|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Taikai alternatyvos nėra Popiežiaus Pranciškaus ir Rytų Bažnyčių vadovų susitikimas Baryje Mindaugas Buika
Malda galingiausias ginklas Tokio masto maldos už taiką Artimuosiuose Rytuose, krikščionybės lopšyje, susitikimo, visų Rytų Bažnyčių vadovų pripažinimu, dar nėra buvę. Liepos 7 dieną, šeštadienį, į vartais į Rytus (orta dOriente) vadinamą Italijos pietuose esantį miestą Barį, prie vieno iš labiausiai Vakarų ir Rytų Bažnyčioje gerbiamo IV amžiaus šventojo Myros vyskupo šv. Mikalojaus relikvijų, popiežiaus Pranciškaus pakviesti susirinko net 19 regiono vyriausių ganytojų ir jų atstovai. Buvo atvykę visi septyni Rytų katalikų patriarchai įskaitant Chaldėjų Bažnyčios vadovą Babilono (Irakas) patriarchą kardinolą Luizą Rafaelį I Sako (Louis Raphaėl I Sako). Dalyvavo penkių Stačiatikių Bažnyčių patriarchai ar jų atstovai, įskaitant patį Konstantinopolio ekumeninį patriarchą Baltramiejų. Kartu meldėsi keturių senųjų Rytų Bažnyčių dvasiniai vadovai ar atstovai, tarp kurių buvo apaštalo šv. Morkaus įpėdinis Aleksandrijos (Egiptas) koptų popiežius Tavadrosas (Teodoras) II ir Kilikijos (Libanas) armėnų katolikosas Aramas II. Jordanijos liuteronų vyskupas Sanis Ibrahimas Azaras atstovavo nedidelei Šventosios Žemės protestantų bendruomenei. Dėkoju Dievui už šį susitikimą, ypatingą maldos už taiką ir mąstymų įvykį, kuris buvo iškalbus krikščionių vienybės ženklas ir kuriame su entuziazmu faktiškai dalyvavo visa Dievo tauta, sakė Šventasis Tėvas kitą dieną šventadienio vidurdienio Viešpaties angelo maldos susitikime su piligrimais šv. Petro aikštėje. Dėkoju broliams Bažnyčių vadovams ir jų atstovams: mane sužavėjo jų laikysena ir liudijimai. Pritaręs ekumeninės maldos iniciatyvai ir maloniai sutikęs renginyje dalyvauti didžiausios Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenės, 10 milijonų narių turinčios Koptų Bažnyčios vadovas Tavadrosas II pokalbyje su žiniasklaida priminė Viešpaties mokymą: Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų (Mt 18, 20). Būtent todėl tokia meilės ir vienybės Viešpačiui raiška buvo svarbiausias Bario maldos susitikimo bruožas. Žinojimas, kad esame kartu ir meldžiamės vieni už kitus bei už tuos, kurie yra atsidūrę sunkiose situacijose, neša didelę paguodą visiems kenčiantiems, pabrėžė Aleksandrijos popiežius. Pasak jo, svarbu prisiminti ir kitą Jėzaus patikinimą: Jeigu kas iš jūsų susitars dviese melsti kokio nors dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks (Mt 18, 19). Tai žinant susirinkus bendrai maldai, reikia pirmiausia galvoti ne apie savus interesus, bet apie Dievo valios vykdymo siekį, kuriame prioritetai turi būti teisingumas, meilė ir taika. Tai aktualu ir dešimtadalį Egipto gyventojų sudarantiems koptams, kurie patiria diskriminaciją ir teroristinius išpuolius kartais net liturginių pamaldų metu niokojamos šventovės ir būna daugybė tikinčiųjų aukų. Pabrėždamas maldos galią įveikiant visas problemas, taigi ir sunkius konfliktus Artimuosiuose Rytuose, popiežius Tavadrosas rėmėsi Šventuoju Raštu, citavo didelę dvasinę paguodą ir viltį nešančią 46-ąją psalmę: Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose (Psl 46, 2). Todėl, susitelkiant bendrai maldai, reikia tvirtai pasitikėti, kad Viešpats kiekvieną išbandymą galės pakeisti į gėrį, padės sukurti trokštamą taiką ir darnos kupiną ateitį Artimuosiuose Rytuose. To tikslo niekada neprarado regiono krikščionys ir būdami pasirengę kankinystei vardan Jėzaus Kristaus išsaugojo tvirtą ryšį su Bažnyčia ir Dievu visuose išbandymuose. Paklaustas dėl praktinių būdų taikos atkūrimui regione, įtakingasis Koptų Bažnyčios lyderis nurodė vidinį dvasinį susitaikymą, kuris turi pasiekti kiekvieno žmogaus sielą. Be to, reikia griežtai atmesti neapykantą artimui skatinančias ideologijas net su religijos priedanga, kaip atsitiko su fundamentalistiniu ir radikalizuotu islamu. Jaunąsias kartas reikia mokyti gyventi bendrystėje tolerantiškai priimant skirtingumus ir šiandienos kasdienybei būdingą įvairovę, sakė popiežius Tavadrosas II. Pagaliau jis linkėjo, kad išorinės didžiosios galybės mažiau kištųsi su savanaudiškais interesais į Artimųjų Rytų šalių vidaus reikalus, nes vietos gyventojai gali išspręsti savas problemas meilės, dialogo ir tarpusavio supratimo dvasioje. Žibintas prie šv. Mikalojaus relikvijų Pamaldumo ir taikingų minčių kupini Rytų Bažnyčių patriarchai bei jų atstovai liepos 7 dieną susirinkę į Barį, popiežiaus Pranciškaus pasitikti prie Šv. Mikalojaus bazilikos, pirmiausia nuėjo pasimelsti prie šv. Mikalojaus palaikų, kurie čia buvo perkelti slapta XI amžiuje iš Bizantijos (dabartinė Turkija), kai į ją pradėjo plūsti mahometonai. Skubiai relikvijų garbei pastatytą bažnyčią 1089 metais konsekravo popiežius Urbonas II ir ji tapo ypač Rytų krikščionių labiausiai lankoma šventove. Po Vatikano II Susirinkimo skatinant ekumeninį sąjūdį Bario Šv. Mikalojaus bazilikoje buvo įrengta unikali koplyčia su Rytų krikščionių liturgijos šventimui būdingu altoriumi ikonostasu. Šv. Mikalojaus, kuris labiau žinomas Nikolajaus vardu, relikvijoms išgarsinus Bario miestą visuose krikščioniškuose Rytuose, įvairios stačiatikių tautos, pavyzdžiui, gruzinai čia pasistatė savo maldos namus, o Maskvos patriarchatas įrengė Italijai skirto hierarcho rezidenciją. Po istorinio popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos patriarcho Kirilo susitikimo Kuboje šv. Mikalojaus relikvijas dviem mėnesiams, nuo 2017 metų gegužės iki liepos, buvo leista perkelti į Rusiją. Jas Maskvos ir Peterburgo katedrose aplankė daugiau kaip du milijonai stačiatikių tikinčiųjų, įskaitant valstybės vadovus. Baryje, kuris dabar vadinamas ekumenizmo sostine ir kuriame šventasis Jonas Paulius II lankėsi 1984 metais, o popiežius Benediktas XVI 2005-aisiais, nuolat vyksta katalikų ir Rytų krikščionių teologinio dialogo konferencijos. Liepos 7 dieną maldos už taiką Artimuosiuose Rytuose susitikimo dalyviai Šv. Mikalojaus bazilikoje, kurią dabar prižiūri tėvai dominikonai, uždegę ypatingą valties formos žibintą, simbolizuojantį Rytų ir Vakarų Bažnyčios vienybę, autobusais važiano į Bario uosto krantinę. Čia vyko ekumeninės pamaldos tema Tebūna tavyje ramybė (Pslm 122, 8). Buvo meldžiamasi, liudijama ir giedama įvairiomis (italų, arabų, graikų, armėnų) kalbomis. Įžanginį žodį taręs Šventasis Tėvas dėkojo atvykusiems Rytų Bažnyčių patriarchams už solidarumą ir Bario gyventojams už parodytą svetingumą. Bet pirmiausia jo mintys krypo į Artimuosius Rytus, į ten gyvenančių brolių ir seserų patiriamus sunkius išbandymus, solidariai teigiant: Mes esame su jumis. Priminęs brangųjį Artimųjų Rytų Bažnyčios tėvų mokymo, sakralinio meno, monasticizmo paveldą, Popiežius sakė, kad ten glūdi dvasinės mūsų sielų šaknys, kurias būtina išsaugoti, kad išliktų krikščionybė. Tai neatidėliotina, kadangi šį regioną, kupiną Kristaus šviesos, pasklidusios po visą pasaulį, dabar užtemdė tamsus karo, smurto ir griovimo šešėlis, skatinantis priverstinę kenčiančių ir likimo valiai paliktų žmonių migraciją. Ir tai vyksta daugeliui abejingai tylint. Tai galima pavadinti bendrininkavimu tame blogyje, kai rūpinamasi daugiau kariniais interesais ar iš naftos ir dujų verslovių gaunamu pelnu, bet ne tikėjimo broliais, kurie turi palikti savo žemę. Iškilo pavojus, kad Jėzaus Kristaus ir pirmųjų Jo mokinių gimtinėje iš viso nebeliks krikščionių, taip neatpažįstamai sudarkant šios brangios žemės veidą. Į Barį susirinkę Bažnyčių ganytojai, įžiebę žibintą prie šv. Mikalojaus palaikų, nori, kad tai būtų tikra vilties liepsna, meldžiant Dievo šviesa išsklaidyti tamsumas ir atnešti taiką, kurios šio pasaulio galingieji negali duoti. Pabrėžęs, kad šis taikos maldavimas, kartojant psalmininko žodžius Tebūnie tavyje ramybė, sklinda visiems Artimiesiems Rytams nuo didžiojo Nilo ir Jordano iki Tigro ir Eufrato upių krantų, Šventasis Tėvas ypatingu būdu priminė kenčiančią Jeruzalę. Taikos reikia šiam šventam Dievo pamiltam, bet žmonių sužeistam miestui, dėl kurio šiandien Viešpats verkia, sakė popiežius Pranciškus. Lieja ašaras ir tyloje kenčia visi Artimieji Rytai tuo metu, kai kiti trypia šią brangią žemę trokšdami galios ir turtų. Todėl Bažnyčių lyderiai, būdami priešingi žudančiam abejingumui, kelia balsą jo neturinčių mažutėlių, silpnųjų ir sužeistųjų vardu, melsdami paguodos ir pagalbos To, kuris gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas (Psl 143, 3) baigdamas sakė Šventasis Tėvas, reikšdamas įsitikinimą, kad šis maldos prašymas bus išgirstas. Konfliktų aukos vargšai Po ekumeninių pamaldų Bario krantinėje susitikimo dalyviai sugrįžo į Šv. Mikalojaus baziliką dialogui prie apskrito stalo. Pagal išankstinį susitarimą dvi valandas trukęs pokalbis, kuriame įvadinį pranešimą popiežiaus Pranciškaus siūlymu padarė Jeruzalės lotynų katalikų patriarchato apaštalinis administratorius italas pranciškonas arkivyskupas Pierbatista Picabala (Pierbattista Pizzabala), buvo uždaras. Vėliau, dalindamasis įspūdžiais Bario susitikime Maskvos patriarchato atstovas metropolitas Ilarionas sakė, kad dėl to pokalbio konfidencialumo detalių nenori atskleisti, tačiau gali patvirtinti buvusį diskusijų atvirumą ir nuoširdumą. Artimųjų Rytų krikščionių ganytojai dalinosi liūdnais išgyvenimais, rūpesčiais ir viltimis, aiškinosi, ką reikia daryti, kad būtų neatidėliotinai sprendžiamos skaudžios regiono problemos. Metropolitas Ilarionas, kuris vadovauja Maskvos patriarchato užsienio santykių departamentui ir yra dažnas svečias Vatikane, priminė, jog intensyvus Artimųjų Rytų krikščionių naikinimas (jis pavartojo genocido sąvoką) vyksta jau 15 metų. Tai prasidėjo Irake po 2003 metų karo ir išplito iki Libijos, didžiausią mastą pasiekęs Sirijoje, kur dėl pilietinių kovų pusė iš 22 mln. šalies gyventojų tapo pabėgėliais. Pastaruoju metu situacija ėmė keistis tarptautinėmis pastangomis likviduojant didelius teritorijos plotus užėmusias teroristų grupes ir vadinamojo islamo valstybės (ISIS) sąjūdžio, tačiau padėtis tebėra įtempta ir reikia spręsti atsikūrimo problemas. Dėkodamas popiežiui Pranciškui už maldos už taiką Artimuosiuose Rytuose surengimą, metropolitas Ilarionas pastebėjo, kad prie šios idėjos prisidėjo Maskvos patriarchas Kirilas. Mat po to, kai balandžio viduryje Sirijos valdančiajam Bašaro al Asado režimui vėl prieš sukilėlius panaudojus cheminį ginklą, kovos tapo ypač intensyvios, su Vakarų valstybių karinių oro pajėgų smūgiais, patriarchas Kirilas skubiai telefonu kontaktavo su popiežiumi Pranciškumi bei Rytų Bažnyčių vadovais. Toks susidariusios padėties aptarimas paskatino Šventąjį Tėvą organizuoti Baryje maldos už taiką susitikimą prie Rytų krikščionims brangių šv. Mikalojaus palaikų. Liepos 7 dienos renginio dalyviai bendro dokumento nepaskelbė, tačiau, metropolito Ilariono tvirtinimu, visi vieningai pritarė Šventojo Tėvo mintims, kurias jis išsakė pasibaigus pokalbiui Šv. Mikalojaus bazilikoje. Išėjęs prie šventovės, apsuptas patriarchų ir kitų Bažnyčių hierarchų, popiežius Pranciškus kalbėjo, jog bendra išvada yra labai aiški: Nėra alternatyvos taikai Artimųjų Rytų regione. Šią taiką gali užtikrinti ne sienomis ir užtvaromis palaikomos paliaubos ar jėgos veiksmai, bet konkretus troškimas išklausyti ir vesti dialogą, sakė Šventasis Tėvas. Jis patvirtino Bažnyčios lyderių ryžtą kartu melstis ir darbuotis, turint viltį, jog derybų menas bus pranašesnis už karo strategijos ir karinės jėgos demonstravimą. Yra viltis, kad geros valios žmonės, nepaisydami tikybų skirtumo, nebijos vesti dialogo, išklausys kitų nuomones, rūpinsis bendrąja gerove. Tik užtikrinant, kad niekam netrūks duonos ir darbo, orumo ir vilties, karo šūkius galės pakeisti taikos giesmės, tvirtino popiežius Pranciškus. Tam reikia, kad visi turintys valdžią darbuotųsi dėl tikros taikos ir darnos, o ne dėl savųjų interesų, kaip mes juos bevadintume (nacionaliniais ar ideologiniais). Reikia, kad ateitų pabaiga nedaugelio naudai didžiosios daugumos kančių sąskaita, kad daugiau nebebūtų okupacijų ir tautų atsiskyrimo. Artimuosiuose Rytuose kaip ir visur kitur pirmosios konfliktų aukos yra vargšai dėl aiškios karo giminystės su išnaudojimu ir skurdu, todėl taika gali būti kuriama tik socialinės pažangos pagrindu. Šventasis Tėvas nurodė ir kitą susipriešinimo priežastį fundamentalizmą bei fanatizmą netgi prisidengus religija, taip profanuojant paties Dievo vardą. Nereikia užmiršti nesibaigiančio ginklų kaupimo ir tobulinimo skaudžių pasekmių, kadangi konfliktais suinteresuoti jų gamintojai ir prekeiviai, naujų masinio naikinimo ginklų projektų kūrėjai. Reikia stengtis, kad Artimuosiuose Rytuose išsiplėtojusi energetikos rinka, pastangos valdyti naftos ir dujų versloves bei jų transportavimo tinklą nediktuotų vietinių bendruomenių sambūvio normų. Turi būti apsaugota kiekviena etninė ir religinė grupė, ne vien tik daugumos, nes teisę į bendrą pilietybę ir lygiateisiškumą turi visi Artimųjų Rytų gyventojai, įskaitant aiškioje mažumoje esančius krikščionis, kurie trokšta broliškai gyventi su kitų tikybų išpažinėjais. Europos šaknys Jeruzalėje Popiežius Pranciškus vėl paminėjo Jeruzalę, reikšdamas viltį, kad ji išliks kaip unikalus šventasis miestas viso pasaulio krikščionims, judėjams ir musulmonams, o jo ypatingu, Jungtinių Tautų Organizacijoje patvirtintu statusu rūpinsis visa tarptautinė bendruomenė, nepaisydama diskusijų, kurios valstybės sostine ji turi būti. Šventosios Žemės krikščionys pabrėžia tolesnių izraeliečių ir palestiniečių derybų poreikį, o stabili bei ilgalaikė taika gali būti užtikrinta dviejų valstybių ir dviejų tautų sambūviu. Šventasis Tėvas kvietė įsižiūrėti į veidus kenčiančių Artimųjų Rytų vaikų, kurie nuolat gedi savo žuvusių artimųjų, kurių vienintelė išgyvenimo perspektyva yra bėgimas iš savo krauju pasruvusios tėvynės. Tie vaikai vietoje mokyklų mato griuvėsius, vietoje linksmo krykštavimo sporto aikštelėse girdi kurtinantį bombų sprogimų gausmą. Priminęs psalmės žodžius: Mažylių ir kūdikių lūpomis sukūrei sau šlovę engėjams sugėdinti (Psl 8, 3), popiežius Pranciškus sakė, kad tik nušluostęs tų kenčiančių vaikų ašaras pasaulis galės atgauti savąjį orumą. Baigdamas kalbą jis dar kartą palinkėjo, kad virš mylimos Artimųjų Rytų žemės išsisklaidytų tamsūs karo, smurto, fanatizmo, neskaidraus pelno siekio, išnaudojimo, nepagarbos teisėms šešėliai. Tebūna jumyse ramybė, te apsigyvena teisingumas tarp jūsų sienų, tegul iš aukštybių ateina Dievo palaima. Amen! Stovėdamas prie Šv. Mikalojaus bazilikos Šventasis Tėvas su patriarchais paleido vaikų atneštus balandžius, simbolizuojančius taiką. Apibendrindamas Bario susitikimą Irako chaldėjų katalikų patriarchas kardinolas Luizas Rafaelis I Sako žiniasklaidai sakė, kad pirmasis reikšmingas faktas yra vienybės raiška. Kada visi patriarchai susėdo į vieną autobusą kelionei į uostamiesčio krantinę, kur vyko maldos už taiką apeigos, jam tai priminė sėdėjimą vienoje apaštalo šv. Petro valtyje. Kita svarbi žinia visam pasauliui ir ypač kenčiantiems Artimųjų Rytų tikintiesiems buvo ta, kad skirtingų Bažnyčių vadovai vienu balsu pareiškė: Mes esame su jumis, meldžiamės už jus, apie jus galvojame ir pasirengę jums tarnauti iki kankinystės. Šis dvasinis visų ganytojų artumas buvo labai jaudinantis ir sustiprino sprendžiant visas problemas, kurios iš tikrųjų sunkios. Prieš prasidedant 2003 metų konfliktui Irake, toje šalyje buvo 1,5 milijono chaldėjų katalikų, o dabar jų liko vos 300 tūkstančių, taigi tik penktadalis. Masiškai tiesiog per vieną dieną 100 tūkstančių krikščionių buvo išvaryta iš antro pagal dydį Irako miesto Mosulo, kai 2014 metais jį užėmė teroristinės islamo valstybės pajėgos. Dabar šios žemės išvaduotos, tačiau krikščionių grįžimas lėtas, kadangi sugriautos struktūros, namai, šventovės. Problemos sunkios, bet Evangelija yra kaip druska ir šviesa, apie kurią kalba Jėzus, ir ji turi ateitį, sakė patriarchas kardinolas L. Sako. Mūsų mažai, bet tikėjimo stiprybė priklauso ne nuo skaičių, bet nuo liudijimo, o mūsų krikščionys yra tikri išpažinėjai. Vakarai neturi būti abejingi šiam ištikimam tikėjimo brolių ir seserų liudijimui, nors toje sekuliarizuotuose aplinkoje dabar gėdimasi kalbėti apie krikščionišką civilizaciją. Kaip tik tokia laikysena yra didžiausia gėda, pripažino vyriausiasis kenčiančių Irako chaldėjų katalikų ganytojas. Neatsitiktinai Bario susitikime dalyvavęs pastarajame Sirijos konflikte labiausiai sugriauto Alepo miesto melkitų katalikų arkivyskupas Žanas Klementas Žanbaras (Jean Chlement Jeanbart) vėliau sakė, kad jis meldėsi ne tik už Artimuosius Rytus, bet ir už Europą. Kadangi kai kurių to sekuliarizuoto kontinento šalių vyriausybės bando išnaikinti netgi krikščionybės atminimą, pašalinti iš viešumos visus mūsų tikėjimo ženklus, netgi kryžius, šis ideologinis sąmokslas yra ne mažiau pavojingas nei radikalus islamizmas. Bet jeigu mes atkirsime šias šaknis, daugiau nebežinosime kas esame, iš kur atėjome, perspėjo arkivyskupas Ž. K. Žanbaras. Europa turi prisiminti, kad jos dvasinės šaknys glūdi Jeruzalėje, ir kad šį ryšį reikia branginti ir saugoti.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |