Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Poezija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Skelbti susitaikymą su Dievu

Popiežiaus Pranciškaus susitikimas su gailestingumo misionieriais

Mindaugas Buika

Dievo Bažnyčios atleidimo ir susitaikymo pasiuntiniai

Popiežiaus Pranciškaus audiencija jo paskirtiems gailestingumo misionieriams

Jubiliejinės tarnystės tąsa

Plataus dėmesio visoje pasaulio katalikų bendruomenėje susilaukė gailestingumo misionierių suvažiavimas Romoje, popiežiaus Pranciškaus kartu su jo dalyviais aukotos šv. Mišios, išsamus pokalbis dar kartą išdėstant prioritetinį šio pontifikato mokymą apie susitaikymo ir paguodos vertybių skleidimą sielovadinėje veikloje. Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos balandžio 8–11 dienomis surengtame suvažiavime, kurio tema – „Gailestingumas: atleidimas ir dovana“, dalyvavo daugiau kaip pusė tūkstančio įvairių tautų dvasininkų, kuriems Šventasis Tėvas buvo suteikęs ypatingą užduotį – skleisti motinišką Bažnyčios rūpinimąsi Dievo tauta ir išrišti sunkias ir sudėtingas nuodėmes. Paprastai tai rezervuota Apaštalų Sostui. Ši misija turėjo būti vykdoma švenčiant Gailestingumo jubiliejų (nuo 2015 metų gruodžio 8 dienos, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo iškilmės, iki 2016 metų lapkričio 20-osios, Kristaus Karaliaus šventės), tačiau dėl jos sėkmės ši užduotis buvo pratęsta. „Negalėjome netęsti sklaidos to dvasingumo, kurį milijonai tikinčiųjų visoje Bažnyčioje patyrė per Gailestingumo jubiliejų“, – sakė suvažiavimo organizatorius, Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas arkivyskupas Rinas Fizikela (Rino Fisichella). Jo įsitikinimu, tas susitikimas padėjo gailestingumo misionieriams pasidalinti patirtimi, išgirsti popiežiaus Pranciškaus ir kitų žymių hierarchų pastabas, numatyti tolimesnius žingsnius jų iškilioje tarnystėje, siekiant krikščioniško išsilaisvinimo iš nuodėmės blogio. Arkivyskupas R. Fizikela pabrėžė, kad gailestingumo misionierių siuntimas yra aiškus Bažnyčios ir Šventojo Tėvo ženklas pasaulio tikintiesiems, kad nėra neperžengiamo barjero tarp jų ir Dievo gailestinga meile grindžiamo atleidimo.

„Man yra didelis džiaugsmas vėl susitikti su jumis po nuostabios Gailestingumo jubiliejaus patirties, – sakė popiežius Pranciškus balandžio 10 dieną priėmęs gailestingumo misionierius Apaštališkuose rūmuose vykusioje audiencijoje. – Kaip žinia, jūsų tarnystė turėjo būti užbaigta ypatingojo jubiliejaus šventimu. Tačiau, atsižvelgdamas į didelius jūsų nuopelnus Bažnyčiai ir suteiktą gėrį tikintiesiems švenčiant Susitaikymo sakramentą, nusprendžiau, kad visiškai tinkama šią užduotį pratęsti“. Šventasis Tėvas pasidžiaugė jį pasiekusiomis žiniomis, iš kurių susidaro įspūdis, jog ištikimos misionierių tarnystės dėka, per pasaulį nuvilnijo tikra atsivertimo banga. Šis liudijimas patvirtina, kad Dievo gailestingumas neturi ribų ir kad Bažnyčia negali, neturi ir nenori sukurti jokių kliūčių priimant dangiškojo Tėvo atleidimą. Popiežius priminė evangelinį Jėzaus palyginimą apie sugrįžusį sūnų palaidūną (plg Lk 15, 11–32), kuris tėvo priimamas apeinant visus papročius, nes jo atgaila prilygsta tikram dvasiniam prisikėlimui, kuris sukelia didžiulį džiaugsmą ir patvirtina tėvo norą atleisti visomis aplinkybėmis. Tęsdamas pokalbį, kuriame dažnai rėmėsi Šventuoju Raštu, popiežius Pranciškus priminė pranašo Izaijo žodžius dėl su niekuo nepalyginamos Dievo Kūrėjo meilės savo žmonėms: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni iš jos įsčių gimusiam sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49, 13–15). Kaip tik apaštalas šv. Paulius savo antrajame laiške Korintiečiams, nurodydamas šį Pranašo tvirtinimą, kreipiasi į prisikėlusio Jėzaus išpažinėjus ir perspėja, kad ši Dievo gailestingumo malonė nebūtų priimta tuščiai, kad dabar Velykų šviesoje palankus metas ja pasinaudoti, nes atėjo Išganymo diena (plg 2 Kor 6, 1–2). Patvirtindamas šio mokymo teisingumą, jis aiškiai įvardija apaštalus, kaip Dievo bendradarbius gailestingumo sklaidoje, ir Kristaus vardu tiesiog maldauja visų bendruomenės narių: „Susitaikykite su Dievu!“ (2 Kor 5–20). Šią žinią turi nešti gailestingumo misionieriai ir visi sielovadininkai, einantys, Apaštalo žodžiais tariant, Kristaus pasiuntinių pareigas.

Apaštalo šv. Pauliaus patirtis

„Mūsų apaštalavimas yra kvietimas siekti dangiškojo Tėvo atleidimo, jį priimti ir perduoti kitiems, – kalbėjo popiežius Pranciškus gailestingumo misionieriams. – Kaip jūs galite suprasti, Dievui reikia ištikimų vyrų, kurie neštų Jo atleidimą ir Jo gailestingumą“. Tai – ta pati misija, kurią prisikėlęs Viešpats pavedė apaštalams, jiems pasirodęs jau kitą dieną po Velykų. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu... Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 21–23). Tai priminęs Šventasis Tėvas pabrėžė, kad ši atsakomybė, sudėta į dvasinius šventimus gavusiųjų rankas, reikalauja, kad „mūsų gyvenimo stilius irgi nuosekliai atitiktų šią gautąją misiją“. Apaštalas šv. Paulius tame pačiame laiške labai aiškiai nurodo, kad reikia taip veikti, „kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina (2 Kor 6, 3). Taigi, kad Dievo bendradarbių ir gailestingumo nešėjų misija nebūtų diskredituota, kaip kartais, deja, pasitaiko, reikia, kad jie patys gyventų praktikuodami gailestingąją meilę, kurią pirmieji patyrė ir kad jokiu būdu neatsitiktų priešingai. Šiame gailestingumo praktikavimo kontekste popiežius Pranciškus nurodė ir kitą apaštalo šv. Pauliaus laišką, rašytą gyvenimo pabaigoje jau kaip seno žmogaus savo ištikimam bendradarbiui Timofiejui, kurį paskyrė įpėdiniu ganytojiškai rūpintis Efezo tikinčiųjų bendruomene. Apaštalas tame laiške dėkoja Viešpačiui Jėzui už tai, kad jį sustiprino ir pašaukė tarnystei, atvirai pripažindamas, kad prieš tai jis yra buvęs „piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas“, ir pridėdamas, kad, nepaisant tų nusidėjimų jo buvo pasigailėta (plg 1 Kor 1, 12–13). Šventasis Tėvas aiškino, jog daug kartų apmąstė pastarąją eilutę („manęs buvo pasigailėta“), kadangi tie žodžiai suteikia drąsos, jog kiekvienu atveju gali pajusti dangiškojo Tėvo rūpinimąsi ir gailestingumą.

Viešpaties malonė tikrai buvo dosniai perteikta apaštalui šv. Pauliui, buvusiam žiauriam krikščionių persekiotojui, nes padėjo radikaliai atsiversti, suvokti savąsias nuodėmes ir atrasti Evangelijos prasmę, tapti jos ištikimu skelbėju. Todėl minėtame laiške jis ir rašo, kad „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis (tai yra blogiausias) buvau aš. Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės amžinam gyvenimui“ (1 Tim 1, 15–16). Taigi, Apaštalas savo gyvenimo pabaigoje neužmiršta prisiminti, kas jis buvo, nesistengia nuslėpti savo nuodėmingos praeities, aiškino popiežius Pranciškus. O juk šv. Paulius galėjo pasigirti sėkminga apaštaline veikla, išvardyti jo įkurtas didžiules tikinčiųjų bendruomenes Pietų Europoje ir Artimųjų Rytų šalyse per evangelizacines keliones ir įgytą didžiojo pagonių apaštalo autoritetą. Tačiau jaunam įpėdiniui Timofiejui jis pirmiausia nurodo savo sunkią, nuodėmingą patirtį ir Dievo malone pasiektą atsivertimą, kuris paženklino visą likusį jo gyvenimą iki pasiaukojančios kankinystės. Apaštalas moko jaunąjį Timofiejų, kad tikras ganytojiškos tarnystės kelias turi prasidėti nuo Dievo gailestingumo pažinimo ir poveikio savajai egzistencijai, atsivertimo per priimtos malonės galią. Tokie turi būti ištikimieji Dievo bendradarbiai, nes, tik patys patyrę gailestingumą jie gali tapti tikrais tos malonės nešėjais. Gailestingumo misionieriai neturi išpuikti, pasiduoti didybei, tarsi jie būtų nusidėjusių brolių teisėjai. Tikros gailestingumo tarnystės užduotis atspindi šv. Pauliaus patirtis, kurią galima išreikšti žodžiais: „Dievas pasirinko mane. Dievas patikėjo manimi, Dievas šį pasitikėjimą išreiškė pašaukdamas mane, nors anksčiau buvau nusidėjėlis; Dievas pašaukė būti Jo bendradarbiu, būti tikru ir veiksmingu gailestingumo skleidėju“, – aiškino  popiežius Pranciškus.

Bendruomeniško liudijimo reikšmė

Pratęsdamas šį mokymą vėliau tą pačią dieną kartu su gailestingumo misionieriais Šv. Petro bazilikoje aukotų šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas sakė, kad jų kaip ir pirmųjų apaštalų tarnystė prasideda nuo įtikinamo Jėzaus prisikėlimo skelbimo ir liudijimo. „Apaštalai su didžia galybe lliudijo Viešpaties Jėzaus prisikėlimą ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4, 33). Tai reiškia tvirtą tikėjimą, asmeninį atsinaujinimą ir atitinkamą bendruomenišką gyvenimo būdą, kurie yra neatskiriami, sakė popiežius Pranciškus. Kaip tik šiems tikslams turi būti skirta ir gailestingumo misionierių tarnystė, kad džiugiai ir darniai būtų įgyvendintas artimo meilės įsakymas. Tos dienos Evangelijos skaitinys irgi nurodė, kad tie, kurie yra pašaukti nešti Išganytojo prisikėlimo ir Jo gailestingumo liudijimą, pirmiausia, kaip mokė pats Jėzus, „turi atgimti iš aukštybės“ (plg Jn 3, 7), tai yra Šventosios Dvasios galia. Kad jie netaptų tokie kaip tame skaitinyje minimas fariziejus Nikodemas, kuris taip ir nesuprato Jėzaus aiškinimo apie dvasinio atsinaujinimo būtinumą, kad tie „kurie negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5). Jis nesuprato Dievo malonės ir gailestingumo logikos, pagal kurią tie, kurie yra mažieji, tampa didžiausiais, tie, kurie būna paskutiniai, tampa pirmaisiais, o pripažįstantys savo silpnumą yra sustiprinami.

Nuolankų pirmumą Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios veikimui reikia pripažinti ir visus dvasinius šventimus gavusiųjų gyvenime, nepriklausomai nuo atliekamos užduoties, aiškino Šventasis Tėvas. Kreipdamasis į gailestingumo misionierius jis nurodė, kad ir jie nėra ypatingo depozito turėtojai, bet normalūs kunigai. Todėl jie turi išlaikyti paprastumą, švelnumą, santūrumą, gebėjimą leisti, kad juos nuolat atnaujintų Šventoji Dvasia, ir nuolankiai priimti jos veikimą, nes dvasia pučia, kur nori (plg Jn 3, 8). Tik tokiu būdu gailestingumo misionieriai pasaulio dvasinėje „dykvietėje“ gebės iškelti Išganymo ženklą – Kristaus kryžių, kaip atsivertimo ir atsinaujinimo šaltinį konkrečioje bendruomenėje ir visame pasaulyje, „kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 15). Nurodydamas šį antrąjį bendruomenišką gailestingumo bruožą, popiežius Pranciškus pripažino, kad „Viešpats, kuris mirė ir prisikėlė, yra ta jėga, kuri įtvirtina vieningumą Bažnyčioje ir per Bažnyčią visoje žmonijoje“. Jėzus pats prieš savo Kančią yra apie tai kalbėjęs: „O aš kada būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Ši vienijimo ir traukos galia buvo aiškiai regima pirmojoje Jeruzalės tikinčiųjų bendruomenėje, nes, kaip patvirtina Apaštalų darbų knyga, „visi tikintieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (4, 32). Toje bendruomenėje buvo broliškai dalijamasi visomis gėrybėmis, viskas buvo bendra ir dėl to „tarp jų nebuvo vargšų“. Toks gyvenimo būdas savaime tampa „užkrečiamas“ ir kitiems, kurie nori prisijungti ir dalyvauti toje krikščioniškoje švelnumo ir gailestingumo revoliucijoje. Gyvas Prisikėlusio Viešpaties buvimas patraukia tiek per visų Bažnyčios narių liudijimą, tiek ir per įvairiopą aktyvų jų misionierių Gerosios naujienos skelbimą, kuris gali ir turi pasiekti kiekvieną be jokių išimčių.

Aukotų šv. Mišių homilijos pabaigoje popiežius Pranciškus kreipėsi į gailestingumo misionierius, pavadindamas juos brangiais broliais ir linkėdamas sėkmės atsakingoje užduotyje visoje prieštaringoje šiandienos gyvenimo dinamikoje. „Bažnyčiai ir pasauliui dabar iš tiesų reikia gailestingumo, kad Dievo Kristuje trokštama vienybė nugalėtų neigiamą veikimą piktojo, kuris išnaudoja daugelį dalykų, – sakė Šventasis Tėvas. – Patys savyje tie dalykai yra geri, bet blogai panaudojami jie skaldo, vietoje to, kad suvienytų“. Popiežius pakartojo savo įsitikinimą, kad „vienybė yra pirmesnė už susipriešinimą“, tačiau be gailestingumo šis principas negali būti tvirtai įgyvendintas konkrečiame gyvenime ir istorijoje. Jis linkėjo, kad gailestingumo misionieriai po padrąsinančio susitikimo Romoje džiugiai sugrįžtų į bendruomenes ir tęstų savo tarnystę, būdami sutvirtinti pasitikėjimo, kad Dievo meilės yra pašaukti „atgimti iš aukštybės“ atsakingai misijai. Joje jie turi pristatyti „nuo žemės pakelto“ Jėzaus ženklą, kadangi tai yra vienybės pasaulyje šaltinis ir įrankis.

© 2018 „XXI amžius“