2018 m. gegužės 4 d.
Nr. 18 (2285)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Klausausi tylos

Marija Gustainienė

„Klausausi tylos“ yra septintoji mano knyga,  išprovokavusi filosofinius klausimus apie gyvenimo prasmę, požiūrį į vertybes, žmonių tarpusavio santykius. Kasdienė rutina padėjo geriau pajusti savo vietą gyvenime ir suprasti, kad ne visada  galima vadovautis  intuicija, širdies balsu, dažnai problemas reikia spręsti atsižvelgiant į tai, ką siūlo protas.

 Nors ir tenka stebėtis, kodėl vienaip ar kitaip pasielgiama kokioje nors situacijoje, bet pati stengiuosi išlikti tuo žmogumi, kokį užaugino tėvai ir kokias vertybes man įdiegė. Nepataisysiu veidmainystės, jeigu nemoku atpažinti po kauke paslėptos ironijos, neturėsiu ir būrio prijaučiančių draugų, jeigu siekiu tikslų ir įgyvendinu svajones. Kartais pats gyvenimas diktuoja ir sąlygas, ir pasiūlo sprendimo būdus.


Puoselėjant žodyje gerumo žiedą

Turėjau malonumą redaguoti Alvyros Jurkonytės-Grėbliūnienės knygą „Rugpjūčio šviesa“. Toks ramus, nepretenzingas kalbėjimas su skaitytoju. Lėtai, tačiau nesulaikomai plaukia poetiški žodžiai – tarsi mūsų Nemunas ties Druskininkais. Taip ir jauti, kad autorė kiekviena eilute nuoširdi, motiniška, kad ji vadovaujasi krikščioniškomis nuostatomis, kad žmogų visą gyvenimą turi lydėti Meilė, Tikėjimas, Viltis. Kai kurie eilėraščiai skamba kaip improvizuotas meldimasis poetiniu įkvėpimu.  

Redaguojant knygą, mudviejų bendravimas buvo kūrybiškas, kompromisinis ir ne visai... Bet kiekvienu atveju supratingai geranoriškas. Keitimasis nuomonėmis buvo produktyvus. Kaip pavyzdį galiu paminėti, kaip atsirado knygos pavadinimas „Rugpjūčio šviesa“. Alvyra man pateikė eilėraščių ir prozos tekstų daugmaž sugrupuotų, visą rinkinį – be pavadinimo. Ir ilgokai jo dar nebuvo. Aš parašiau knygos baigiamąjį žodį – „Meilės ženklais šviečia kelią“. Tai buvo šiek tiek perfrazuota Alvyros eilėraščio eilutė. „Toks pavadinimas tiktų ir visai knygai“, – pastebėjo Alvyra. „Žinoma, tiktų, – sutikau, – bet man atrodo, kad knygai jis per ilgas, bus sunku skaitytojui įsiminti. Pasiūliau kitą variantą – irgi iš Alvyros eilėraščio: „Rugpjūčio atolas“. Motyvas: rugpjūtis – pati branda, gal jau ir nebe pirma žolė, bet vešli, žalia, sodri. Alvyra nuėjo toliau – kad rugpjūtis simbolizuoja ne tik brandą, bet ir dar karštą saulę. Taip ir atsirado bendru sutarimu pavadinimas „Rugpjūčio šviesa“.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija