2018 m. gegužės 25 d.
Nr. 21 (2288)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

100 metų – tūkstančiai žygių...


XXI Amžius


Dezinformacijos labirintuose

Žydų žudynės vėl perkeltos į Lietuvą

Irena Tumavičiūtė

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

Filmo „Pasaulio teisuoliai“
kūrėjas Dominykas Kubilius

Prieš gerą dešimtmetį buvau pradėjusi skelbti, kaip Lietuva šmeižiama panaudojant su Lietuva nesusijusias nuotraukas ar net klastotes. Paskui numojau ranka, nes tas šmeižimas (netyčia ar tyčia) vyksta nuolat, permanentiškai. Kaip matysite iš straipsnio, nelabai kas reagavo. Bet kai pamačiau, kiek filme „Pasaulio teisuoliai“ prifarširuota šiurpių su Lietuva nesusijusių vaizdų, nebegalėjau tylėti.

Kad Lietuvos televizijų kanalų laidose, ypač kalbant apie įvykius nacionalsocialistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje, ekranus „puošia“ nieko bendro su Lietuva neturinčios nuotraukos, jau yra įprastas dalykas. Panaši padėtis ir kai kuriose interneto svetainėse.

Prieš 10 metų „Lietuvos aide“ šių eilučių autorė paskelbė, kaip vienoje LRT „Amžininkų“ laidoje su Latvija susijusios nuotraukos šmėžuoja kalbant apie Lietuvos žydų žudynes, o dvi iš tų nuotraukų – (šiandien jau žinoma, jog jos abi buvo fotomontažas. – I. T.) buvęs Jad Vašem direktorius Y. Aradas knygoje „The Partisan“ siejo su Švenčionimis. Autorė pelnė ypatingą „garbę“ (defendinghistory – straipsnis, be iliustracijų, buvo paskelbtas anglų kalba, o Algirdo Pilvelio redaguojamas laikraštis buvo išvadintas antisemitiniu, (autoriams tarsi nežinant, kad Algirdo Pilvelio mama buvo žydė – I. T.). Vis dėlto paskelbtos iliustracijos davė teigiamų rezultatų – į rusų kalbą išverstoje minėtoje knygoje, kurios vienas skyrius skirtas autoriaus siautėjimui Lietuvą okupavusių enkavedistų gretose, tų iliustracijų neliko.

Labai laukiau filmo apie Pasaulio tautų teisuolius iš Lietuvos, kuris per LRT pradėtas rodyti kovo 6 dieną, nes dviejose gausios mano giminės šeimose irgi buvo gelbėjami žydai. Beje, visi gelbėtojai skaudžiai nukentėjo per antrąją sovietinę okupaciją. Nemaloniai nustebino Dominyko Kubiliaus pasakojimo fone šmėkščiojantys kadrai, nieko bendro neturintys su Lietuva. Vien trumpame filmo anonse ir kiek ilgesniame filmo pristatyme „Labo ryto“ laidoje buvo net keliolika holokaustu besidomintiems pažįstamų nuotraukų, tarp jų – jau kelinti metai žiniasklaidoje prieinamų videofilmų kadrai apie 1941 metų įvykius Latvijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, nekalbant apie kitas filme pasitelktas „nuotraukas“. Reaguoti į tokius kadrus pirmiausia padrąsino Audriaus Matulaičio paskelbti pastebėjimai dėl to, kaip LRT žurnalistas Virginijus Savukynas aplaidžiai naudojasi archyvais. Paveldosaugos specialistui A. Matulaičiui ne vis tiek, kokie vizualūs epizodai prikergiami Lietuvai (https://www.alfa.lt/straipsnis/50261218/kaip-zydu-zudynes-latvijoje-per-neapdairuma-perkeltos-i-lietuva). Džiugu, kad į jo pastebėjimą ir Ronaldo Galinio komentarą buvo rimtai sureaguota.

Antra priežastis, dėl kurios reikia viešinti tokių nuotraukų ar net klastočių skelbimą, buvo tai, jog iki šiol rodytose filmo dalyse ukrainiečių skausmas dėl artimųjų, kuriuos Lvove 1941 metų birželio pabaigoje žiauriai nužudė enkavedistai, taip pat aukų kūnai ryškiais kadrais rodomi kalbant apie žydų žudynes Lietuvoje.

Pradėsime nuo trumpučio (vos 25 sekundžių) filmo anonso. Jį vis dar galima pamatyti adresu

http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/204540/dokumentikos-cikle-pasaulio-teisuoliai-pribloskiancios-istorijos-apie-lietuviu-drasa-holokausto-metais.

Trečiąją sekundę, skambant tekstui „Vienos tautos totalinis naikinimas“ matome šį kadrą.

Internete yra adresų daugeliu kalbų, kuriais galima pamatyti siužetų su šia nuotrauka bei filmų kadrų, iliustruojančių nacistinės Vokietijos ypatingųjų būrių – Einsatzkomandų – veiklą. Komentaruose sakoma, kad veiksmas vyksta tai Ukrainoje, tai Baltarusijoje, tai Sovietų Sąjungoje. Bet dažniausiai ši scena priskiriama žydų žudynėms Liepojoje. Galima pažiūrėti ir pilną videoįrašą (1:21) adresu https://www.youtube.com/watch?v=mroRsZ5ygUY&t=7s.

Greta nurodytas filmo pavadinimas, jo autorius ir saugojimo vieta: „Documentary of mass murder of the Jews from Liepaja. Yad Vashem. A German photographer Reinhard Wiener“.

Kad įsitikintume R. Vynerio (R. Wiener) autoryste, galime pažiūrėti ir pasiklausyti, kokiu dramatišku balsu šis buvęs Vokietijos karo laivyno fotografas pasakojo, kaip jis filmavo sušaudymą Liepojoje:

https://www.youtube.com/watch?v=npypqxdFY1c – pirmoji pasakojimo dalis, 4:54;

https://www.youtube.com/watch?v=-uOlNSCPs40 – antroji pasakojimo dalis, 2:10.

R. Vyneris kalba vokiškai, ekrane yra angliški subtitrai. Trumpas pasakojimo turinys, ką fotografas matė filmuodamas: „Į Liepoją jis atvažiavo automobiliu iš Klaipėdos. Buvo liepos pabaiga ar rugpjūčio pradžia. Sustojo netoli nedidelio pajūrio miškeio, juos (bendrakeleivių neįvardija – I. T.) pasitiko kareiviai. Tada visi nuėjo prie egzekucijos vietos. Filmavo stovėdamas maždaug 50 metrų atstumu nuo didžiulio iškasto griovio. Abipus griovio stovėjo vokiečių kariškiai, kaip žiūrovai. Netrukus atvažiavo sunkvežimis su žmonėmis. Pirmieji iššoko ginkluoti civiliai su geltonais raiščiais, o paskui atvežtieji su geltonais lopais ant krūtinių ir nugarų. Žydai turėjo lipti nuo kėbulo. Buvo šlubų ir invalidų. Vieni kitiems padėjo išlipti. Visi turėjo sustoti į eilę. Po to esesininkai ir latvių savisaugininkai juos ėmė varyti prie griovio. Atvarytieji turėjo šokti į griovį ir bėgti juo iki galo. Paskui jie sustojo nugara į egzekucijos būrį ir suprato, kas jų laukia. Buvo duotas įsakymas šauti. Baigus šaudyti, du vyrai su pistoletais rankose ėjo palei griovį, šaudami ten, kur dar buvo gyvybės ženklų“. Minėto R. Vynerio filmo kadrai yra puikus pavyzdys, kaip atskiri jo vaizdai pasitelkiami iliustruojant nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimus skirtingose vietose. Antai prieš nepilnus metus per Maskvos žinių programą „Vesti“ buvo paskelbta „sensacinga“ naujiena (2017 05 05) https://www.youtube.com/watch?v=e5_1g2D8bi8. „2017 metais Rusijos gynybos ministerija išslaptino „trofėjinius“ dokumentus apie nacių piktadarybes Chersone. Nuotraukas raudonarmiečiai (sic!) aptiko žuvusių vermachto kareivių kišenėse ar pas belaisvius. Unikalūs dokumentai – sovietinių karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės, vermachto įsakymai, kuriais nurodoma visa tai laikyti paslaptyje. Po 1945 metų tuos dokumentus štai dabar parodys pirmą kartą (sic!). Atėjus vokiečiams, Chersono psichiatrinėje ligoninėje buvo 1200 pacientų, visi jie buvo sušaudyti“ (19:26–19:28) – tariant tuos žodžius, rodomi iš sunkvežimio bėgantys R. Vynerio nufilmuoti Liepojos žydai, D. Kubiliaus filme rodoma minėtoji scena prie duobės Latvijoje, o rusų diktoriaus balsas tęsia: „O kūnai buvo sumesti į karjerą“.

Pasak šio diktoriaus, Chersono archyvo darbuotojai teigia, jog, turint galvoje visus tuos nusikaltimus, jiems sunku suprasti tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, kur įžeidinėjami karo veteranai, atgimsta nacizmas, rengiamasi neleisti švęsti Pergalės dienos, o (21:35–21:38, be komentarų) rodomos dvi nuotraukos iš serijos, kaip 1941 metų spalio mėnesį Minske buvo nubausta mirties bausme pakariant Maša Bruskina.

Laidoje minimame archyve (dėl klastotojų neapsižiūrėjimo? – I. T.) pateikiamos dvi „tikros“ Minsko egzekucijos nuotraukos – ši ir ta pati nuotrauka iš apversto negatyvo.

Šito kadro nebūčiau priminusi, jei mūsų aptariamame 25 sekundžių anonse po Danutės Čiurlionytės žodžių „aš negaliu suprasti“, aštuntąją sekundę, nebūtume išvydę minėtosios serijos nuotraukos, kuri dažniausiai interpretuojama kaip Minsko pogrindininkų Mašos Bruskinos ir Kirilo Truso egzekucijos scena.

Nesunku suprasti, kodėl minėtieji filmo kadrai ir nuotraukos pasitelkti Rusijos televizijos laidoje – priminti nacių nusikaltimus (su išpūstais skaičiais) ir eilinį kartą apšmeižti Ukrainą. Bet ką bendro su Lietuva jie turi?

Tikrai apgailėtina, kad „Pasaulio teisuolių“ kūrėjai šiuos minskiečius ir nacių kariškius rodo lietuviškame kontekste. Kas galėtų paneigti, jog jie leidosi suklaidinami Vilniaus Gaono valstybinio žydų muziejaus fondų darbuotojų, kurių neišprusimo (ar tik?) auka tapo net Alfonsas Eidintas? Dvi šios serijos nuotraukos publikuotos jo knygoje „Žydai, lietuviai ir holokaustas“, Vilnius, 2002, tarp 336 ir 337 teksto puslapių bei jos angliškame vertime. Nuotraukų komentaras „Dvi A. Impulevičiaus vadovaujamo bataliono nuotraukos iš Baltarusijos. Akcija Minske, kariant sovietų partizanus“. Skirtumas tarp A. Eidinto ir lietuviško filmo kūrėjų panaudotų nuotraukų yra tik tas, kad viena iš jų spausdinta iš apversto negatyvo. Šią nuotrauką priminiau dar ir dėl to, kad ji kartojasi ir kitose D. Kubiliaus filmo serijose, kad mūsų žiūrovės ir žiūrovai bent mintyse nesileistų klaidinami.

Užtektų priminti, jog 1998 metais buvo paskelbtas viešas vokiečių žurnalistės Anegrit Aichhorn (Annegrit Eichhorn) pareiškimas, kaip ji buvo pasibaisėjusi, kai šioje nuotraukoje atpažino savo tėvą (kuris vėliau žuvo). Pasak dukters, jos tėvas karo metais tapo „piktadariu“, nes „stebėjo“, kaip „jauni žmonės buvo kariami vien už tai, kad belaisviams padavė gabalėlį duonos“ (Klaus Sojka: „Bilder, die fälschen“, München,1999, 111 p.).

Skaitytojams norėčiau priminti, jog dar prieš 10 metų išsamų žurnalistinį tyrimą apie minėtosios egzekucijos Minske nuotraukas, taip pat apie bandymus kaltę už baltarusių pogrindininkų sušaudymą suversti lietuviams bent trijuose laikraščiuose buvo paskelbusi šių eilučių autorė. Ir šiandien vienas šio straipsnio variantas „XXI amžiuje“ prieinamas adresu http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/slaptieji/20080213/2-1.html.

Daugiau laiko „Pasaulio teisuolių“ serijai buvo skirta filmo premjeros dieną, 2018 m. kovo 6 d., „Labo ryto“ laidoje http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/205342/antradienio-vakara-premjera-dokumentikos-ciklas-pasaulio-teisuoliai#wowzaplaystart =1711000&wowzaplayduration=335000.

Studijoje svečiavosi šio ciklo idėjos autorius ir režisierius D. Kubilius. Tik filmo pradžioje buvo parodytos trys gerai pažįstamos nuotraukos iš Kauno geto gyvenimo. Daugiausia vaizdų buvo iš filmų apie didžiausių Europos getų – Varšuvos ir Lodzės – nykią kasdienybę ir tragišką žydų likimą. Gerbiamiesiems skaitytojams pateikiame tų filmų adresus, pagal nuorodas galima įsitikinti, kuris vaizdas pasitelktas kalbant apie didvyrius, gelbėjusius Lietuvos žydus:

I. Lodzės getas, filmas vokiečių kalba „Nacių kolaborantai – Chaim Rumkowski“ https://www.youtube.com/watch?v=ILpqYpkS3U4.

Tas pats filmas anglų kalba https://www.youtube.com/watch?v=ofGvSQs59rM1.

II. Filmas „912 Varšuvos geto dienų“ https://www.youtube.com/watch?v=OfbWsjeePKg.

III. Dokumentinis filmas apie holokaustą Varšuvos gete Antrojo pasaulinio karo metais – https://www.youtube.com/watch? v=iQzPy3Eo—8.

IV. 4:22 minučių filmas be teksto „Varšuvos geto vaikai“ https://www.youtube.com/watch? v=g7d0GTQ2ovE&t=202s.

Toliau tik nurodysime filmo, iš kurio pasitelktas vaizdas kalbant apie Lietuvos žydų gelbėtojus, romėnišku skaičiumi pažymėtą numerį ir laiką, kai tas vaizdas rodomas ekrane.

Supažindindamas su pagrindiniais filmo herojais. D. Kubilius kalbėjo: Pasaulio tautų teisuoliai yra tie žmonės, kurie oficialiai Jad Vašem moksliniame institute yra pripažinti kaip gelbėtojai. Teikti lietuvius pasaulio teisuolio vardui gali tik išgelbėtas žydas. Pasaulio teisuoliai yra tie žmonės, kurie rizikavo savo gyvybe ir, gelbėdami žydus, nesiekė jokio pasipelnymo. [...]

Laidos vedėjas: „[Gelbėtojų] sąrašas ilgas, bet kažkaip reikėjo atsirinkti.

Ir „atsirinko“– skambant šiems laidos vedėjo žodžiams, išvystame su Lietuva visiškai nesusijusius vaizdus – dokumentinio filmo apie holokaustą Varšuvos gete (III) epizodus (penkių sekundžių siužetas nuo 1:16 iki 01:20).

D. Kubiliui tariant: Yra sąrašas – beveik tūkstantis lietuvių šiai minutei pripažintų Jad Vašem Izraelyje, matome to paties filmo apie nykią kasdienybę Varšuvos gete tęsinį (01:21–01:24).

Kadangi net „Pasaulio teisuolių“ kūrėjams šis filmas, matyt, nebuvo žinomas (priešingu atveju būtų paminėję rodomų vaizdų šaltinį), todėl priminsime jo istoriją. Su ja šiame filme supažindina buvęs Varšuvos geto kalinys, filmo konsultantas ir diktorius Aleksandras Bernfezas: „Aukščiausiu nacių vadovybės lygmeniu buvo priimtas sprendimas padaryti vaizdo įrašą apie laipsnišką 600000 Varšuvos žydų (keturiskart daugiau negu Lietuvos žydų! – I. T.) naikinimą.

Vokietijos armijos, SS ir gestapo operatoriai gavo užduotį trejus metus fotografuoti ir siaurajuoste kamera filmuoti geto gyvenimą. A. Bernfezas ištisus 20 metų rinko tas nuotraukas ir filmuotos medžiagos fragmentus. Į jo kolekciją pateko net nuotraukų iš asmeninio Himlerio albumo. Iš šių nuotraukų ir filmuotos medžiagos buvo sukurtas BBC filmas. Ataskaita apie tai, kas vyko, – žiauri ir siaubinga istorija. Ją pristatome kaip paminklą tūkstančiams vyrų, moterų ir vaikų, kurie mirė Varšuvos gete“: https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo—8.

Tik minėtame filme apie Varšuvos getą (III) pirma matome prie dubens pasilenkusią mergytę (2, 22:36–22:37), o paskui vyras iš (1) nuotraukos, pasiėmęs puodą, pakyla ir nueina kairėn (22:43). Šios scenos, skambant liūdnai muzikai, iliustruoja nepaprastai varganą vaikų kasdienybę Varšuvos gete – jame iki 1942 metų vasaros nuo bado ir ligų mirė apie 10000 vaikų.

Tokia pat tvarka abu šie vaizdai išdėstyti ir filme „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 7:16–7:17).

Slenkant šiems niūrios buities vaizdams, diktorius pasako, jog Varšuvos gete buvo patalpinta apie 100000 žmonių. Iš jų buvo atimta nuosavybė, jie tapo benamiais, badavo.

Trečioji nuotrauka (3) iš trijų sekundžių „Labo ryto“ įrašo (01:22–01:24) paimta iš šešių sekundžių minėtojo filmo atkarpos (II, 7:30–7:37), o už kadro skamba tekstas, jog niekinami nelaimingieji daug parų guli be miego, jie žvelgia pilnomis baimės karščiuojančiomis akimis. Tas siužetas kartojasi ir filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 23:01–23:07). Ką bendro ši tikrai tragiška žmonių padėtis turi su Lietuvos žydų gelbėtojais?

Toliau – dar įdomiau. Režisierius sako: Atsirinkome, pradžioje atsiremdami į garsias pavardes. Pradėjome tyrinėti tas istorijas, mane asmeniškai nustebino tai, kad sąraše yra labai daug garsių pavardžių (1:40–1:42), o tuo metu išvystame, kaip iš vieno Lvovo kalėjimo 1941 metais, užėmus miestą vermachtui, išnešami sovietinio NKVD žiauriai nužudytų ar sušaudytų politinių kalinių kūnai.

Iš tikrųjų reikia stebėtis, kad režisierius, regis, nematęs nė vieno filmo apie pirmąsias nacių okupacijos dienas Lvove, nes ukrainiečių, vokiečių, lenkų, rusų filmuose ši scena rodoma primenant NKVD aukas. Atėjus vokiečiams, nužudytųjų kūnai buvo išnešami iš kalėjimų kiemų. Tie, kas atidžiai seka dokumentinius filmus apie nacių ir sovietų okupacijų žiaurumus, žino, jog mūsų žiniasklaida žiauriausioms ir pagal mastą, neturinčioms precedento šioms NKVD žudynėms kažkodėl visai neskiria dėmesio. „Google“ jos paskutinį kartą trumpai paminėtos aptariant J. Hofmano knygą „Naikinamasis Stalino karas 1941–1945“. Istorikai ir politikai mėgsta kalbėti apie kai kuriuos LDK palikuonis, o visiškai nesaugome Lvove žiauriai nužudytų LDK gyventojų palikuonių atminimo. Užtat net kiekvienas moksleivis žino apie Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovyklos žiaurumus, net apie jame veikusį bordelį, nors ten daugiausia kalėjo ne buvusios LDK, o Lenkijos bei įvairių Vakarų Europos šalių žydai, romai, politiniai kaliniai, sovietiniai karo belaisviai.

Nuo 1941 metų birželio 22 iki 28 dienos trijuose Lvovo kalėjimuose buvo nužudyta 4150 politinių kalinių (iš Ukrainos NKVD Lvovo srities kalėjimų skyriaus viršininko Josifo Lermano ataskaitos). Tarp nužudytųjų buvo ukrainiečių, lenkų, žydų, net vokiečių karo belaisvių. Tai – 55 kartus daugiau negu nukankintųjų Rainiuose. Rodyti tų kankinių kūnus, kaip holokausto aukas, Lietuvos teritorijoje yra, švelniai tariant, pasityčiojimas iš Raudonojo tvano aukų.

D. Kubiliui tariant: Tai reiškia, jog tai nelietė eilinių lietuvių (01:44–01:45), ekrane matome sielvartaujančius Lvovo kalėjimuose enkavedistų nužudytųjų gimines ir artimuosius.

Adresu https://www.youtube.com/watch?v=JYaUW_U9LQE galima pasižiūrėti 7 minučių dokumentinį siužetą apie įvykius Lvove, 1:47–1:51 nešami enkavedistų nužudytųjų kūnai (kaip 4 pav.), o 1:52–1:56 matome tyliai raudančias moteris (kaip 5 pav.), jų rauda lydi ir toliau išnešamus NKVD aukų kūnus.

Skambant sakinio Tai nelietė eilinių lietuvių pabaigai (1:46–1:47) ir D. Kubiliui pradedant tarti sakinį Žydus gelbėjo nuo prezidento Griniaus iki operos solisto Kipro Petrausko šeimos, ekrane išvystame sceną iš Lodzės geto (I, 1:37–1:38). Šiame filme, einant didžiulei miniai (nors žmonės be Dovydo žvaigždžių), diktorius kalba apie tai, jog iš Lodzės geto viršininko Ch. Rumkovskio vėl ir vėl buvo reikalaujama, kad į koncentracijos stovyklas perduotų deportuotinų žydų. Tame pačiame filme toliau ši minia eina, skambant tekstui: „1942 metais iš Lodzės geto deportuota 50000 žydų“ (I, 33:40–33:42).

Tas pats vaizdas filme apie Varšuvos getą (III) aiškinamas kaip žydų deportavimas iš Varšuvos (39:35–39:37).

D. Kubilius (2:33–2:35): Kiek mes pasakojome tų istorijų, jos tikrai labai unikalios, jos primena Džeimsą Bondą... šnipų žaidimus, o kadre – geto policininkai tempia vaiką, ne itin švelniai laikydami jį už pakarpos.

Ši scena vėlgi paimta iš filmo „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 9:16–9:18). Prieš pasirodant geto policininkams, filme matome, kaip pro geto sienoje užmaskuotas skyles išlenda vaikai, kad mieste galėtų įsigyti maisto, toliau rodo, kaip geto policininkas varo vaikus nuo sienos. Šią sceną su dviem policininkais išvystame Lietuvos pasaulio tautų teisuolių kontekste, o minėtojo filmo diktorė sako: „Policininkai saugojo sieną ir dažnai nušaudavo vaikus. Kai kūnai sustingdavo, jie grįždavo ir pasigardžiuodami pusryčiaudavo“.

Dokumentiniame filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 44:29–44:32) išvystame tą pačią sceną su berniuku, o prieš tai pasakoma, jog 1943 metais 330000 žydų buvo išvežta į Treblinką, o per tas sekundes, kai geto policininkai tempia berniuką, diktorius sako: „[Varšuvos] gete paliko tik 60000 žydų“.

Trumpame filme be teksto apie Varšuvos geto vaikus (IV, 0:46–0:48) kaip ir II filme ši scena eina iš karto po to, kai pro skylę sienoje išlenda keli vaikai.

Filme apie Lodzės getą rodomas šis kadras (I, 1:11–1:13) ir kalbama apskritai apie okupaciją, kaip elgtųsi žmogus, atsakingas už kankinamų ir žudomų tautiečių likimus.

Po berniuką vedančių dviejų policininkų kadro, D. Kubiliui baigiant sakyti sakinį Jos primena Džeimsą Bondą, šnipų žaidimus, (02:37–02:41) išvystame skubiu žingsniu žengiančius Lodzės geto policininkus (8). Filme apie Lodzės getą diktorius, žengiant tiems policininkams, sako (I, 35:17–35:19): „1942 metų rugsėjo mėnesį gautas nacių reikalavimas, dar baisesnis negu visi ankstesnieji – okupantai pareikalavo, kad kiekvienas žydų vaikas iki 10 metų ir kiekvienas suaugęs vyresnis negu 65 metų turi būti perduoti išvežimui“. Skambant šiems žodžiams, rodo vieną po kito iš pradžių (8), po to (7) vaizdus (iki I, 35:23).

Toliau D. Kubilius kalba, kaip sudėtinga buvo pabėgti ar išnešti iš geto vaiką (02:47–2:53), tik neaišku kodėl tuo metu rodomi aukšti vokiečių pareigūnai ir Petras Kubiliūnas. O vietoj to galėjo parodyti žiauriausius nacius, kurie organizavo ir vykdė žydų žudynes Lietuvoje – Bruno Kitelį, Francą Murerį, ypatingojo būrio vadą Martiną Vaisą, Helmutą Rauką, Karlą Jegerį, Fricą Jordaną.

Filmo autoriui tariant: Net po kelis mėnesius buvo treniruojamasi pabėgimui, ekrane rodoma nuotrauka (9), kuri, kalbant apie holokaustą Ukrainoje, dažniausiai priskiriama Lvovo pogromui, vykusiam paskutinėmis 1941 metų birželio denomis (2:58–3:04).

Ir toliau D. Kubiliui kalbant apie žydų gelbėjimą, ekrane rodomos nuotraukos, kurios priskiriamos Lvovo pogromui:

D. Kubilius: Pats asmeniškai, kai kalbinau išgelbėtuosius žydus (03:05–03:07).

D. Kubilius: Kurie dar gyvi šiai dienai, tai jie patys sako: „Aš nežinau...“ (03:09–03:11).

D. Kubilius: [Nežinau], ar aš taip pasielgčiau (03:11–13).

Nepavyko aptikti duomenų apie šių nuotraukų autorystę. Daugiausia nuotraukų, kuriose užfiksuoti nacių ir vietinių nacionalistų nusikaltimai buvusios SSRS teritorijoje, priskiriama „atsitiktiniams praeiviams“ (naciams ar vietiniams gyventojams, nors žinoma, jog fotografuoti pogromus net vokiečiams buvo leidžiama tik su specialiais leidimais) arba vokiečių karo belaisviams – jos aptiktos neva tarp belaisvių dokumentų arba net jų kišenėse. Pabandykime įsivaizduoti, kaip į nelaisvę patekęs vokietis kišenėje saugojo, kad tik nepradingtų nacistinės Vokietijos okupacijos žiaurumų paliudijimai.

Iš D. Kubiliaus pasirinktų Lvovo pogromui priskiriamų nuotraukų teko aptikti tik vienos (11) komentarą: „Moterį, galimai žydę, verčia nusirengti minios akivaizdoje“ https://www.nur.kz/1502139-lvovskiy-pogrom-uzhasy-velikoy-oteche.html ) – bent nurodytas nuotraukos šaltinis ir pridurta: „galimai“.

Žinomas fotomenininkas, fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas taip įvertino 9, 10 ir 11 nuotraukų autorystę: „Jos negali būti padarytos praeivių, nes fotografuojantieji būtų nukentėję. Be to, tikėtina versija, kad jos yra surežisuotos“.

Tai versijai galima pritarti ir dėl to, jog, stengiantis ištrinti iš ukrainiečių atminties žiauriausias NKVD įvykdytas žudynes Lvove, visaip šmeižiami ukrainiečiai, o daugybė „nuotraukų“, iliustruojančių neva Banderos šalininkų surengtą Lvovo pogromą, tarp jų ir minėtosios (9, 10, 11,12), nuolat skelbiamos įvairiuose interneto tinklalapiuose. Panašiai tiražuojami ir fotomontažai, siejami su žudynėmis Kauno NKVD (prieš sovietų okupaciją – „Lietūkio“) garaže: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietukio-garazas-klastociu-pinklese. d?id=12723652.

Ir vėl kyla klausimas, ką bendro visos aptartos nuotraukos turi su Lietuvos žydų gelbėjimu.

Juk matėme, kaip, kalbant apie Pasaulio tautų teisuolius Lietuvoje, vos per pusketvirtos minutės ekrane be jokių papildomų komentarų šmėkščiojo vaizdai iš Lodzės, Varšuvos getų, Minsko, Lvovo, NKVD žudynių aukos.

Šių eilučių autorė negalėjo tylėti, nes daugelis šių vaizdų (nemažai dar ir kitų, netgi žinomų klastočių) šmėkščioja ir beveik visose D. Kubiliaus filmų serijose. Gal šis straipsnis paskatins ir kitus LRT laidų rengėjus nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos temomis jausti atsakomybę prieš žiūrovus, netgi prieš istoriją ir dėmesingiau naudotis archyvais.

Taip pat pageidautina ir taisyklingesnė lietuvių kalba.

Autorė dėkoja Jonui Česnavičiui, Artiomui Napadiuk ir Juozui Valiušaičiui už filmų stop kadrų parūpinimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija