2018 m. gegužės 4 d.
Nr. 18 (2285)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Niekindami kitus – save paniekiname...

Mūsų seneliai, kurie labai brangino tarpusavio santykius ir bičiulystę, vadovaudavosi principu: niekada už nieką neniekink kito žmogaus, ypač kai žmogus dėl savo silpnybių suklysta. Užuot smerkę kitą skubėkime jam padėti materialiai arba moraliai.

Dabar tapo „madinga“ niekinti jaunimą. Mat jis esąs grubus, keikiasi, išgeria. O kokį pavyzdį mes patys rodome? Vieni su kitais pykstamės, baramės, kaimynas nuo kaimyno atsitveria aukščiausiomis tvoromis. Šeimose – barniai, keiksmai, nesutarimai, neištikimybė ir panašios negerovės. Štai ir „pavyzdžiai“ mūsų jaunimui! O jaunimas juk imlus viskam – visa tai perima iš mūsų ir pats darosi toks. O mums tarsi akliems belieka stebėtis, kas darosi su jaunais žmonėmis. Ten, kur pavyzdinga tvarka šeimoje, tvarkingas ir jaunimas. Reikia pripažinti, jog negatyvių pavyzdžių jauni žmonės mato, kai tėvai, apleidę savo vaikų auklėjimą, pradeda kaltinti mokyklą, mokytojus.

Ką tik perskaičiau vieno įžymaus prancūzų psichologo knygą apie suaugusių žmonių psichologiją. Jis teigia, kad smerkiant arba niekinant kitą pažeidžiama paties smerkiančiojo psichika. Pasak šio psichologo, energetiniu požiūriu, gerų ir blogų žmonių nebūna. Žmonės tik paklūsta teigiamiems arba neigiamiems gamtos dėsniams, juos pažeisdami bei visaip iškraipydami. Smerkdamas bei niekindamas kitus, žmogus smarkiai pažeidžia pats save, išsiugdydamas savyje vien tik panieką kitam, išdidumą, pavydo ir garbės troškimo jausmus. Šios neigiamos savybės taip užvaldo žmogų, jo sąmonę, mąstymą, kad jis, įsivaizduodamas save, „užlipusį ant pjedestalo“, aplink temato vien tik blogį. Net gatvėje atsiradusi duobutė tokiam žmogui – didžiausia praraja. Visur pilni pakampiai šiukšlių, valkatų, girtuoklių, supa vien tik skurdas, krizė ir vos ne badas. Šiomis neigiamomis savybėmis „užsikrėtęs“ žmogus nemato, kad su visu tuo yra kovojama, daroma tvarka. O jis pats nė piršto nepajudina, kad tos tamsios spalvos šviesintų pirmiausia jo paties sąmonę ir mūsų visų gerovę bei gyvenimą.

Tokie, nieko gražaus ir pozityvaus nematantys, vien tik aplinkinius kritikuojantys, patys susilaukia kitų paniekos. Niekas nebenori su jais bendrauti. Visi, vadindami tokius žmones niurzgliais, vengia jų.

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Šilalė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija