2018 m. rugpjūčio 17 d.
Nr. 30 (2297)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kunigui Žolinė – triguba šventė

Romas Bacevičius

Kun. Gintaras Urbštas
Ričardo Šaknio nuotrauka

Per Žolinę sukako 45 metai, kai 1973 m. rugpjūčio 15 d. Gegužių kaime, Kriūkų apylinkėje, Ilguvos parapijoje, gimė Gintaras Urbštas, dabar Garliavos klebonas. Jis – jauniausias vaikas šeimoje. Turi du brolius. Dar prieš pradėdamas lankyti mokyklą ėmė bendrauti su tuometiniu Ilguvos klebonu kun. Jonu Malinausku MIC, patarnauti šv. Mišioms ir vis galvodavo apie kunigo pašaukimą. Jam patiko tai, kas vyksta bažnyčioje. Jo mama visuomet skatindavo lankyti bažnyčią ir, jei tik reikia, neatsisakyti padėti klebonui. Vaikas iš kun. J. Malinausko MIC girdėjo, kad „būti kunigu – kilniausias poelgis ant svieto, tai kilniau ir už karalių“. Be to, įtaką darė ir aplinkinių parapijų kunigų tarnystė, ypač tuometinis Lekėčių klebonas kun. Jonas Bučinskas, šventieji ir kiti drąsūs krikščionys, apie kuriuos perskaitydavo Ilguvos bažnyčioje veikusioje, aišku, be tuometinės valdžios leidimo, bibliotekėlėje esančiose knygose. Ir jau paauglys Gintaras išgirdo Kristaus balsą: „Sek paskui mane“.

1980–1988 metais G. Urbštas mokėsi Gerdžiūnų aštuonmetėje (vėliau devynmetėje) mokykloje, 1988–1991 metais – Kriūkų vidurinėje mokykloje. Matydamas žmonių gyvenimo sunkumus, jų netobulumą, vis klausė savęs, ką pats galėtų padaryti. Prieš abitūros egzaminus jam kilo mintyse šūkis: „Aš noriu padėti žmonėms!“ Jam įgyvendinti Gintaras pasirinko kilnų kunigo kelią ir 1991 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1996 m. birželio 2d. jauniausias kurso klierikas buvo įšventintas diakonu. Kitą dieną apsigynė Katalikų teologijos bakalauro studijų diplominį darbą. Tais metais pasitaikė laimė išvažiuoti į Vokietiją, į Vechtą. Iš ten kelias vedė į Leipcigą, į Drezdeno Katalikų akademiją, vokiečių kalbos kursus. Iš Vokietijos grįžo su viltimi vėl netrukus ten nuvykti. Mat, būdamas Vechtoje ir žinodamas, jog visus metus reikės laukti kunigystės šventimų, kalbėjosi su Miunsterio ir Vechtos vyskupijų kunigais dėl galimybės atlikti diakono praktiką. Ta mintimi grįžęs į namus pasidalino su vyskupu Juozu Žemaičiu MIC ir gavo jo pritarimą. Vilkaviškio vyskupui susitarus su Vechtos vyskupu Maksu Georgu fon Tvikeliu (Max Georg von Twickel), diakonas G. Urbštas gavo kvietimą pusę metų darbuotis Altenoitės (Altenoythe) Šv. Vito (St. Vitus) parapijoje. Baigęs paskutinį studijų semestrą Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje jis 1997 metų sausio – birželio mėnesiais minėtoje ten atliko diakonato praktiką.

Diakoną Gintarą Vilkaviškio vyskupas dispensavo nuo amžiaus kliūties (kunigu šventinama sulaukus 25 metų) ir 1997 m. rugpjūčio 15 d., per 24-ąjį gimtadienį, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje įšventino kunigu. Taigi Žolinė jam – triguba šventė: gimtadienis, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė bei kunigystės šventimų diena. Jo šventimuose ir Primicijose dalyvavo svečių iš Vokietijos parapijų, o spalio mėnesį Altenoitės parapija kunigą pakvietė ten švęsti Primicijas ir jas iškilmingai suorganizavo. Vokiečiai jam padovanojo šv. Mišių taurę. Pirmasis kunigo Gintaro Bažnyčios tiesų mokytojas, tuometinis gimtosios Ilguvos parapijos klebonas, šiuo metu Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo mažosios Bazilikos altaristas kun. Jonas Malinauskas MIC yra sakęs: „Dievas savo tautos nepalieka vienos. Jis pasirūpina, kad būtų pranašų. Aš buvau telefono ragelis, per kurį Dievas tvarkė viską, ir mano padėjėjas Gintaras tapo kunigu. Ar lijo lietūs, ar spaudė šaltukas, šis vaikas visada atvykdavo laiku ir uoliai patarnaudavo per šv. Mišias“ („XXI amžius“, 2007 11 30, nr. 89).

Pirmoji vieta, kur kunigas Gintaras trejus metus darbavosi vikaru, buvo Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapija. Ten jis pasinėrė į dvasinį darbą: veikė jaunimo ir suaugusiųjų maldos grupėse, su pirmomis Lietuvos parapijomis pradėjo programą „Atgaivink“, dėstė tikybą mokyklose, atliko kapeliono pareigas Avikilų „Vaiko tėviškės“ namuose, aktyviai įsijungė į Eucharistinio išgydymo pamaldas, važinėdavo į Miroslavą, Panevėžį, Kazlų Rūdą. Marijampolėje kunigas subūrė vyrų maldos grupę, kuri vėliau išaugo į šeimų grupę „Sinagoga“ ir gyvuoja iki šiol. Ten jis įgijo pirmus Marijos legiono organizacijos nario įgūdžius, buvo klebono paskirtas prezidiumo dvasios vadu. Iš Marijampolės įsimintinos ir dvasinio atsinaujinimo popietės, į kurias kviesdavo viso miesto žmones. Vėliau kelias tokias popietes organizavo ir dirbdamas Vilkaviškio parapijoje.

2000 metų birželį kun. G. Urbštas paskirtas vikaru į Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapiją. Čia irgi vykdė parapijos atsinaujinimo programą ,,Atgaivink“. Kaip šios programos vaisius subrendo sumanymas, kad šv. Mišių skaitinius skaitytų pasauliečiai. Vilkaviškyje kunigas mokykloje dėstė tikybą, dalyvavo maldos grupelėje. Su tais žmonėmis labai susidraugavo. Kai dirbo Vilkaviškio parapijoje, 2001 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti magistratūroje bažnytinės teisės. 2003 metų birželį apgynė teologijos magistro darbą, kurio tema – „Santuoka, kaip sandora, Vatikano II Susirinkimo Pastoracinės konstitucijos „Gaudium et spes“ ir 1983 metų Kanonų teisės kodekso šviesoje“.

Kun. G. Urbštas įgijo teologijos magistro laipsnį. Netrukus gavo stipendiją ir išvyko studijuoti į Vokietiją, į Aichštato (Eichstätt) katalikišką universitetą. Studijos buvo sunkios kunigo sielai, sutriko sveikata, todėl po metų jas nutraukė ir grįžo į Lietuvą atsidėti pastoraciniam darbui savo vyskupijoje. Nuo 2005 metų paskirtas Vilkaviškio vyskupijos tribunolo teisėju. 2005 m. sausio 1 d. pradėjo dirbti vikaru Kazlų Rūdos parapijoje, teikė dvasinę pagalbą maldos grupei, o birželio 9 d. gavo paskyrimą į Lazdijų Šv. Onos parapiją klebono pareigoms. Tai buvo jam nauja ir baugu, nes manė, jog šiam darbui esąs per jaunas. Tačiau greitai apsiprato su nelengvomis ir atsakingomis klebono pareigomis. Dar ėjo ir Lazdijų dekanato vicedekano bei Marijampolės Pataisos namų kapeliono pareigas. Dievui padedant stengėsi visus darbus atlikti kuo didesnei Viešpaties garbei ir jam patikėtų sielų gerovei.

Lazdijuose aktyviai ėmėsi sielovados. Apsidžiaugė, kad parapijoje irgi vykdoma ,,Atgaivink“ programa, per kurią galima pasiekti kuo daugiau parapijiečių. Sekmadieniais švenčiant Eucharistiją, į liturgiją buvo įtrauktos visos tikėjimo grupelės, o nagrinėjant IV pakopą „Mokinystė“, buvo pakviesti mokiniai ir mokytojai; nagrinėjant V pakopą, kuri truko ilgiausiai, devynias savaites, įtraukti parapijos kaimų žmonės. Dvejus metus vyko piligriminė kelionė į Kryžius, kaip vigilija, pradedant naują „Atgaivink“ pakopos nagrinėjimą. Klebonas pritarė žmonių iniciatyvai prieš sekmadienio 10 val. šv. Mišias kalbėti rožinį. Pamatęs jų geranorišką reakciją, jis pakvietė kalbėti rožinį kaimų ir miesto tikinčiuosius. 2006 m. lapkričio 16 d. buvo įsteigtas Marijos legiono prezidiumas, pavadintas „Motina Atpirkėjo“. Parapijoje daug dėmesio skirta vaikų rengimui pirmajai išpažinčiai ir Pirmajai Šv. Komunijai. Stengtasi, kad jie visi aktyviai dalyvautų šv. Mišiose. Klebonas apgailestavo, kad vaikams kartais trūksta tėvų dvasinio palaikymo, ypač jiems priėmus sakramentus. Netikintiems ar nepraktikuojantiems tėvams kvietimas kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose ar jų vaikui kartą per mėnesį eiti išpažinties atrodo kaip prievarta, o tikintiesiems – kaip savaime suprantamas dalykas. Lazdijų parapijoje vykdavo ir suaugusiųjų katechezė. Kviečiami tie tėvai, kurių vaikai rengėsi priimti sakramentus. Dauguma jų – viduriniosios kartos atstovai, vaikystėje ir jaunystėje mažai gavę religinių žinių. Čia jie turėjo galimybę sustiprinti arba naujai atrasti savo tikėjimą, dalyvavo kurse „Alfa“, kur pristatomos pagrindinės žinios apie krikščionybę. Parapijoje vyko Eucharistinio kongreso Jaunimo dienos, dekanato Gerosios Naujienos diena. Pasitinkant religines šventes, renginius, mokiniai kviesti piešti piešinius. Per parapijos šventes šv. Mišių liturgiją buvo stengiamasi švęsti kuo iškilmingiau. Prie Viešpaties altoriaus nešamos atnašos, kurias aukoja žmonės, organizacijos. Nuo 2006 metų pradžios kiekvieną pirmą mėnesio pirmadienį Šv. Onos bažnyčioje po vakarinių šv. Mišių vykdavo vidinio išgydymo pamaldos, Švč. Sakramento adoracija. Tikintieji pamėgo šias pamaldas, nes jose dalyvaudami patyrė dvasinio atsinaujinimo ir išgijimo, sielos ramybės malonių. Džiugino tradicinė parapijos Pastoracinės tarybos kalėdinė akcija „Ištiesk pagalbos ranką vargstančiam“. Advento metu kviesta pasidalyti maistu su mažiau pasiturinčiais parapijos žmonėmis. Lazdijuose buvo tęsiama ankstesnio klebono kun. Rimanto Baltrušaičio 2004 metų gegužę pradėta parapijos laikraštėlio „Šviesa“ leidyba. Buvo galima pasidžiaugti parapijos jaunimo choru. Jo giesmės šlovino Viešpatį sekmadieniais šv. Mišiose, vidinio išgydymo pamaldose, įvairiuose dekanato ir Lietuvos mastu organizuojamuose renginiuose. Vasaromis vykdavo jaunimo stovykla aktyviausiems parapijos vaikams. Buvo įkurta palaimintojo Jurgio Matulaičio draugija. Mamų iniciatyva susikūrė „Motinos maldoje“ (besimeldžiančių mamų už savo ir viso pasaulio vaikus) grupelė.

2007 m. rugpjūčio 15 d., per Žolinę, minėdamas kunigystės 10-metį, kun. G. Urbštas viešėjo Vokietijoje, tačiau per parapijos Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus bendruomenė surengė kunigui Gintarui mažytę šventę. Jos metu žmonės dėkojo klebonui už nuoširdų pastoracinį darbą, santūrų dvasingą žodį, supratimą ir dėmesį. „Per porą metų, kunigui besidarbuojant Lazdijų parapijos vynuogyne, aš ir daug mano pažįstamų žmonių išgirdo padrąsinantį žodį, patyrė jo gilų dvasingumą, naują ir išsamų Šventojo Rašto aiškinimą, ypač per homilijas, tvirtą nusistatymą vykdant Bažnyčios įstatymus. Žinant, kad Tikėjimo tiesos yra nekintamos ir jos negali prisitaikyti prie dabarties žmonių norų, jo geranoriškos pastangos tai liudyti kartais lieka ir nesuprastos“, – laikraštyje „Dzūkų žinios“ rašė parapijietė Alvyra Grėbliūnienė.

2010-aisiais parapijos įkūrimo 450 metų jubiliejų minėjusi Lazdijų Šv. Onos parapija ateinančioms kartoms paliko neįprastą dovaną – parapijos tūkstantmečio knygą. Ji įprasmins ne tik parapijos tikinčiuosius, bet ir tuomet paminėtą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Idėja parašyti parapijos tūkstantmečio knygą kilo parapijos pastoracinės tarybos spaudos sekcijoje. „Nuo amžių žinome, kad tiksliausi ir geriausiai išlikę archyvai saugomi bažnyčiose. Čia rasime įrašus ne tik apie gimimus, mirtį, bet ir santuokas, sakramentų priėmimus. Ne vienoje bažnyčioje saugomi ir amžiais rašyti čia dirbusių dvasininkų atsiminimai, istorijos įvykių aprašymai. Mūsų tūkstantmečio knygos idėja – pakviesti kiekvieną parapijietį pačiam įsiamžinti šioje knygoje, palikti čia savo ranka rašytą įrašą. Kai kurie čia rašo ne tik savo asmeninius duomenis, bet ir palinkėjimus, padėkojimus, dar kiti – prašymus ar maldos žodžius“, – laikraščiui „Lietuvos rytas“ sakė klebonas kun. G. Urbštas. Parapijos tūkstantmečio knyga buvo iškilmingai pašventinta rugsėjo 20 dieną per Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus ir atnešta kaip atnaša šv. Mišiose. Knyga buvo padėta bažnyčioje, didžiojo altoriaus prieigose. Aktyviai pasirašyti šioje knygoje tikintieji pradėjo jau prieš šiuos atlaidus. Iki Šv. Kalėdų – Kristaus Gimimo šventės – čia įrašus apie save ir savo šeimas paliko dauguma parapijoje gyvenančių žmonių. „Maža tauta, kurią visi jos vaikai smarkiai myli, yra galingesnė už didelę tautą. Žmonių meilė yra tautos nepriklausomybės jėga“, – šiuos savo kraštiečio vyskupo Pranciškaus Būčio žodžius, kaip vienus pirmųjų tūkstantmečio knygoje įrašė ilgametis Lazdijų dekanas kanauninkas Gvidonas Dovidaitis, kilęs iš Lukšių parapijos. „Mūsų tikslas – pakviesti ateiti į bažnyčią kiekvieną tikėjimo brolį ir seserį, kartu su juo pasidžiaugti sulaukus mūsų Tėvynės tūkstantmečio ir padėkoti Dievui už tai“, – sakė kun. G. Urbštas.

2010 m. gruodžio 12 d., švenčiant 450 parapijos įkūrimo metų sukaktį, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila konsekravo naują bažnyčios altorių ir sakyklą. Klebonas pasirūpino išleisti parapijos įkūrimo jubiliejui skirtus  atminimo magnetukus ir ženklelius.

2011 m. birželio 20 d. kun. G. Urbštas paskirtas Garliavos Švč. Trejybės parapijos klebonu ir Aleksoto dekanato vicedekanu. Čia yra apie 16 tūkstančių parapijiečių. Yra nemažai uolių katalikų, kurie aktyviai reiškiasi parapijos gyvenime. Be jų nebūtų įmanoma padaryti to, kas jau atlikta ir dar numatoma atlikti. Kun. G. Urbštas parapijoje turi kelis kunigus pagalbininkus, todėl sielovadoje jam šiek tiek lengviau. Klebonas pasirūpino parapijoje pabaigti programą „Kodėl vadinamės katalikais. Kelionė katekizmo puslapiais“. Buvo keturi ciklai po šešias savaites. Suformuota nauja parapijos pastoracinė taryba, nes pirmoji po penkių metų kadencijos buvo atlikusi savo darbus. Garliavos parapijoje įsikūrė palaimintojo J. Matulaičio draugija, „Motinos maldoje“, maldos grupė „Už parapiją ir kunigus“, pradėjo veiklą parapijos namuose judėjimo „Tikėjimas ir šviesa“ grupelė. Pravesti keli „Alfa“ kursai suaugusiesiems. Antrasis kursas „Tėvams, auginantiems paauglius“ baigtas 2018 metų pradžioje. Atlikta ir materialių darbų: per 2013 metų Žolinę šventoriuje pašventintas koplytstulpis; 2015 metais minint Pašvęstojo gyvenimo metus, pastatytas kryžius misionieriui kunigui jėzuitui Jonui Bružikui  (1897 05 20–1922 09 17–1973 03 13) atminti; 2015–2016 metais remontuoti bažnyčios bokštai ir juos jungianti centrinė bažnyčios fasado dalis, atliktas pamatų injektavimas ir jų pertinkavimas; plytelėmis išklotas įvažiavimas į kleboniją ir dalis jos kiemo; suremontuotas antras aukštas; 2017 m. liepos 9 d. bažnyčioje konsekruotas altorius ir sakykla. Mokslo metų laiku bažnyčioje gieda vaikų choras, yra giedančio jaunimo grupelė, ruošiantis Sutvirtinimui vedamas „Alfa“ kursas jaunimui.

Kas dabar gyvena jo tėviškėje Gegužių kaime? Kaip dažnai į ją parvyksta? Ką jam reiškia tėviškė, gimtoji parapija, Šakių kraštas?

„Tėviškėje gyvena brolis ir mama. Brolis ūkininkauja. Parvykstu nedažnai, nes keturis mėnesius per metus lankau parapijiečius ir esu pasinėręs į sielovadinę parapijos ir dekanato veiklą. Visuomet yra gera grįžti į savo tėviškę bei gimtąją parapiją, smagu sutikti ką nors iš Zanavykijos krašto. Esu sutuokęs kelias iš Šakių krašto kilusias poras. Džiaugiuosi, kad Šakiuose darbuojasi klebonas kun. Vytautas Antanas Matusevičius ir seserys vienuolės iš Peru“, – sakė Garliavos klebonas.

Dirbdamas įvairiose vietose kun.  G. Urbštas kartais sutinka iš tos pačios parapijos kilusių kraštiečių. Artimiau bendrauta su kultūros istoriku Albinu Vaičiūnu, kuris daug nuveikė dėl Ilguvos parapijos. Jis yra palaiminęs savo tėviškės kaimynės Danutės Ambrulaitienės anūkų Manto ir Henriko bei jo pusbrolio Algirdo santuokas. Nuolatinio bendravimo su kraštiečiais lyg ir nėra, bet geri bičiuliai iš Vokietijos Fryzoitės (Friesoythe) Šv. Marijos (St. Marien) parapijos dažnai labdarą veža į Kriūkų arba Lukšių mokyklas.

Jau 20 metų iš Ilguvos parapijos kilęs Garliavos klebonas G. Urbštas yra kunigas, todėl jis jau patyrė ir gali pasakyti, kas yra kunigystė? Pernai rudenį jis sakė: „Šiemet švenčiau 20 metų pašventinimo kunigu – Šventimų sakramento – sukaktį. Tuo metu kaip tik lydėjau vyskupijos jaunimo grupę, parvykstančią iš Taizė bendruomenės, todėl Žolinės iškilmės Eucharistiją švenčiau Lenkijoje, vienoje Vroclavo parapijoje. Esu laimingas, kad galiu tarnauti Kristui būdamas Jo kunigu. Patiriu, kaip labai tikintiesiems yra reikalingas kunigas ir kiek daug Dievo malonių per jį gauna Dievo tauta. Tuomet prieš pradedant ruošimąsi kunigystei į galvą atėjęs šūkis „Aš noriu padėti žmonėms“ ir dabar, man regis, yra Dievo mintis, kuriai išsipildyti meldžiu Šv. Dvasios dovanų ir patepimo. Ir dėkoju Dievui už savo kunigystės kelyje sutiktus Viešpatį mylinčius ir Jam pasiaukojusius žmones, kurie man yra didžiausias stimulas drąsiai skelbti, kad Kristus laimi, Kristus valdo, Kristus viešpatauja!“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija