2018 m. balandžio 27 d.
Nr. 17 (2284)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Krikščionio gyvenimas – nuolatinė kova

Popiežius Pranciškus apie budrumą ir įžvalgą siekiant šventumo

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas pabrėžia, kad šėtono
gundymai ir išpuoliai yra realūs,
todėl kova su jais turi būti atkakli

Apsisaugoti nuo velnio

Naujasis popiežiaus Pranciškaus apaštalinis paraginimas „Gaudete et Exsultate“ („Būkite linksmi ir džiūgaukite“), skirtas pašaukimo į šventumą šiuolaikiniame pasaulyje temai, apžvalgininkų kartais vertinamas kaip XXI amžiaus krikščionio gyvenimo vadovas. Priminęs, kad su Krikšto sakramento malone šventumo siekis skirtas visiems, ir apibendrindamas savąjį moralinį ir socialinį mokymą, išvystytą per pastaruosius penkerius pontifikato metus, Šventasis Tėvas penktojoje dokumento dalyje aptaria praktinius pasiūlymus, kurie ypač aktualūs dabar tikintiesiems patiriant išbandymus bei iššūkius. Su Jėzaus Draugijos nariui būdingu tiesumu ir atvirumu jis pabrėžia: Krikščioniškas gyvenimas yra nuolatinė kova, kurioje būtina įveikti sielos viduje ir išorėje išgyvenamus velnio gundymus ir išpuolius. Reikia sutelkti jėgas ir drąsą, kad nugalėjus tą blogį, būtų patikimai realizuota kiekvienam krikščioniui skirta Evangelijos liudijimo ir skelbimo misija visose asmeninio ir visuomeninio gyvenimo srityse. „Šis mūšis saldus, nes leidžia pajusti džiaugsmą kiekvieną kartą, kai Viešpats triumfuoja mūsų gyvenime“, – tvirtina popiežius Pranciškus. Beje, minėtoje apaštalinio paraginimo dalyje daugiau nei dešimt kartų piktąjį pavadindamas tikruoju jo vardu („velnias“) Šventasis Tėvas duoda atsakymą tiems, kurie neseniai iškėlė keistas abejones, ar jis iš viso tiki pragaro buvimu.

Pabrėždamas, kad Jėzus ne tik stiprina, bet ir džiaugiasi mokinių pergalėmis prieš šėtoniškas jėgas, sakydamas, jog „nugalėtojų vardai bus įrašyti danguje“ (Lk 10, 20), popiežius Pranciškus gana išsamiai aptaria velnio buvimo tikrumą. Jis pripažįsta, kad tam nepakanka vien empirinio, fiziškai apčiuopiamo pojūčio ir kad reikia pasitelkti antgamtinį supratimą. Žinoma, biblinių pasakojimų autoriai dėl konceptualių resursų stygiaus Jėzaus laikais galėjo, pavyzdžiui, epilepsiją supainioti su demonišku apsėdimu, pastebi Šventasis Tėvas. Tačiau tai nereiškia, kad supaprastintai turėtume priimti, jog Evangelijoje, neva, tik kalbama apie psichologinius sutrikimus, kurie nieko bendro neturi su demono realumu. Kad velnias nėra abstrakcija, patvirtina ir Jėzaus išmokyta „Tėve mūsų“ malda, kuri užbaigiama prašymu „gelbėk mus nuo viso pikto“. Tai iš esmės reiškia meldimą apsaugoti nuo piktojo, nuo priešiškos asmeninės būties, kad nenueitume į pragarą. Taigi, nuolat reikia maldoje prašyti gelbėjimo nuo šėtono, kad blogio jėgos nebūtų vyraujančios su joms būdinga klasta. Juk ne veltui teigiama, kad didžiausia velnio pagunda yra bandymas įtikinti, kad jo iš viso nėra. Jeigu patikėsime, kad piktasis tėra kažkokia legenda, simbolis ar žodis, tada tapsime labiau pažeidžiami jo pragaištingam veikimui, perspėja  popiežius Pranciškus.

Negalima leisti, kad gyvenimas būtų nuodijamas velnio primetamomis neapykantos, pavydo, pagiežos, nusivylimo, ir kitomis ydomis, kurios ardo žmogiškuosius santykius, griauna bendruomenes ir šeimas. Remdamasis Evangelijos mokymu Šventasis Tėvas nurodo labai aiškų didžiųjų apaštalų nusistatymą dėl galingo blogio jėgų veikimo ir pasipriešinimo galimybių. Štai apaštalas šv. Petras tikinčiųjų budrumą stengiasi pažadinti vaizdingu apibūdinimu: „Mūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pet 5, 8). Apaštalas šv. Paulius kviesdamas susitelkti bekompromisinei kovai su „tamsybių pasaulio valdovais“ pabrėžia, kad nuo velnio klastų galima apsisaugoti Dievo siūlomais ginklais, pirmiausia tikėjimo skydu, kuriuo gali būti „užgesintos visos ugningos piktojo strėlės“ (plg Ef 6, 11–16). Popiežius Pranciškus irgi nurodo dvasinei kovai su blogio jėgomis Viešpaties mums suteiktas galingas priemones: tikėjimo kupiną maldą, Dievo Žodžio meditavimą, dalyvavimą šv. Mišių aukoje, Eucharistijos adoraciją, Susitaikymo ir Atgailos sakramento praktikavimą, pavyzdingą dalyvavimą bendruomenės gyvenime, gailestingumo darbus, misijų veiklą.

Sunkus korupcijos paveldas

Naudojantis visomis priemonėmis, prasmingai krikščioniškai gyvenant, svarbu išlaikyti budrumą, nes kiekvienas atsipalaidavimas šėtoniškų pagundų akivaizdoje – pasidavimas vienokiai ar kitokiai apgavystei ar suvedžiojimui galiausiai veda į skaudų pralaimėjimą. Šventasis Tėvas pažymi, kad siekdami pažangos dvasiniame gyvenime, stiprindami asmenybės brandą meilėje, kuri yra geriausia priešprieša blogiui, negalime likti neutralūs įvairių iššūkių akivaizdoje, pasitenkinti smulkmenomis, atsisakyti tikrojo idealo, kuris yra dosnus savęs atidavimas Viešpačiui. Dar blogiau būtų, jeigu susitaikytume su tuo, kad, neva, piktosios jėgos visada yra stipresnės, kad nieko negalima pakeisti, nes šis pasitikėjimo praradimas jau yra dalinis pralaimėjimas, gautų gebėjimų (Dievo malonės dovanų) nepanaudojimas ir apsileidimas. „Krikščioniškas triumfas visada yra kryžius, bet jis turi būti priimtas kaip pergalės devizas“, – primena  popiežius Pranciškus, akcentuodamas, jog šventumas reiškia visokio blogio išpuolių atrėmimą gerumu.

Nors šventėjimo pastangos yra vidinės sielos ramybės ir džiaugsmo versmė, kurią teikia Šventoji Dvasia, tačiau realaus ir nuolatinio šėtoniškų jėgų pavojaus akivaizdoje visada reikalingas susitelkimas ir dėmesingumas. Jėzus dažnai apie tai kalba evangeliniuose palyginimuose, kviesdamas budėti (Mt 24, 42; Mk 13, 35), nurodydamas, jog budrumas reikalauja, kad „žiburiai būtų uždegti“. Apaštalas šv. Paulius savo laiškuose tikinčiuosius irgi ragina: „Nesnauskime, kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs“ (1 Tes 5, 6), kviesdamas susilaikyti nuo visokio, net ir menkiausio blogio (plg 1 Tes 5, 6). Iš tikrųjų kiekvienas nusiraminimas ir abejingumas, galvojant, jog užtenka nepadaryti sunkios nuodėmės ir bus viskas gerai, o smulkūs prasižengimai neturi reikšmės, gali atvesti į bukinantį letargą. Tada palaipsniui sielos gyvenimas taps drungnas, krikščioniškos nuostatos silpnės, tapsime pakantūs įvairioms mažesnėms ir didesnėms ydoms su neteisingai suprasta vadinamąja tolerancija. Galiausiai gali ištikti tai, ką popiežius Pranciškus vadina dvasine korupcija, patogia dvasinio aklumo blogiui forma, kuri yra sunkesnis prasižengimas nei padaromos nuodėmės. Mat nuodėmė skatina atgailą ir ryžtą pasitaisyti, o dvasinė korupcija – susitaikymą su ydomis ar net jų pateisinimą. Tokiu atveju viskas tampa priimtina: apgavystės, šmeižtas, perdėtas savęs vertinimas ir kitų niekinimas, moralės normų nesilaikymas, savo asmeninių ar grupinių interesų iškėlimas kitų sąskaita, „nes toks gyvenimas ir kitaip neįmanoma“. Tada, kaip pastebi apaštalas šv. Paulius, net „pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11, 24). Pavyzdžiui, gerai žinoma, kiek daug mažesnių ar didesnių nusižengimų ir nusikaltimų visuomenės gyvenime, ekonomikoje, valstybinio turto vagystėse, nesąžiningoje prekyboje ir tiekimuose buvo padaryta teisinantis sovietinio režimo neteisingumu, pasipriešinimu komunizmui. Tai išugdė tokią dvasinę korupciją, vadovaujantis nuostata, kad visa valdžia bloga, kuri juntama ir praėjus keliems dešimtmečiams po blogio imperijos žlugimo, dėl kurio visi pagrįstai džiaugėmės ir didžiavomės prisidėdami prie šėtoniškų jėgų įveikimo. Tačiau jokiu būdu negalima apgaudinėti savęs (tai madinga „šešėlyje“ likusiam galingam priešui), kad politinės ir ekonominės permainos jau reiškia išsivadavimą iš blogio, nes išlikęs dvasinio sugedimo paveldas gali ir naujomis sąlygomis sukelti panašias ar dar didesnes blogybes. Tą patį galima pasakyti ir apie asmeninį posovietinio žmogaus gyvenimą, nes dėl (valstybinio ateizmo) nualinto sielos, naujomis aplinkybėmis, Jėzaus žodžiais, tariant, „tam žmogui darosi blogiau negu pirma (Lk 11, 26)“, ir to rezultatas akivaizdus.

Pažinti Šv. Dvasios veikimą

Neišvengiamoje ir sudėtingoje kovoje su blogio jėgomis, popiežiaus Pranciškaus įsitikinimu, turi padėti įžvalgumas, kuris yra daugiau nei inteligencija ir „sveika nuovoka“, bet dieviškoji dovana, kurios reikia nuolat melsti. „Jeigu mes su pasitikėjimu prašome, kad Šventoji Dvasia suteiktų šią dovaną ir visuomet pasirengę ją priimti bei sustiprinti maldoje Evangelijos apmąstymu bei gerais patarimais, tada tikrai išsiugdome šį dvasinį gebėjimą“, – teigiama apaštaliniame paraginime „Gaudete et exsultate“. Jame pabrėžiama, jog tai reikia daryti neatidėliojant, kadangi dabar, kai šiuolaikinis gyvenimas pateikia įvairių galimybių atsitraukimui nuo tradicinių krikščioniškų nuostatų, viską pristatant kaip „pažangą“, gėrį ir naudingumą, yra nesunku pasiklysti ir patekti į šėtoniškų pagundų spąstus. Ypač tai aktualu nepatyrusiam ir veržliam jaunimui, kuris dažnai blaškosi įvairių poveikių kultūroje, kartais tuo pat metu naršo dviejuose ar daugiau ekranų, sąveikaudamas su įvairiais virtualiais scenarijais. Neturėdami dvasinio įžvalgumo išminties, mes galime lengvai tapti kiekvienos praeinančios tendencijos aukomis, prarasdami tą sielos gyvenimo stabilumą, kuris yra reikalingas siekiant šventumo. Šventasis Tėvas pabrėžia atsargumo svarbą visų naujovių atžvilgiu ir poreikį išsiaiškinti, ar jos turi dieviškąjį pradą, o gal yra tik „pasaulio dvasios sukurtos iliuzijos“ ar net velnio veikimo rezultatas (kaip, pavyzdžiui, genderizmo atžvilgiu). Tačiau reikia vengti ir tokio blogio jėgų poveikio, kai skatinamas absoliutus priešiškumas bet kokiems, netgi teigiamiems pokyčiams, taip užblokuojant Šventosios Dvasios veikimą. „Mes esame laisvi Kristaus laisve“, – tvirtina popiežius Pranciškus, ragindamas atidžiai stebėti laiko ženklus ir vadovautis apaštalo šv. Pauliaus patarimu: „visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite“ (1 Tes 5, 21).

Įžvalgumas, kurį galima apibrėžti ir kaip reikšmingą charizmą, yra būtinas ne tik ypatingais atvejais, kada reikia spręsti svarbiąsias problemas, priimti esminius nutarimus. Tai reikalinga ir kasdieninėje gyvenimo tikrovėje, netgi buitinėje aplinkoje, kad visur ištikimai sektume Viešpatį. „Įžvalgumas padeda pažinti Dievo darbotvarkę ir efektyviau atsiliepti į Jo malonės paskatas, kvietimą augti ir bręsti“, – aiškina Šventasis Tėvas. Jis priminė svarbų Jėzuitų vienuolijos steigėjo šventojo Ignaco Lojolos pastebėjimą, kad nebūtina susitelkti tik į didžiuosius dalykus, nes dieviškumo elementai yra ir mažuose, kurie gali daug ką nulemti. („Non coerceri a maximo contineri tamen a minimo divinum est“, – iškalta jo antkapyje.) Kad gėrio siekimas būtų efektyvesnis atliekant kasdienines pareigas ir prisiimant atsakomybę, popiežius Pranciškus ragina neapleisti dažnos ir nuoširdžios sąžinės apyskaitos. Visa tai padės dar geriau atpažinti konkrečias priemones, kurias Viešpats pateikia slėpiningame meilės projekte judėjimui į priekį, kad nebūtų apsiribota tik gražiomis intencijomis. Dvasinio įžvalgumo ugdymas neatmeta psichologijos ir sociologijos mokslų žinių pagalbos, bet jas pralenkia, nes tai yra mistinė Šventosios Dvasios dovana. Tą patį galima pasakyti ir apie Bažnyčios normas, kurios yra reikalingos ir privalomos, bet dieviškoji įžvalgumo malonė jas išplėtoja. Ji žengia toliau ir už šiaip jau svarbią žmogiškąją išmintį, kadangi susieta su išskirtiniu bei slėpiningu kiekvienam iš mūsų skirtu Dievo planu, kuris realizuojamas visų aplinkybių įvairovėje.

Popiežius Pranciškus pažymi, kad įžvalgumas yra daugiau negu žemiškoji gerovė, pasitenkinimas, atlikus kažką naudingo, ar tiesiog asmeninė ramybė. Čia kalbama apie gyvenimo prasmę be galo mylinčio dangiškojo Tėvo akivaizdoje, apie realų būties ir veiklos tikslą, kurį Jis kiekvienam yra iškėlęs. Galiausiai įžvalgumas veda prie amžinojo gyvenimo versmės – pažinimo vienintelio tikrojo Dievo ir Jo siųstojo Jėzaus Kristaus – Mesijo (plg Jn 17, 3). Tam reikia ypatingų su malone gautų gebėjimų, kurie mažai ką turi bendro su išsilavinimu, nes, kaip yra patvirtinęs pats Jėzus, dangiškasis Tėvas yra daug ką nuslėpęs nuo išmintingųjų ir gudriųjų, bet apreiškęs mažutėliams (plg Mt 11, 25). Tai svarbu ir dialogui su Dievu, žinant, kad Viešpats kalba mums įvairiais būdais tiesiogiai ar per kitus. Žinoma, čia negalima apseiti be tylaus susikaupimo maldoje, kuri leidžia geriau suvokti Dievo kalbą, atskleisti jos tikrąją prasmę, kad būtų suteiktas įkvėpimas teisingiems veiksmams, sumažintas mūsų nerimas ir naujoje šviesoje suvokta pati egzistencija. Tačiau visai įmanoma, kad maldos gali nepakakti sąveikai su Šv. Dvasia, kuri veikia, kaip nori, ir įžvalgumas reikalauja išgirsti Viešpatį per kitus, suvokiant tikrovę su visais jos iššūkiais. Pašaukimo priėmimui reikalinga laisvė nuo dalinių ir nepakankamų idėjų, susiformavusių įpročių ir vertinimo būdų, kad taptume labiau atviri galimai sutrikdytam saugumo jausmui. Juk ramybės siekio gali nepakakti, kai Dievas mums siūlo kažką daugiau, bet dėl patogaus nerūpestingumo mes to galime ir nepastebėti, ir nepriimti, aiškina Šventasis Tėvas.

Pirmenybė Dievo logikai

Natūralu, kad Dievo klausymas apima klusnumą Evangelijos reikalavimams ir Bažnyčios megisteriumui, kuris juos gina ir yra reikalingas šiandienos išganymui. Tačiau, kaip pažymi popiežius Pranciškus, tai nėra aklas taisyklių taikymas, kartojimas to, kas buvo daroma praeityje, kadangi tie patys sprendimai nėra veiksmingi visomis aplinkybėmis ir kas buvo naudinga viename kontekste, gali nepasiteisinti kitame, žinant istorinių bei kultūrinių sąlygų skirtingumus. „Įžvalgumo dvasia išlaisvina mus nuo kietumo, kuriam nėra vietos amžinojoje prisikėlusio Viešpaties šiandienoje“, – aiškina Šventasis Tėvas. (Tai gali būti ir jo atsakymas į karštas diskusijas, atsiradusias dėl patarimų šeimos sielovadai paskelbtame dokumente „Amoris Laetitia“.) Tik viena Šv. Dvasia gali prasiskverbti ir nušviesti tai, kas būna užtemdyta ir nuslėpta kiekvienoje situacijoje, padėti suvokti kiekvieną niuansą, kad Evangelijos naujumas galėtų iškilti kitoje šviesoje. Pasak popiežiaus Pranciškaus, esminė sąlyga įžvalgumo plėtrai yra vis geresnis nesibaigiančios Dievo kantrybės ir darbotvarkės suvokimas. Viešpats juk neleidžia, kad „ugnis tuoj pat kristų ant neištikimųjų“ (plg Lk 9, 54) ir Jis sudraudžia uoliuosius, kurie nori išravėti rauges, esančias tarp kviečių daigų (plg Mt 13, 29). Dosnumas reikalauja padėti silpniesiems tikėjime, nes „palaimingiau duoti, negu imti“ (Apd 20, 35). Juk ir pats įžvalgumas yra ne apie tai, kokios naudos galėtume gauti iš gyvenimo, bet kaip galėtume geriau įgyvendinti su Krikštu gautą misiją, pabrėžia Šventasis Tėvas. Tai reiškia pasirengimą aukotis, viską atiduoti, kas žemiškosios laimės atžvilgiu gali atrodyti tikras paradoksas. Bet tai yra ne šio pasaulio, o Dievo logika, kuri turi tapti ir mūsų logika, kaip teigia šventasis Bažnyčios mokytojas Bonaventūra, nurodydamas kryžių. Įsitraukę į šią dinamiką, mes neleisime, kad mūsų sąžinė būtų surakinta, ir galėsime dosniai atsiverti įžvalgumui“, – daro išvadą popiežius Pranciškus.

Su Dievo pagalba ištyrę savo gyvenimo kelionę, galėsime pajusti, kad nebėra jokių kliūčių krikščioniškai saviraiškai. Tada visais mūsų būties aspektais vyksta augimas, ir mes visi daugiau galime padaryti dėl Dievo garbės netgi tose srityse, kurios atrodo pačios sudėtingiausios. Bet reikia nuolat prašyti Šventosios Dvasios, kad ji išlaisvintų mus nuo baimės, kuri kliudo priimti malonę. „Dievas iš mūsų prašo visko, tačiau Jis viską ir duoda, – pabrėžia Šventasis Tėvas užbaigdamas apmąstymus. – Dievas nenori, kad mūsų gyvenimas būtų sujauktas ir sumenkintas, bet kad pilnai ir prasmingai išsipildytų“. Įžvalgumas šiuo atveju nėra perdėta savianalizė ar egoistinė savistaba, bet autentiškas išėjimo iš savęs procesas, kad artėtume prie Dievo slėpinio, kuris padeda mums vykdyti su pašaukimu gautą misiją kurti gėrį broliams ir seserims. Popiežius Pranciškus pabrėžia, kad savo pastabas nori vainikuoti Švč. Mergelės Marijos, tobulai ir džiugiai išgyvenusios Dievo buvimą, pavyzdžio pateikimu. Dievo Motina, „šventoji tarp šventųjų“, kuri kaip niekas kitas išgyveno Jėzaus palaiminimus kančioje iki sielos pervėrimo kalaviju, mus moko žengti šiuo keliu, pati eidama greta. Maldos pokalbis su ja mus paguodžia, išlaisvina ir suteikia stiprybės šventumo siekiui visišku savęs atidavimu. Ir tam nereikia daug žodžių, pasakojimo apie mūsų gyvenimo patirtį, bet tylaus ištarimo: „Sveika, Marija...“ Ji mūsų nesmerks, parkritusius pakels ir rūpestingai globos kaip tikroji mūsų Motina.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija