2018 m. kovo 2 d.
Nr. 9 (2276)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Atsisveikinant su Zigmu Zinkevičiumi

Stasio Paškevičiaus nuotrauka

Vasario 23-iąją į paskutinę kelionę palydėti taurųjį lietuvį Zigmą Zinkevičių Šv. Jonų bažnyčioje rinkosi mokslo visuomenės atstovai, jį gerbę ar jį pažinoję žmonės. Akademikas, Lietuvos kalbininkas, baltistas, įvairių knygų apie lietuvių kalbos istoriją, lietuvių tautą autorius, buvęs švietimo ir mokslo ministras Zigmas Zinkevičius mirė 2018 m. vasario 20 d., eidamas 93-iuosius metus. Šalia savo reikšmingų darbų lituanistikos ir baltistikos srityse 1996–1998 metais Gedimino Vagnoriaus vyriausybėje buvo paskirtas Lietuvos švietimo ir mokslo ministru. Eidamas ministro pareigas daug padarė, kad Vilniaus krašte būtų įsteigtos lietuviškos mokyklos. 1999–2001 metais buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, nepritarė šios partijos susijungimui su Krikščionių demokratų sąjunga, vadovaujama Kazio Bobelio, ir 2003 metais tapo vienu iš Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos steigėjų. Iki gyvenimo pabaigos liko jos nariu, buvo garbės pirmininkas. Z. Zinkevičius visą gyvenimą ne tik tyrinėjo, bet ir puoselėjo bei gynė lietuvių kalbą. 2017 metais drauge su bendraminčiais jis įsteigė judėjimą „TALKA kalbai ir tautai“.

Šv. Mišias Šv. Jonų bažnyčioje aukojo penki vyskupai, atsisveikinimo pamokslą pasakė vyskupas Jonas Kauneckas, taikliai apibūdino velionį ir jo darbų reikšmę. Prie velionio karsto susirinkusieji išklausė ir kelių jo bendražygių kalbų, kuriomis buvo apibūdintas žymusis mokslininkas ir visuomenės veikėjas. VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesorius Bonifacas Stundžia įvertino jo darbus baltistikos ir lituanistikos srityje. Prof. dr. Jolanta Zabarskaitė apibūdino Z. Zinkevičiaus religinę praktiką – jis nuosekliai laikėsi krikščioniškų įsitikinimų net ir sovietiniais ateizmo metais, kai mokslo žmonės turėjo rodyti esą „atsikratę religinių prietarų“. Lituanistas, lietuvių kalbos gynėjas tiek sovietiniais, tiek dabarties laikais Kazys Garšva įvertino akademiko indėlį lituanistikos srityje, o visuomenininkas Gintaras Karosas priminė, kad Z. Zinkevičius buvo vienas iš judėjimo „TALKA kalbai ir tautai“ steigėjų. Vyskupo M. Valančiaus sąjūdžio veikėjas Vytautas Uogelė pasidžiaugė, kad Z. Zinkevičius buvo valančiukų globėjas. Algirdas Endriukaitis padrąsino, kad valstybės likvidavimo (pasidavimo kosmopolitinei ES politikai) akivaizdoje turime būti tokių kaip akad. Z. Zinkevičius, visada buvęs už lietuvių kalbos gynimą ir tautos atsparumą.

Tačiau geriausiai Z. Zinkevičių, kaip žmogų ir pilietį, apibūdino laidotuvių šv. Mišias aukojęs ir atsisveikinimo su velioniu pamokslą sakęs vyskupas Jonas Kauneckas. Jis akademiką mato kaip tikrą valstybės patriotą, tautos vertintoją ir gerbėją, jos dvasios kėlėją. Pateikiame vyskupo Jono Kaunecko homilijoje pasakytus žodžius, išreiškiančius velionio indėlį į lietuvių visuomenės taurinimą.

„Kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą (Rom 14, 12) – tik ką nuskambėjo Dievo žodis, kviečiantis mus laidotuvėse susimąstyti. Mūsų kardinolas, pradėdamas šias šv. Mišias, džiaugėsi, kad akademikas Zigmas taip ištikimai, taip tvirtai gyveno tikėjimu, kad net visiems lietuviams yra tikėjimo pavyzdys. Lietuva visada liks jam dėkinga ir už jo kalbos mokslo darbus.

Be abejo, kiekvienas žmogus Dievo teisiamas pagal tai, kaip jis laikėsi Dievo mokymo, Dievo įsakymų. Bet be galo norisi įvertinti jo darbus ir žmogaus akimis.

Akademike Zigmai, atvykau į Tavo laidotuves padėkoti Dievui už Tave. Ir daugelis čia atvyko su padėka. Ir šimtmečius dėkos Dievui už Tave lietuviai, nenustos Tau lenktis, nenustos su pagarba minėti.

Dar studijuodamas universitete, pajutau, kaip Tu nepaprastai sužavėjai mokslo gilumu visus studentus, kai Tu po nužudyto profesoriaus Jono Kazlausko dėstei lietuvių kalbos istoriją, paskatinai žvelgti į giliausias mūsų prokalbės gelmes, tiesiog rodei mums indoeuropiečių prokalbės šaknis senuosiuose mūsų kalbos dalykuose. Ir gaudėme nustebę kiekvieną Tavo žodį. O praleidę kokį nors Tavo žodį, ieškojome užsirašyti pas kitus...

Ne veltui Tave vadina baltistikos šviesuliu, lituanistų patriarchu, įžymiausiu Lietuvos kalbininku. Tave vertino ir brangino visas mokslo pasaulis. Juk Tu – ne tik Lietuvos mokslų akademijos akademikas, bet ir Švedijos, Norvegijos, Latvijos ir Lietuvių Katalikų Mokslų akademijų akademikas. O kas suskaičiuos Tau suteiktus daktaro laipsnius? Kiek kartų skambėjo Tavo, kaip garbės daktaro, pašlovinimas! O kiek kartų Tu užrašytas kaip redaktorius! Be Tavęs neapsiėjo mūsų didžiosios enciklopedijos.

Mes, dvasininkai, ypač Tau lenkiamės už mūsų tikėjimo tyrinėjimą. Per mūsų Tautos poterių tyrinėjimą, net per žegnojimosi tyrinėjimą Tu atradai krikščionybės ištakas Lietuvoje. Tu tiesiog įrodei, kad mūsų maldos, mūsų poteriai iš XIII amžiaus, karaliaus Mindaugo laikų. O mūsų didžiųjų švenčių vardai – Velykos, Kalėdos, Kūčios – pasiskolinti iš kaimynų dar X–XI amžiuose. Kaip brangus Tau tikėjimas, įrodei stodamas prie Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) kūrimo, net tapdamas LKDP pirmininku. Prisimenu, kaip džiaugėsi garbusis Telšių vyskupas Antanas Vaičius Tavo pasiryžimu vadovauti partijai. Ir kiek pastangų, kiek rūpesčių sudėjai, kad išsaugotum ją nuo skilimo! Iškilus dviem nuomonėms tiesiog meldei: „Ieškokime to, kas vienija“. Bet, nepaisant visų Tavo ir monsinjoro Alfonso Svarinsko pastangų, išlaikyti partijos vienybės nepavyko.

Akademikas su A. Svarinsku nuolat dalyvavo renginiuose monsinjoro įsteigtame partizanų parke ir kitose partizanų pagerbimo vietose, nes, jo įsitikinimu, niekas kitas nesudėjo didesnių aukų už mūsų laisvę. Bet, Akademike, Ministre, ypač būtina prisiminti Tavo nepaliaujamą kovą už lietuvių kalbos grynumą, už jos grožio išsaugojimą. Įsikūrus visuomeninei asociacijai „TALKA kalbai ir tautai“, Tu įsijungei į jos gretas.

Dar prieš 20 metų profesorius buvo tikras, kad lietuvių kalbos pozicijos įtvirtintos tiek, jog jai niekas nebegresia. O pernai, tiesiog paskutiniais metais prieš mirtį, jis rašė: „Dabartinės naujienos iš Vilniaus universiteto gąsdina“. 93 metų iškiliausias Lietuvos lituanistas, Filologijos fakultete dirbęs 50 metų, susirūpinęs rašė, kad fakultete nebelieka Lietuvių kalbos, Baltistikos ir kitų katedrų. Dabar perskaitysiu ilgesnį jo pasisakymą: Man visiškai nesuprantama, kam prireikė nubraukti tai, kas iki šiol padaryta per tiek metų. Pats Muravjovas-Korikas paplotų per petį tokiems „reformatoriams“ ir pasakytų „maladiec“. Per lituanistiką, baltistiką Vilniaus universitetas išėjo į pasaulį. Jei ne šie mokslai, jis būtų tiktai eilinis provincijos universitetas. O dabar norima visa tai nubraukti. Vilniaus universitete iki šiol nebuvo tokio laikotarpio be Lietuvių kalbos katedros ir nebuvo rektoriaus, kuris būtų siekęs ją panaikinti ar sujungti. Tokio dalyko nebuvo ir negalėjo būti. Tokį rektorių būčiau pasiuntęs velniop. Apie grėsmes lituanistikai Vilniaus universitete mano laikais nė pagalvoti nebuvo galima. Būčiau iš karto velniop pasiuntęs ir tokius pseudomokslininkus, kurie kelia ranką prieš gimtąją kalbą. Lituanistika mums buvo Tautos dvasios apraiška. Vilniaus universitetas buvo pradėtas vadinti pasauliniu lituanistikos ir baltistikos centru. Taip kūrėme lituanistikos židinį Vilniaus universitete. Praleidau prie jo visą gyvenimą. Studijuoti lietuvių kalbą, jos tarmes, istoriją, baltų kalbotyrą mums buvo tarsi paties Dievo įsakyta.

Taip, Profesoriau, pats Dievas įkvėpė Tave pasakyti ir griežtą žodį mūsų valdžiai apie svetimų asmenvardžių rašybą mūsų dokumentuose. Tu niekada nenustojai kovoti už tiesą. Ir Tau tinka paties Dievo žodis:  Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, jie bus pasotinti (Mt 5, 6).

Didysis Lietuvi, Akademike Zigmai! Kodėl vadinu Tave didžiuoju lietuviu? Per visus ilgus savo gyvenimo metus nesutikau, negirdėjau, nemačiau kito tokio lietuvio, kuris už Tave būtų daugiau padaręs įvairiose mokslo ir gyvenimo srityse arba bent tiek, kiek Tu. Tu su nepaprastai dideliu darbų derliumi nuėjai pas visų mūsų Tėvą – Dievą. Man rodos, Tu gali drąsiai tarti su apaštalu Pauliumi: Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą (2 Tim 4, 7). Ir noriu pratęsti, perfrazuodamas Pauliaus mintį: Didysis, garbingasis Lietuvi! Tavęs tikrai laukia teisumo vainikas ir jį Tau atiduos Viešpats, teisingasis teisėjas (plg. 2 Tim 4, 8).

Post scriptum: Deja, praleidau akademiko rūpestį lietuvių kalbos išlaikymu Vilnijoje. Kiek jo ten įsteigta mokyklų, kokia nuostabi Lietuvos tūkstantmečio gimnazija Šalčininkuose! Į ją veržiasi lenkai mokytis lietuvių kalbos!“

Akademikas, Lietuvos patriotas, mokslininkas Zigmas Zinkevius buvo palaidotas vasario 23 d. Antakalnio kapinėse. Laidotuvių apeigas tauriam lietuviui atliko vyskupas Jonas Kauneckas.

Deja, reikia pasakyti ir keletą nelabai malonių žodžių. Mūsų visuomenėje sklindant fragmentacijai ir susiskaldymui, akademiko atminimas buvo palydėtas gana kukliai. Turint galvoje pasaulinį Z. Zinkevičiaus darbų ir pasiekimų garsą, tenka apgailestauti, kad tik dalis tiek mokslo bendruomenės, tiek pačios visuomenės pagerbė mirusį mokslininką, tinkamai jį įvertindama. Savo darbais – per 100 parašytų knygų, per 1000 straipsnių moksliniuose leidiniuose – akademikas Z. Zinkevičius tapo „žmogumi epocha“. Išties netekome tikrai darbštaus ir garsaus mokslininko, ieškojusio mūsų tautos pasididžiavimo šaknų, kurias jis surado, išvystė ir populiarino. Jei kažkada, sovietinės okupacijos metais, sugebėjome tinkamai įvertinti Kazio Baršausko indėlį saugant nuo persekiojimo mokslo srityje mūsų tautiečius, tai dabar to gebėjimo jautėsi mažiau. Kyla klausimas, ar ateityje sugebėsime apskritai pagerbti savo tėvynainius, įvertinti jų indėlį lietuviško mokslo srityje.

Ypatingą nerimą kelia kai kurių politikų neapgalvoti sumanymai įteisinti okupacinių laikų rašybos formas, siekiant įteisinti lietuvių kalboje bei valstybės oficialioje raštvedyboje kitų kalbų rašmenis ir lietuvių kalbos sistemai svetimas raides ir formas. Daugelis Lietuvos kalbininkų yra aiškiai ir kvalifikuotai pasisakę šiais klausimais, išskyrus keletą, kurie pasirinko slidų patarnavimo politinėms grupėms kelią. Keista, kad antikonstitucinius autonomininkų siekius nesibodi palaikyti ir kai kurie įtakingi, patriotais besidedantys Lietuvos politikai. Tačiau šiandien mūsų kalbai ir tautai grėsmės kyla ne tik iš nedraugiškų kaimynų, bet ir iš mūsų pačių prisitaikėlių, kurie tuoj puola šliaužioti prie globalistų kojų, ima gėdytis ir išsižadėti savo kalbos bei kultūros. Šio didžiulio pavojaus mastelį ypač aiškiai parodo tik ką Vilniaus Universiteto vadovybės šiais, Lietuvių kalbos kultūros metais, priimtas nutarimas ištrinti lituanistikos ir baltistikos tradicijas Filologijos fakultete, panaikinant Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Baltistikos katedras ir įsteigiant jų vietoj taip vadinamus Taikomosios kalbotyros, Literatūrų ir kultūrų tyrimo, Baltijos tautų ir kultūrų institutus. Išraunami ne tik pavadinimai, žymintys lietuvių ir baltų kultūras, bet keičiami ir tyrimų prioritetai būsimoms kartoms. Šių veiksmų negali pateisinti jokie naujojo internacionalizmo argumentai ir tariami mokslo tarptautiškumo siekiai, tuo labiau, kad jie sugebėjo panaikinti net ir Algirdo Juliaus Greimo centrą. Ir tai padarė šio iškilaus lietuvių kultūros tyrėjo garbei pavadintais metais.

Akademikas Zigmas Zinkevičius

Alkas.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija