Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Nauja Vasario 16-osios epocha

Kun. Vytenis Vaškelis

Vasario 16-ąją švenčiame už Tėvynės nepriklausomybę dėkodami Dievui ir vieni kitus sveikiname, nes tai – mūsų laisvos valstybės laisvės šventimas, be kurios neegzistuotų demokratinės šalies valdymo institucijos ir kūrybingiausias visuomenės dvasinės raiškos potencialas tebebūtų priverstinai „įšaldytas“. Negalime švęsti dabartinių Lietuvos gerovės laimėjimų neprisimindami 1918 metų vasario 16 dieną signatarų pasirašyto Nepriklausomybės akto, skelbiančio, kad „Lietuvos Taryba (...) atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą valstybę su sostine Vilniumi“...

Nors 1918 metais mūsų krašte tebebuvo vokiečių okupacinė kariuomenė, bet startas kurti naują ir laisvą Lietuvą jau buvo duotas. Įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę buvo stiprinamos kariuomenės pajėgos, krašto valdymui kuriamos įvairios įstaigos; buvo rūpinamasi mokytojų ir kitų specialistų kvalifikacijos kėlimu, dėstoma tikyba... Per dvidešimt laisvės metų buvo sukurta iš tiesų darbšti, kultūringa, patriotiška ir krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujanti visuomenė, ir nei Antrasis pasaulinis karas, nei bolševikinė okupacija nepajėgė iš žmonių širdžių išplėšti tautos nepriklausomybės, tikėjimo ir prigimtinių teisių atgavimo siekių.

Artėjant dvidešimt dvejus metus trukusio laisvos Lietuvos gerovės kūrimo saulėlydžiui, dar prieš į mūsų šalį 1940 metų birželio 15 dieną įsiveržiant gausioms sovietų okupacinės kariuomenės pajėgoms, 1940 metų pradžioje jaunimui skirtame laikraštyje „Pavasaris“ (Nr. 4) Vasario 16-ąją minėdami leidėjai rašė: „Nuskambėjo Laisvės Varpas 22 kartą Nemuno šaly, Gintaro žemėje, – nuskambėjo miestuose, kaimuose, rūmuose ir lūšnelėse – suskambėjo lietuvio širdy (...).

Mes mename šiandien ir visus savanorius, partizanus, šaulius, kareivius, visus gyvuosius didvyrius, saugančius Tėvų žemės laisvę. Mes pareiškiame, kad katalikiškasis jaunimas, kaip Nepriklausomybės kovose buvo pirmose eilėse, taip nūnai jie bus pirmieji kiekvieną valandą, kada Tėvynė pašauks kovai ir darbui už Tautos laisvę, saugumą ir Nepriklausomybę“.

Mūsų valstybės šimtmečio atkūrimo minėjimo istorijoje net pusę amžiaus truko okupacinės nelaisvės laikotarpis. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, šviesuoliai lietuviai buvo žudomi, tremiami, kalinami lageriuose... Kūrybinga laisvės raiška buvo suvaržyta primesto mąstymo ir rafinuoto melo, iškraipančio objektyvią tikrovę, pančiais. Sovietmečiu buvo brukama bedieviška „buldozerinė“ ideologija, kuri iš žmonių sąmonės ir būties su šaknimis kėsinosi išrauti tikėjimą į Dievą, kuris žmogui galėtų atverti tikrąjį jo gyvenimo žemėje tikslą ir parodyti jam skirtą pašaukimą, padedantį atrasti savo laimę Jame. Taigi sovietai žmonėms davė tik perdėm materialaus gyvenimo dalį, o tie, kurie troško pažinti savo Kūrėją bei Atpirkėją, krašto istoriją ir viešai liudydami apie naujai atrastą savastį stengėsi žadinti aplinkinių savimonę, net, panaudojant brutalią prievartą, buvo sulaikomi ir teisiami...

Viešai skleidžiama ateistinė propaganda prislopino kiekvienam žmogui įdiegtą tiesos ir Dievo ieškojimą. Anuomet daugelis, nepažindami giliau Dievo, negalėjo suvokti ir tikėti, kad Jis yra gėrio bei gerumo versmė; kad tik tada, kai Jam atiduodame save ir viską, mūsų gyvenimas ir darbai nėra vienadieniai... O gyvenimas be Dievo – mirtis, neturinti pabaigos, nes, jei nėra Jo, ateis laikas, kai absoliučiai viskas sunyks ir sugrįš į nebūtį. Todėl mąstančiam žmogui, į savo pasaulėžiūrą dar neleidusiam įsiskverbti transcendencijos spinduliui, pagrįstai gali kilti klausimas: „Kodėl darbais turiu mylėti Tėvynę, jei žmonių kartoms likimas ruošia neišvengiamą išnykimą?“

Atsakymas yra toks: „Jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 19). Būtų didžiausia beprasmybė tikėti į tokį Kristų, kuriam rūpėtų vien mūsų žemiškoji gerovė, ir mes galėtume guostis Jo žodžiais: „Nors negaliu po šio gyvenimo pabaigos jums pažadėti amžinai saulėtosios Tėvynės, bet jūs būkite supratingi, ir, kiek turite jėgų, iš visos širdies darbuokitės savo krašto gerovei, nes jūsų darbus prisimins ateinančios kartos...“ Toks Jo mokymas, kuriam trūktų mirusiųjų prisikėlimo, uždegtų žalią šviesą ne kryptingai sutelktam darbui kuriant savo ateitį, bet mūsų gyvenimo būdą formuojantiems dviem liepiamosios nuosakos veiksmažodžiams, kuriuos savaime kasdien vykdo ne tik intelektualai: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32).

Bet Kristus tikrai prisikėlė iš numirusių (plg. 1 Kor 15, 20). Todėl švęsdami savo Laisvės atkūrimo šimtmetį, tikėkime, kad mes visi turime dalį Prisikėlusiame, – net mūsų mažiausi gerumo darbai turi didžiausią sąskambį su Velykų varpu amžinybėje... Kai 2018 metų vasario 16 dieną suskambės Lietuvos bažnyčių varpai, prisiminkime, jog yra Dievo Trimitas (plg. 1 Kor 15, 52), kuriam nuaidėjus, po mūsų mirties pasidarys visiškai aišku: „Kaip mes mylėjome Jėzų, tėvynainius ir savo tėviškę, taip mums bus atlyginta antroje Tėvynėje“.

© 2018 „XXI amžius“