2018 m. liepos 13 d.
Nr. 28 (2295)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Gelbėti tikėjimo brolius Artimuosiuose Rytuose

Mindaugas Buika

Kovose suniokota Irako krikščionių
šventovė ženklina kankinystės patirtį
vykstančių konfliktų kontekste

Brangus senųjų Bažnyčių paveldas

Popiežiaus Pranciškaus iniciatyva Italijos pietiniame Bario mieste, prie čia saugomų šv. Mikalojaus Stebukladario (270–343) relikvijų, vykusio Rytų Bažnyčių patriarchų liepos 7 dienos maldos už taiką Artimuosiuose Rytuose susitikimo kontekstas susilaukė plataus atgarsio visame pasaulyje. Buvo prisimintas Šventojo Tėvo nuolat reiškiamas gilus sielvartas dėl tragiškos tame karų ir konfliktų kupiname regione nykstančių krikščioniškų bendruomenių padėties, prašant visų tikėjimo brolių ir seserų prisidėti prie jų gelbėjimo. Šias pastangas Vatikane koordinuojantis  specialus Paramos Rytų Bažnyčioms jungtinis komitetas (ROACO) šiemet mini 50-ąsias savo veiklos metines. Birželio 22 dieną ROACO jubiliejinėje plenarinėje asamblėjoje dalyvavęs popiežius Pranciškus sakytoje kalboje reiškė padėką įvairių tarptautinių katalikiškų humanitarinių organizacijų atstovams už svarios pagalbos suteikimą ne tik Artimųjų Rytų krikščionims, bet ir regione gyvenantiems kitų religinių tradicijų žmonėms, patiriantiems sunkius išbandymus ir gausias netektis smurtu paženklintoje kasdienybės aplinkoje. Šią situaciją dar labiau paaštrino išsiplėtojęs islamistinis fundamentalizmas ir fanatizmas, įgijęs aiškų ideologinį pobūdį, kuriuo vadovaujasi kai kurie valdantys režimai bei teroristinės grupės, vedančios vadinamąjį „šventąjį karą“ (džihadą) prieš kitatikius. Tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis, kartais primenančiomis tikrąjį krikščionių genocidą, reikalingas konkretus solidarumas, kad būtų ne tik užtikrinta Rytų Bažnyčių egzistencija, bet, kad jos galėtų plėtoti pastoracinę ir evangelizacinę veiklą, socialinius ir karitatyvinius darbus. Tai padėtų pristabdyti nesibaigiančią Artimųjų Rytų krikščionių migraciją svetur, kuri pilnai suprantama minėtų iššūkių akivaizdoje.


Jėzus mums siunčia popiežių Pranciškų

Kun. Vytenis Vaškelis

Šio sekmadienio Evangelija liudija apie apaštalų išsiuntimą skelbti Dievo žodį ir gydyti ligonius (Mk 6, 7). Prisiminkime, kad prieš suteikdamas jiems galią veikti Jo vardu, Jėzus neseniai buvo viešėjęs Nazarete ir stebėjosi žydų netikėjimu. Nesvetingas nazaretiečių elgesys nesumažino Išganytojo ryžto eiti ieškoti tų, kurie Jį priims atviromis širdimis, o išgydytieji ne tik jaus Jam begalinį dėkingumą, bet Juo seks visą gyvenimą.

Jėzaus mokiniai matė, su kokiu uždegančiu įkvėpimu bei įsitikinimu Jis skelbė Dievo Karalystę. Todėl kai patys buvo pašaukti Jo pavyzdžiu, galingai veikiant Dievui, eiti ir keisti žmonių likimus, jie buvo siunčiami į misijas po du, kad, būdami drauge, ne tik drąsiau galėtų vadovautis tikėjimu evangelizuodami aplinkinius, bet ypač, kad padėdami vienas kitam, patirtų, kad tas pats Jėzus, kuris juos siuntė, antgamtiniu būdu pasilieka jų pačių širdyse, nes juos iš tikrųjų vienijo Jo meilė. Apaštalams buvo suteikta privilegija daryti tai, dėl ko Jis pats buvo siųstas į žemę.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija