūsų tikėjimo herojų, kurie kaip Jėzus tarsi grūdas krito kryžiaus kelyje, nešdami gausų derlių, nes tai yra tikroji krikščionybės pergalė, kuri turi kryžiaus ženklą ir yra mūsų vilties pagrindas“. Pagaliau Šventasis Tėvas paminėjo dar vieną žymią Rytų Katalikų Bažnyčios figūrą, neseniai Ukrainoje mirusį kardinolą Liubomyrą Husarą (1933–2017), kuris irgi ilgai gyveno emigracijoje JAV ir Romoje. Atgautos Ukrainos nepriklausomybės sąlygomis sugrįžęs į tėvynę ir vadovaudamas savo Bažnyčiai, jis daug prisidėjo prie dvasinio visos tautos atgimimo ir drąsino ją išbandymų akivaizdoje, įgydamas didžiulį populiarumą tarp visų tikybų šalies gyventojų. „Daugybė žmonių visiems laikams išsaugos jo drąsos, gerumo ir pamaldumo atminimą“, – tvirtino popiežius Pranciškus ir sakė, kad šie ryškiausi tikėjimo skelbėjai ir liudytojai buvo atviri ir Dievo kuriamai ateičiai, todėl suteikia pasitikėjimo kupiną viltį dabarčiai.

Gyvos parapijos reikšmė

„Kada peržengiate šios šventovės slenkstį, prisiminkite tikėjimo tėvus ir motinas, – linkėjo Šventasis Tėvas. – Kadangi jie yra pagrindas, ant kurio dabar stovime, yra tie, kurie mus mokė Evangelijos savuoju gyvenimu ir toliau lydi mus dangiškuoju užtarimu, rodydami kelio kryptį“. Popiežius Pranciškus vėl kaip ir aksčiau paminėjo šeimų motinas ir seneles, kurios perdavė tikėjimą vaikams ir vaikaičiams sunkiais komunistinio persekiojimo metais ir tai daro dabar. „Drąsiai perduokite tikėjimą, būkite tvirtos ir ištikimos“, – ragino Šventasis Tėvas moteris, kurios sudarė aiškią daugumą tarp į Šv. Sofijos baziliką susirinkusių maldininkų. Kalbėdamas apie kai kuriuos parapijos gyvenimo bruožus, jis priminė naują ukrainiečių ganytojų pastoracijos programą, kurios pagrindinis devizas yra: „Gyva parapija – vieta susitikti su gyvuoju Kristumi“. Aptardamas šį principą popiežius Pranciškus pirmiausia nurodė žodį „susitikti“, pabrėždamas, jog Bažnyčia iš tikrųjų yra susitikimo, kuris gali išgydyti vienišumą, įveikti uždarumo ir prisitaikymo pagundą, vieta. „Tai – vieta, kuri suteikia jėgų nugalėti izoliavimąsi, nes tik bendruomenėje galime dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Į parapijos bendruomenę tikintieji atsineša tai, kas slegia širdį, nepasitenkinimą gyvenimu, o išeiviai – ilgesį gimtinei. Čia jūsų laukia Dievas, kuris sutvirtina viltį įveikti sunkumus, nes susitikimas su Viešpačiu visada yra persmelktas vilties“.

Atkreipęs dėmesį į kitą esminį minėto pastoracinio principo žodį „gyvas“, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad Jėzus yra amžinai gyvas, jis prisikėlė ir gyvena šventovėje švenčiamoje liturgijoje, Dievo Žodyje ir tai perduodama visai bendruomenei. „Parapija – ne praeities atminimo muziejus ar teritorijos simbolis, bet Bažnyčios misijos centras, – aiškino Šventasis Tėvas. – Parapijoje mes gauname ir dalijamės dvasiniu atsinaujinimu, kuris įveikia nuodėmę ir mirtį, neviltį ir nusiminimą ir išlaiko visada jaunatvišką širdį“. Linkėdamas tikintiesiems parapijos bendruomenėje gauti stiprybę kasdieniam gyvenimui, paguodą sielai ir dvasinių žaizdų išgydymą, popiežius Pranciškus sakė, kad tokiu būdu palaikomas gyvas tikėjimas, kaip iš tėvų gautas neįkainojamas gėris ir paveldas. Šį tikėjimą reikia perduoti jaunosioms kartoms, kurios jį priima pirmiausia tada, kai Bažnyčia nuolat pulsuoja gyvybe ir yra artima visiems. Baigdamas pokalbį Šventasis Tėvas dar kartą priminė, kad Romos Šv. Sofijos parapijos bendruomenę sudaro migrantai, todėl natūralu, kad šioje šventovėje jų širdys plaka gimtosios šalies meile ir ilgesiu bei nerimu dėl karo padarytų nelaimių. „Atvykau pas jus norėdamas paliudyti savo artumą: jūs esate mano širdyje ir mano maldose, – sakė popiežius Pranciškus. – Esu su jumis aukodamas Eucharistiją ir tada prašau Taikos Kunigaikštį, kad nutildytų ginklus. Prašau Jį padėti, kad jums nebereikėtų taip nežmoniškai kentėti, kad gimtinėje ir migracijoje galėtumėte užtikrinti sau ir artimiesiems padorų gyvenimą“. Bažnyčios vardu vėl padėkojęs ukrainiečiams už ištikimybę, Šventasis Tėvas linkėjo, kad kiekvienoje jų širdyje neužgestų viltis, būtų stiprus ryžtas žengti pirmyn, netgi viską pradedant iš naujo.

Nuotraukos iš ugcc.ua

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija