2018 m. kovo 16 d.
Nr. 11 (2278)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Marija – Bažnyčios Motina

Popiežiaus Pranciškaus pastangos priimti dieviškąją motinystę

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas prie Marijos,
Romos globėjos, paveikslo

Liturginis Marijos minėjimas po Sekminių

Popiežius Pranciškus, kurio išskirtinis pamaldumas Švč. Mergelei Marijai yra labai gerai žinomas, pasitikdamas savojo pontifikato penkerių metų sukaktį, įsteigė dar vieną šventę Dievo Motinos garbei visoje Katalikų Bažnyčioje. Nuo šiol pirmadienį po Sekminių Šventosios Dvasios atsiuntimo didžiosios iškilmės liturgijoje bus minima Švč. Mergelė Marija, kaip Bažnyčios Motina. Toks sprendimas nėra visiškai naujas, nes, pavyzdžiui, kai kuriose šalyse – Lenkijoje ir Šventojo Tėvo gimtojoje Argentinoje, kur Sekminės kaip ir Velykos švenčiamos dvi dienas (pirmadienis irgi yra valstybinė nedarbo diena), – vietiniuose liturginiuose kalendoriuose su Šventojo Sosto leidimu jau anksčiau buvo įvestas Marijos, kaip Bažnyčios Motinos, bažnytinis minėjimas kitą dieną po Šventosios Dvasios iškilmės, sekmadienio. Taip nuo seno yra daroma ir Vatikano Šv. Petro bazilikoje bei kai kuriose vienuolijose. Tačiau dabar Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos prefekto kardinolo Robero Sara (Robert Sarah) pasirašytu dekretu, kurį patvirtino popiežius Pranciškus, šis privalomas minėjimas įrašomas į liturginį Visuotinės Bažnyčios kalendorių. Šiemet toks šventimas vyks gegužės 21 dieną. Beje, minėtas dekretas irgi buvo pasirašytas žinomoje Švč. Mergelės Marijos šventėje vasario 11 dieną, kai liturgijoje minimas Dievo Motinos apsireiškimas, kuris įvyko lygiai prieš 160 metų. Lurde, Pietų Prancūzijoje Neseniai patvirtintas Bažnyčios pripažintas 70-asis stebuklingas išgijimas, meldžiant Lurdo Dievo Motinos užtarimo, nors tokios pagalbos yra susilaukę tūkstančiai piligrimų.

Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos dekrete nurodoma, kad nuo senovės iki šių laikų Bažnyčios bendruomenė išreiškia džiugią ir pamaldžią pagarbą Dievo Sūnų pagimdžiusiai Moteriai (plg Gal 4, 4), paties Kristaus slėpinio kontekste. Kad Švč. Mergelė Marija, būdama Kristaus Motina, savo motinystę realizuoja ir Viešpaties įsteigtoje Bažnyčioje, patvirtina didieji IV–V amžiaus teologai šv. Augustinas ir šv. Leonas Didysis. Pirmasis teigė, kad Marija yra Kristaus mistinio Kūno, Bažnyčios narių, Motina, kadangi savo užtarimu ir globa bendradarbiauja tikėjimo atgimimui ir stiprinimui. Šv. Leonas irgi daro išvadą, kad Kristaus, kaip Bažnyčios Galvos, gimimas, yra kartu ir Kūno, pačios Bažnyčios, gimimas. Todėl Marija, būdama Kristaus, Dievo Sūnaus, Motina, yra ir Jo mistinio Kūno, Bažnyčios, Motina. „Šios išvados seka iš Marijos dieviškosios motinystės ir iš jos glaudžios bendrystės Atpirkėjo darbuose, kurie pasiekė kulminaciją kryžiaus valandą“, – aiškinama kardinolo R. Saros pasirašytame dekrete. Jame primenamas Evangelijos pasakojimas apie tą Dievo Sūnaus kančios viršūnę, kai nukryžiavimo metu su skaudžiausiu išgyvenimu šalia buvo Motina, priėmusi Sūnaus meilės testamentą. O mylimojo mokinio asmenyje, Viešpačiui nurodžius „štai tavo Motina“ (Jn 19, 27), ji buvo priimta visų žmonių, kaip sūnų ir dukterų, kurie buvo atpirkti su galimybe pasiekti amžinąjį gyvenimą.

Istorinis pamaldumo vystymas

Marija tapo švelnia ir rūpestinga Motina Bažnyčiai, kurią Kristus pradėjo ant kryžiaus, atiduodamas už ją savo dvasią, aiškinama naujajame Šventojo Sosto dokumente. Bažnyčios narių, ji buvo priimta ir gerbiama su sūniška meile, kuri išreiškiama pamaldumu, klusnaus užtarimo ir pagalbos prašymu, o motiniška Marijos meilė perduodama rūpestingai vadovaujant, visai šiai bendrystei tampant reikšmingu Bažnyčios augimo bruožu. „Marija šią savo misiją pradėjo jau Paskutinės vakarienės menėje, kai su apaštalais meldėsi laukdama Šventosios Dvasios atsiuntimo“ (plg Apd 1, 14), – teigiama kardinolo R. Saros dekrete. Pripažindami šią sąveiką, ištisus šimtmečius pasaulio krikščionys savo ypatingą pamaldumą Marijai išreiškė įvairiais titulais, kuriuose vyravo motinystės įvardijimas: ji buvo vadinama „mokinių, ištikimųjų, atgimusiųjų Motina“. Tai patvirtina įvairių dvasinių autorių tekstai, popiežių Benedikto XIV ir Leono XII magisteriumo raštai. Galima paminėti, kad Vatikano II Susirinkime (1962–1965) mokymas apie Dievo Motiną buvo integruotas į svarbiausią dogminę konstituciją apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ (VIII dalis), pabrėžiant, kad Šventosios Dvasios vadovavimu „Katalikų Bažnyčia ją gerbia kūdikiško prieraišumo jausmu, kaip mylimiausią Motiną“. Toje konstitucijoje įvairiais atžvilgiais apibūdinama Marijos motinystė, patvirtinant, kad dėl to, jog ypatingu būdu savo klusnumu, ištikimybe, viltimi ir liepsnojančia meile yra bendradarbiavusi Išganytojui atkuriant amžinąjį sielų gyvenimą, „Dievo malonės plotmėje ji yra mūsų Motina“. Vatikano II Susirinkimas patvirtina, kad visuotinė dvasinė Marijos motinystė nenutrūkstamai tęsiasi nuo jos nuolankaus sutikimo tapti Dievo Sūnaus Motina per patirtą apreiškimą iki nesvyruojančio tikėjimo būnant po kryžiumi. Su visa šlove priimta į Dangų ji neatsisakė šio išganingo vaidmens, bet tęsia jį toliau „su motiniška meile rūpindamasi savo Sūnaus broliais iki šiol keliaujančiais ir esančiais pavojuose bei sunkumuose, kol bus nuvesti į laimingą tėvynę“. Štai kodėl Bažnyčia šaukiasi motiniškos Švč. Mergelės Marijos pagalbos, vadindama ją Gynėja, Gelbėtoja, Pagalbininke, Tarpininke ir kviečia tikinčiųjų širdis remtis šia jos globa.

Popiežius Paulius VI 1964 metų lapkričio 21 dieną užbaigdamas Vatikano II Susirinkimo trečiąją sesiją (tą pačią dieną buvo priimta ir konstitucija „Lumen Gentium“) oficialiai paskelbė, kad Švč. Mergelė Marija turi būti garbinama kaip Bažnyčios Motina. Jis nusprendė, kad „visa krikščionių tauta šauktųsi Dievo Motinos užtarimo, kreipdamasi į ją tuo (Bažnyčios Motinos) meilingu vardu“, kadangi ji iš tikrųjų yra mylimiausia visų tikinčiųjų ir ganytojų Motina. Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos dokumente toliau primenama, kad 1975-aisiais, kai Bažnyčioje buvo švenčiami Susitaikymo šventieji metai, Šventasis Sostas pasiūlė aukoti votyvines šv. Mišias, skirtas Švč. Mergelės Marijos, kaip Bažnyčios Motinos, garbei ir tai vėliau buvo įtraukta į Romos Mišiolą. 1980 metais irgi Šventasis Sostas tokią invokaciją leido įterpti į Marijos (Loreto) litaniją, o kiek vėliau, 1986-aisiais, tokiomis formuluotėmis buvo papildytas Dievo Motinos garbei skirtų šv. Mišių rinkinys. Kaip minėta, kai kurioms šalims, jų vyskupijoms ir vienuolijoms, kurios prašė Šventąjį Sostą, buvo suteiktas leidimas Bažnyčios Motinos minėjimą įtraukti į vietinius liturginius kalendorius.

Popiežius Pranciškus, dėmesingai apsvarstęs, kaip galima būtų skatinti ganytojų, vienuolių ir tikinčiųjų pamaldumą Švč. Mergelei Marijai bei sustiprindamas motinišką Bažnyčios suvokimą, nusprendė, kad Bažnyčios Motinos (Beata Maria Ecclesiae Matre) vardas dabar būtų įrašytas į Visuotinės Romos Bažnyčios kalendorių. „Šis šventimas padės mums prisiminti, kad krikščioniško gyvenimo augimas yra grindžiamas Kryžiaus slėpiniu, eucharistine Kristaus auka ir Atpirkėjo bei atpirktųjų Motina, Švč. Mergele Marija, kuri save paaukojo Dievui“, – teigiama naujajame Vatikano dokumente. Jame nurodoma, kad šis minėjimas turės būti įrašytas į visus bažnytinius kalendorius ir liturgines knygas, kurios naudojamos aukojant šv. Mišias, ir Valandų liturgijoje. Prie dekreto pridedami atitinkami tekstai, kurie, vietinių vyskupų konferencijų išversti ir aprobuoti, bus paskelbti gavę Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos patvirtinimą.

Apsauga nuo blogio pavojų

Mokymą, skirtą Švč. Mergelei Marijai ir jos globėjiškai motinystei, popiežius Pranciškus yra išsakęs jos garbei aukotų šv. Mišių homilijose. Pastarąjį kartą jis tai padarė švęsdamas Eucharistiją prie Romos didžiojoje Marijos bazilikoje esančio garsaus ir stebuklais žinomo Romos gyventojų gynėjos („Salus populi Romani“) paveikslo. Šventasis Tėvas nuolat pabrėžia savo artimą dvasinį ryšį su šiuo Dievo Gimdytojos su Sūnumi atvaizdu, žinomu ir „Marijos snieginės“ vardu, kuris senovėje buvo sukurtas Palestinoje ir viduramžiais iš Konstantinopolio atgabentas į Romą, saugant nuo ikinoklastų sunaikinimo. Popiežius Pranciškus jau kitą dieną po išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą, 2013 metų kovo 14 dieną, atvyko į Didžiąją Marijos baziliką ir susikaupęs maldai prie „Salus populi Romani“ paveikslo pavedė Dievo Motinai savąjį pontifikatą, prašydamas jos užtarimo ir globos. Prieš kiekvieną užsienio apaštalinę kelionę ir iš jos sugrįžęs Šventasis Tėvas irgi nuvyksta į tą šventovę pasimelsti prie Romos globėjos atvaizdo, neužmiršdamas padėti gėlių puokštės.

Sausio 28 dienos, kada minimas paveikslo perkėlimas, šv. Mišių homilijoje pavadinęs Didžiąją Marijos baziliką „Motinos šventove“, popiežius Pranciškus sakė, kad ji mums, Dievo vaikams, yra tikri „šeimos namai“. Tai suprato ištisos Romos gyventojų kartos, žinodamos, kad šiuose mūsų Motinos namuose galima rasti atgaivą, paguodą, apgynimą ir prieglobstį. Krikščionys iš pat pradžių suvokė, kad visuose sunkumuose ir išbandymuose reikia skubėti pas savo Motiną ir ieškoti išgelbėjimo. Taip aiškindamas Šventasis Tėvas savo homiliją paskyrė senovinės krikščionių maldos (antifono) – „tavo apgynimo šaukiamės, Šventoji Dievo Gimdytoja; mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk“ – aptarimui. Nurodęs apgynimo, prieglobsčio maldavimą, jis pabrėžė, kad jau pats kreipinys „Šventoji Dievo Gimdytoja“ skatina supratimą, kad toks nepaprastas jos iškilumas garantuoja apsaugojimą ir pagalbą. Neatsitiktinai Rytų krikščionims įprasta ikonose Švč. Mergelę Mariją pavaizduoti su apsiaustu, kuriuo ji saugiai apgaubia po visą pasaulį išsibarsčiusius savo vaikus, Kristaus sekėjus. Pasak popiežiaus Pranciškaus, tai – labai išmintingas vaizdavimas, patvirtinantis, kad Dievo Motina rūpinasi mūsų tikėjimu, saugo tikinčiuosius visuose išbandymuose, nelaimėse, padeda išvengti blogio. „Į tuos namus, kuriuose yra priimta Marija, velnias neįžengia“, – pabrėžtinai nurodė Šventasis Tėvas. Motina apsaugo nuo sukrėtimo, nuo baimės įsivyravimo, o šio apgynimo visiems reikia.

Skubanti užtarėja ir lankytoja

Kitas maldos prašymas – „mūsų maldų neatmeski“ – irgi reiškia tikrumą, kad meldžiame Mariją užtarimo, o ji meldžia Dievą už mus, aiškino popiežius Pranciškus. Jis priminė graikišką Dievo Motinos apibūdinimą (Grigorusa – skubanti pagalbininkė), kurį evangelistas šv. Lukas naudoja pasakodamas, kaip Marija greitai susiruošia aplankyti savo vyresnę, irgi kūdikio besilaukiančią giminaitę Elžbietą (plg Lk 1, 39). Iš tikrųjų ši skubi jos pagalba ateina kiekvieną kartą, kai mes jos šaukiamės pritrūkus vilties, išsekus jėgoms, kai „aptemsta gyvenimo žvaigždė“, nes Motina tuojau įsiterpia, nelieka nuošalėje, rodo jautrumą mūsų rūpesčiams ir vargams. Ji niekada neatmeta, nepaniekina mūsų maldų, nė vienos nepraleidžia dėmesingai neišklausiusi. „Ji yra Motina, kuri niekada mūsų nesigėdija, bet visada laukia, kad galėtų padėti savo vaikams, – sakė popiežius Pranciškus. – Dievo ir mūsų Motina nenusisuka nuo mūsų žaizdų, mūsų silpnumo, bet pasiruošusi padėti, nes žino, kaip paguosti, gydyti ir patarti“.

Nurodydamas trečiąjį antifono maldavimą, prašymą gelbėti nuo visokių pavojų, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog pats Viešpats žino, kad mums reikia tokio apgynimo daugybės grėsmių akivaizdoje. Todėl Jis savo kančios kulminacijoje ant kryžiaus nukreipia savo mylimą mokinį pas savo motiną Mariją, kaip prieglobstį, tuo pačiu tardamas kiekvienam iš mūsų: „Štai tavo Motina“ (Jn 19, 27). Ir tai nėra koks siūlomas „pasirinkimas“, bet aiškus testamentinis Kristaus priesakas, nurodymas pagalbos, kurios reikia kaip kūdikiui, kad jis būtų tvirtai laikomas Motinos glėbyje. Kadangi nesant tokios motiniškos Švč. Mergelės Marijos globos ir apsaugos krikščioniškam tikėjimui gresia didžiuliai pavojai, o patys tikintieji blaškomi istorijos permainų kaip lapai vėjyje. „Viešpats tai žino, todėl mums liepia priimti savo Motiną, ir tai – ne dvasinis etiketas, bet gyvenimo poreikis“, – tvirtino homilijoje popiežius Pranciškus. Jis pažymėjo, jog kalbėjimas apie meilę Marijai nėra poezija, bet žinojimas, kaip gyventi, kadangi be Motinos mes negalėtume būti mylintys ir mylimi vaikai, kokie esame, kai turime Dievą, kaip Tėvą, ir Mariją, kaip Motiną.

Šventasis Tėvas rėmėsi Vatikano II Susirinkimo konstitucijos „Lumen Gentium“ teigimu, kad Marija yra aiškus vilties ir paguodos ženklas Dievo tautos kelionėje, ta kelrodė, be kurio galime paklysti. Keliaujantiems yra iškilę daug pavojų ir kliūčių, bet Švč. Mergelė Marija globoja savo motiniška meile, kad saugiai pasiektume galutinį tikslą, amžinąją tėvynę, kurią ji garbingai jau pasiekė. Štai kodėl turime kviesti Dievo Motiną į savo namus, priimti į savo širdį ir gyvenimą, nebūti jai abejingi, kad neprarastume Dievo vaikų tapatumo. Kad krikščionybė netaptų tik idėjomis ir programomis, kuriose nebūtų pasitikėjimo, švelnumo ir širdies, nes be realios meilės tikėjimas rizikuoja tapti tik gražia pasaka iš praeities. Kita vertus, Motina myli ir saugo savo vaikus, krikščionis, įpareigodama, kad jie, vadovaudamiesi tikėjimu, mylėtų ir saugotų pasaulį. „Padarykime, kad Motina nuolat dalyvautų mūsų kasdieniniame gyvenime kaip saugus prieglobstis ir mūsų namų lankytoja, – linkėjo popiežius Pranciškus. – Patikėkime jai kiekvieną dieną, šaukimės jos pagalbos visuose reikaluose. Ir neužmirškime sugrįžti pas ją padėkoti“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija