100 metų – tūkstančiai žygių...

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Lietuva turi įvertinti išeivijos darbą

Edvardas ŠIUGŽDA

Knygos „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais“ iniciatorė Marija Remienė ir autorius prof. Juozas Skirius Algio VAŠKEVIČIAUS nuotrauka

Knygos „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais“ pristatymas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Iš kairės: Marija Remienė, prof. Juozas Skirius, dr. Ramūnas Kondratas, Marijus Gudynas ir arkiv. Sigitas Tamkevičius Zenono BALTRUŠIO nuotrauka

Birželio mėnesį Lietuvoje buvo pristatoma istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Juozo Skiriaus parašyta monumentali knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais“. Knygą inicijavo ir jos leidybą koordinavo JAV lietuvių kultūrininkė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė, daugelio kultūrinių iniciatyvų JAV sumanytoja ir vykdytoja Marija Remienė, vadovaujanti „Draugo“ fondui, kuris remia nuo 1909 metų iki šiol leidžiamo laikraščio „Draugas“ leidybą. Ji yra paaukojusi 60000 dolerių gimtųjų Musninkų bažnyčiai atnaujinti, pastačiusi arkangelo Mykolo statulą, savo lėšomis remia kelias mokyklas ir Lietuvoje leidžiamą katalikišką spaudą. 2010 metais M. Remienei Lietuvoje buvo paskirta prestižinė Valstybinė Jono Basanavičiaus premija, 2002 metais ji apdovanota LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Birželio 19-ąją, antradienį, knyga buvo pristatyta Vilniuje, Paveikslų galerijoje, o po dviejų dienų, ketvirtadienį, birželio 21-ąją, – Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Ir Vilniuje, ir Kaune tiek knygą pristačiusieji, tiek jos autorius, tiek pati M. Remienė vaizdžiai apibūdino knygos parengimo ir išleidimo sunkumus ir jos reikšmę, įdomiai aptarė šių dienų aktualijas.

Kaip pasakojo M. Remienė, Amerikoje atsidūrę dipukai saugojo lietuvišką kultūrą, nes jiems buvo svarbi kaip okupacijos atplėštas mylimas kraštas. Ji didžiuojasi, kad būtent Amerikoje vis dar eina senųjų lietuvių emigrantų išlaikomas katalikiškas laikraštis „Draugas“, jau artėjantis prie 110 metų jubiliejaus. Tik JAV lietuvių dėka jis dar eina, nors jo leidimo sąlygos dabar tapo labai sunkios: miršta jame rašantys autoriai, drastiškai mažėja prenumeratorių, dar labiau mažėja rėmėjų skaičius. Bet laikraštis kaip ir kiti lietuvybės darbai JAV lietuvių altruizmo dėka, vis vien išlieka, nes vis dar surandami rėmėjai, tarp kurių yra ir M. Remienė, jau kelias dešimtis metų vadovaujanti „Draugo“ fondui. „Už savo kelių dešimčių metų darbą tiek laikraštyje „Draugas“, tiek kitoje kultūrinėje veikloje negavau nė vieno dolerio, tai – mano auka lietuvybei“, – sakė Amerikos lietuvė, dažnai su ašaromis ištardavusi jai brangios Lietuvos vardą. Ji aiškino, kad knygai išleisti reikėjo beveik 45 tūkst. dolerių, ir tą sumą reikėjo surinkti iš tėvynę mylinčių žmonių, kurie tai darė noriai, nors ir sunkiai, nes jų belieka vis mažiau. Sunkius laikus išgyvena beveik 110 metų gyvuojantis „Draugas“, anksčiau turėjęs kelias dešimtis tūkstančių skaitytojų, o dabar jų skaičius labai sumažėjęs. Tačiau M. Remienei, besikreipiančiai per „Draugą“, pažadėjusiai atspausdinti jiems padėkas, paminėti jų auką ir pan., pavyko surinkti reikalingą sumą. Knygos rėmėjai rūpestingai surašyti jos pabaigoje –yra tiek 10 tūkst., tiek kelias dešimtis dolerių paaukojusiųjų pavardės. Ponia Marija apgailestavo, kad iš naujosios emigracijos kartos, vadinamųjų „tarybukų“, knygos išleidimui ji negavusi nė vieno dolerio, nors jie leidžia savus laikraščius, dažnai net tolimus lietuvybei, ir jų leidybai lėšas duoda ne tautiečiai, bet lietuvybei tolimi piniguočiai.

Kaip pasakojo M. Remienė, išeivijoje jau nebeliko aktyviai rašančių lietuvių, todėl ji ėmėsi ieškoti istoriko Lietuvoje, gebančio išanalizuoti ir aprašyti išeivijos ir Lietuvos santykius per šimtmetį. Taip buvo surastas Lietuvos edukologijos universiteto prof. Juozas Skirius, jau daug metų besidomintis istoriniais išeivijos klausimais ir parašęs kelias knygas ta tematika. Kai M. Remienė 2014 metais jam pasiūlė imtis šio projekto, istorikas labai suabejojo, nors išeivijos tematika jam buvo netgi sava. Suabejojo dėl to, ar pavyks vienoje knygoje aprašyti ir atskleisti JAV lietuvių paramą Lietuvai per šimtą metų, į ją buvo įtraukta dešimtys išeivijos organizacijų, šimtai draugijų, tūkstančiai tautiečių Amerikoje. Beje, 1990–2018 metų laikotarpis buvo mokslininkų dar netyrinėtas, neaprašytas, nežinomas. Profesorius pusę metų svarstęs, kaip galėtų atrodyti planuojama knyga, o jos pristatyme pasakojo, kokius sunkumus patyrė, rinkdamas medžiagą ir rašydamas apie išeivijos ir Lietuvos ryšius, nors šia tema jis yra parašęs keliolika mokslo ir mokslo populiarinimo knygų. Tai – ir medžiagos rankiojimas po Amerikos lietuvių archyvus, prie kurių ne taip lengva prieiti, po jų laikraščius, ieškojimas to bendradarbiavimo ir pagalbos faktų liudininkų pasakojimuose, laiškuose ir dokumentuose, pagaliau susirašinėjimas elektroniniais laiškais su M. Remiene, kuri reikliai siekė laiku sulaukti parengtos knygos. Padėjo tai, kad per 35 savo mokslinės veiklos metus J. Skirius buvo sukaupęs dokumentinę medžiagą iš JAV ir Lietuvos archyvų. Pasaulio lietuvių archyve prie Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Čikagoje darbavęsis penkių ilgalaikių stažuočių metu, tris kartus po keletą savaičių lankęsis Amerikos lietuvių kultūros archyve Putname, rinkęs medžiagą S. Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, lankęsis ir JAV nacionaliniame archyve Vašingtone, peržiūrėjęs Lietuvos centriniame valstybės archyve surinktą medžiagą iš Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone, Lietuvos generalinio konsulato Niujorke ir konsulato Čikagoje fondų, taip pat radęs daug vertingos dokumentinės medžiagos apie JAV lietuvius Vilniaus universiteto, Nacionalinėje Martyno Mažvydo ir Mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekų rankraščių fonduose, rinkęs medžiagą Klaipėdos universiteto bibliotekoje, kur saugomas didžiulis kolekcionieriaus dr. Kazio Pemkaus padovanotas archyvas, Šiaulių universiteto bibliotekoje iš Jono Šliūpo archyvo, kurį universitetui dovanojo jo sūnus Vytautas Šliūpas. Tai – tūkstančiai iki tol dar mokslininkų neanalizuotų dokumentų, kurie leido parengti ir visuomenei pristatyti išeivijos ir Lietuvos santykių istoriją. Daug vertingos medžiagos profesorius rado 1980 metais Čikagoje išleistoje istoriko Vincento Liulevičiaus knygoje „Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe iki 1940 m.“ Kaupiant medžiagą daug prisidėjo ir JAV lietuvių spauda, kurioje galima rasti unikalios medžiagos, nepatyrusios jokios išorinės cenzūros, kaip buvo Lietuvoje. Rašant knygą nuoširdžiai talkino išeivijos žinovai – knygos recenzentai dr. Vitalija Stravinskienė, knygos apie Pasaulio Lietuvių Bendruomenę autorė, dr. Dalia Cidzikaitė, JAV LB atstovė Lietuvoje, ir buvusi „Draugo“ redaktorė, dr. Ramūnas Kondratas. Knygos autorius J. Skirius išsakė ir savo nuomonę, kad ir dabartiniai emigrantai „tarybukai“, nepaisant jų abejingumo lietuvybei ir menko įsitraukimo į išeivijos kultūrinį gyvenimą, susidarius ypatingoms sąlygoms, eitų kartu su tauta: jei, neduok Dieve, Lietuvai atsitiktų tokia nelaimė, kokią patyrė 1940 metais, jie susiburtų ir kiek galėdami padėtų gimtojo krašto žmonėms.

Dr. Ramūnas Kondratas (Smithsonian institutas Vašingtone, Vilniaus universitetas), vienas iš trijų knygos recenzentų, JAV lietuvių istorikas, jau senokai į Lietuvą grįžęs lietuvis, pažįsta išeivijos kultūrinį gyvenimą. Jis aukštai įvertino M. Remienės ir J. Skiriaus darbą, paieškas po dokumentų ir laikraščių šūsnis, kapstymąsi po ilgą istoriją turinčius Amerikos lietuvių archyvus.

Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas, savo laiku buvęs Generalinis konsulas JAV, paaiškino tuos ypatumus, kuriais gyvena JAV lietuviai. Jis pasidalijo mintimis apie galimybes platinti reikšmingą J. Skiriaus knygą po Lietuvos bibliotekas bei išeivijoje.

Paprašytas įvertinti išeivijos darbus Lietuvai, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius papasakojo, kaip džiaugsmingai jis pasijuto, galėdamas paskaityti savo bylą, kurioje pamatė, kad jo leidžiama „LKB kronika“, sunkiais kelias pasiekusi Vakarus (M. Remienė, vieną jos numerį buvo išvežusi), buvo spausdinama „Drauge“ – tai buvo tas kovojančios Lietuvos ryšys su išeivija, visapusiškai padedančia tautiečiams.

Aktorė Virginija Kochanskytė dėkinga M. Remienei, prieš 20 metų pakvietusiai ją į JAV. Tada V. Kochanskytė parengė paskaitą apie Lietuvai dirbusį Vincą Kudirką; ji ir dabar, po beveik 20 metų, yra labai gerai vertinama Lietuvoje.

Vytautas Balsys palygino, kokius darbus atlieka išeivija ir kaip mes čia, savo tėvynėje, nesugebame atlikti, palikdami mums nedraugiškiems žmonėms tai pamiršti. Kartu su jaunuoju šauliu V. Balsys apdovanojo M. Remienę Laisvės kovotojų sąjūdžio medaliu.

Renginį patraukliai ir išradingai vedė muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.

Knygoje aptariama išeivijos paramos organizacijų veikla, bandoma apskaičiuoti paramą pinigine išraiška, fiksuojami organizacijų aktyvistai ir pavieniai asmenys, prisidėję finansinėmis aukomis ir savo darbu. Akivaizdžiai atsiskleidžia JAV lietuvių labdaringos veiklos, daugiau kaip šimtmetį siekianti savanoriavimo ir aukojimo tradicija, kuri, reikia manyti, bus išsaugota ir ateityje. Trumpai aptariamos ir Lietuvos valstybės pastangos įvertinti tą įvairiapusę išeivijos auką, kuri tam tikrais momentais buvo ypač aktuali, o kai kada net vienintelė. Knygoje daug nuotraukų, kurios vaizdžiai papildo jos medžiagą. Gaila, kad lėšų stoka ir knygos apimtis leido ją išleisti tik 500 egz. tiražu. Betgi suprantama, kad Lietuva, gavusi tokią analitinę knygą, skirtą Lietuvos šimtmečiui, tinkamai įvertins išeivijos ir konkrečiai JAV lietuvių darbą savo tėvynei.

© 2018 „XXI amžius“