„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.7 (312)

2018 m. liepos 20 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Bendrieji bioetikos klausimai

Šventojo Tėvo kalba Popiežiškosios gyvybės akademijos suvažiavime

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas –
ištikimas gyvybės gynėjas

Žmogiškos išminties poreikis

Šiemetinėje plenarinėje Popiežiškosios gyvybės akademijos (PGA) asamblėjoje nagrinėta globalinės bioetikos atsakomybės tema paskatino popiežių Pranciškų išsamiau išdėstyti savąjį mokymą apie holistinį požiūrį į žmogų ir žmogaus ekologiją nuosekliai kuriant gyvybės kultūrą. Birželio 25 dieną audiencijoje Vatikane priėmęs italo arkivyskupo Vinčenso Paljos (Vincenzo Paglia) vadovaujamo PGA suvažiavimo dalyvius Šventasis Tėvas pripažino, kad prieštaringi šiuolaikinio socialinio gyvenimo bruožai, ypač ekstremalus individualizmas ir moralinis reliatyvizmas, reikalauja didelio išminties sutelkimo vertinant ne tik fizinę, bet ir etinę gyvybės būklę visuose jos egzistencijos tarpsniuose, pradedant žmogaus gyvybės užsimezgimu, jos vystymusi motinos įsčiose, gimimu, vaiko, paauglio, suaugusio žmogaus gyvenimu, pagaliau senatve ir žemiškąja pabaiga, suvokiant, kad egzistuoja pomirtinis amžinasis gyvenimas. Kasdienybės kelionėje yra žmogaus asmeninis gyvenimas, priklausymas šeimai ir bendruomenei, individualūs prasmės ir laimės siekiai bei viltys, tačiau yra silpnumas, ligos, neįgalumas, žaizdos ir skauduliai, marginalizuotas ir pažemintas gyvenimas, kuris vis tiek priklauso žmogui ir jo dieviškai prigimčiai. Tai – gyvenimas asmenų, kurie paveldėjo Dievo sukurtą žemę, dalinasi bendraisiais namais su visa kūrinija, bent jau turėtų solidariai ir pagarbiai su ja elgtis.

Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad dabar biologijos laboratorijose, vyksta intensyvūs gyvybės tyrimai kurie padeda išsiaiškinti jos fizinius, cheminius bei mechaninius bruožus. Šie svarbūs ir sveikatos apsaugai būtini tyrimai bei jų rezultatai turi būti integruoti į platesnę perspektyvą, labiau pažįstant realų žmogišką gyvenimą, kuris prasiveržia į pasaulio sceną žodžio ir minties, jausmų ir dvasingumo stebuklais, kurie nenusakomi tik gamtamoksliniu požiūriu. Pripažįstant žmogiškos išminties taikymo visose srityse svarbą, reikia kalbėti apie tikrojo gyvenimo gynimo ir politinės gyvybės kultūros skatinimą. Tai – atsakinga užduotis, pradedant bręstančio asmens ugdymu dvasinėje, pilietinėje ir kūrybos srityse, parengimu atsakingai meilei šeimoje, veiklai bendruomenėje, rūpinimusi įvairiapusiu pažeidžiamumu, įvedimu į Dievo vaikų gyvenimą Jėzuje Kristuje. Akcentuodamas šių gyvybės kultūros socialinių ir dvasinių aspektų reikšmę, Šventasis Tėvas pripažino, jog ekstremaliomis sąlygomis, kada pradėti vaikai net neišvysta dienos šviesos ar patiria išnaudojimą, kenčia badą, skurdą ir smurtą, karų ir konfliktų negandas, priversti palikti namus ir migruoti, kada ligoti seneliai paliekami likimo valiai, tiesiogiai ar netiesiogiai jiems siūlant eutanaziją, reikia klausti savęs, ar mes patys neprisidedame prie šio baisaus mirties sklaidos darbo. Ateizmas mus bando įtikinti, kad mirtis yra visa ko pabaiga, kad atėjome į šį pasaulį atsitiktinai, todėl esame pasmerkti galiausiai tapti niekuo. Bandydami ištrūkti iš tokios beviltiškos perspektyvos, gyvenimą padarome uždarą savyje, jis tampa savotišku vartojimo dalyku.

Holistinis asmens supratimas

Nurodęs senovės graikų mitologinį personažą Narcizą, kuris visuotinai suvokiamas kaip naivus asmuo, pamilęs savo atvaizdą ir ignoravęs kitus, popiežius Pranciškus sakė, kad savos rūšies narcisizmas dabar plinta kaip užkrečiamas virusas, kuris mus pasmerkia tapti žmonėmis-veidrodžiais, reginčiais tik save. Tada tampame akli realiam gyvenimui ir jo dinamikai, kaip gautai dovanai, kuri reikalauja atsakomybės bendraujant su kitais. Ši sunkias pasekmes sukelianti situacija reikalauja atnaujinti ir vystyti globalinę bioetinę viziją krikščioniškais principais sustiprinto socialumo ir humanizmo sąveikoje, nes tik tai leistų nutraukti nuodėmės paskatintus mirties darbus. Šis su Dievo malonės pagalba suformuotas požiūris atskaitos tašku nelaikytų naudos, ligos ar silpnumo apsprendžiant gyvenimo prasmę bei žmogaus vertę. „Reikia pradėti nuo gilaus įsitikinimo, jog kiekvienas Dievo mylimas asmuo turi neatšaukiamą orumą kiekviename egzistencijos etape ir visomis aplinkybėmis, stengdamasis išreikšti meilę ir rūpinimąsi atsižvelgdamas į pažeidžiamumą“, – sakė Šventasis Tėvas. Toks bendrasis bioetinis požiūris turi būti vystomas remiantis integralios ekologijos perspektyva, apie kurią jis rašė enciklikoje „Laudato Si“, pabrėždamas betarpišką ryšį  tarp išsiplėtojusio dvasinio ir medžiaginio skurdo ir gamtosauginių reikalavimų nepaisymo. Popiežius tame dokumente kritikavo perdėtą pasitikėjimą technologijos pažanga, tuo, ką sovietinio marksizmo ideologai vadino mokslo ir technikos revoliucija, nekreipdami dėmesio į žmogiškojo dvasinguno svarbą, kuri atmeta tikrai žmogiškos ekologijos sampratą, dvasingumą. Taip formuojama išmetimo, arba mirties, kultūra, kurioje nelieka vietos silpniesiems ir kiekvienas vertinamas pagal duodamą naudą ir patogumus.

Reikia vystyti holistinį požiūrį į asmenį visomis žmonių gyvenimo aplinkybėmis, pradedant nuo pagarbos savajam kūnui, per kurį tiesiogiai santykiaujama su aplinka, aiškino Šventasis Tėvas, kalbėdamas PGA nariams. Jis vėlgi priminė enciklikoje „Laudato Si“ išreikštą nuostatą, pabrėžiančią, kad savojo kūno, kaip Dievo dovanos, suvokimas yra gyvybiškai svarbus, kad ir visas pasaulis būtų suprastas kaip dangiškojo Tėvo dovana ir mūsų bendrieji namai. Ir priešingai, jeigu galvojame, kad savajam kūnui turime absoliučią galią, tada dažnai manome, jog ji mums skirta ir visos kūrinijos atžvilgiu, todėl vietoje pagarbios priežiūros vyksta jos beribis eksploatavimas. Pastebėjęs, kad pagarba ir rūpinimasis kūnu, kaip Dievo dovana, yra esminis žmogaus ekologijos elementas, popiežius Pranciškus ypač nurodė jo vyriškumo arba moteriškumo bruožų vertinimą ir tobulinimą atmetant šiuo metu įsigalėjusias feminizmo, homoseksualizmo bei genderizmo ideologijas, bandančias sumenkinti šiuos skirtumus, jų prigimtinį pastovumą ir papildomumą. Būtina giliau pažinti žmogaus bruožus ir gyvenimo skirtingumus, suprasti, ką reiškia būti vyru ar moterimi, patirti tėvystę ir motinystę, būti šeimos tėvų ir vaikų bendruomene, atsižvelgiant į visuomeninę šių skirtingumų įtaką. Būtina atkreipti dėmesį į iškylančius iššūkius, pavojus, sunkumus, pavyzdžiui, santuokoje, kartų bendravime, rodant etinę išmintį, moralinę drąsą, priešinantis ideologiniam blogiui. Tai svarbu sprendžiant gyvybės sakralumo ir gynimo muo prasidėjimo iki natūralios pabaigos problemas, sunkios ligos ir senatvės, vienišumo ir turtinės atskirties, smurto ir karinių konfliktų atvejais.

Žemiškųjų pareigų reikšmė

Šventasis Tėvas priminė savo naujojo apaštalinio paraginimo „Gaudete et exiltete“ mokymą, kad negimusio kūdikio gynimas turi būti privalomas ir aiškiai išreikštas, nuosekliai ir aktyviai rodomas, pavyzdžiui, griežtai priešinantis abortą legalizuotiems įstatymams, nes kaip tik šioje kovoje iškyla klausimas dėl pagarbos sakralios žmogaus gyvybės orumui, kuris turi būti saugomas ir ginamas nuo jos prasidėjimo. Tačiau panašiai reikia rūpintis jau gimusių žmonių gyvybėmis, kurioms iškyla įvairių pavojų, pavyzdžiui, esant nepakeliamam skurdui ir išnaudojimui, prekybai žmonėmis, naujoms vergystės formoms, sunkioje senatvėje ir ligoje, bandant irgi primesti dirbtinį gyvybės nutraukimą. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad šis mokymas turi būti įtrauktas į krikščionišką ir bažnytinę formaciją visuotinės antropologijos kontekste ir neapsiriboti vien tik siaurų teisinių ar moralinių klausimų aiškinimu. Jis reiškė viltį, kad toks atsivertimas į integralią žmogaus ekologiją vyks visose intelektualinės, pilietinės ir religinės veiklos plotmėse, ypač didžiausiuose išbandymuose vertinant ir ginant minėtus asmeninio ir bendruomeniško gyvenimo aspektus.

Rodant nuoseklų krikščionišką požiūrį į žmogiškas problemas negalimas ne tik abejingumas, bet ir vienpusis susitelkimas į juridinę ar techninę pagalbą, nepaliečiant to, ką popiežius Benediktas XVI vadina nuodėmingomis struktūromis. Kad būtų teisingai atsiliepta į etinį didesnio teisingumo poreikį, reikia kreipti dėmesį į nelygybę ir atskirtį gilinančią santvarką ir taisyti jos pagrindus. Juk ir šventasis popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje  „Soliciduto rei socialis“ yra aiškiai nurodęs būtinumą vertinti sveiką ir laimingą žmogaus gyvenseną sąlygosiančius socialinius, kultūrinius, ekonominius, gamtosauginius faktorius, kad būtų realizuota žmonių teisė į savąjį tapatumą, savarankiškumą ir saugumą, kaip ir teisė laikantis lygybės bei solidarumo principų dalintis visiems skirtomis gėrybėmis. Tai priminęs popiežius Pranciškus nurodė ir Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos „Gaudium et Spes“ mokymą, kad Dievo sukurto žmogaus pašaukimas bendrystei su Kūrėju ir dalyvavimui Jo laimėje „nesumenkina žemiškųjų pareigų reikšmės, bet priešingai, naujais motyvais stiprina reikalą jas atlikti“ (GS, 21). Taigi, žmonijos išmintis, drąsiai atsiverdama eschatologinei vilčiai dėl aukštesnės gyvenimo Dieve paskirties, turi skatinti teisingumą ir gailestingumą visuose žemiškojo pasaulio dalykuose, reikšti padėką Kūrėjui ir atsakomybę artimui iki gebėjimo aukotis dėl galutinės meilės pergalės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija