Kanados slaptųjų tarnybų pergalės ir pralaimėjimai

Antanas Rašimas

Kanados karališkoji raitoji policija (KKP)– Kanados organizacija, kontržvalgybą vykdžiusi iki 1984 metų, kai buvo įsteigta Kanados žvalgybos ir saugumo tarnyba. Šalia grynai policinių funkcijų, KKP (skaisčiai raudoni mundurai ir plačiabrylės skrybėlės) tradiciškai tyrė prieš Kanadą nukreiptą veiklą. Tačiau šie policininkai visada vilkėdavo civilius drabužius, o patį tokių tyrimų faktą valdžia laikydavo paslaptyje.

1896 metais, nuo „aukso karštligės“ pradžios Jukono kasyklose, Kanados valdžios žmonės su siaubu stebėjo, kaip į šalį plūsta ne tik aukso ieškotojai, bet ir kitokie žmonės. Kai kurie spėliojo, ar tai nėra JAV paslėptas bandymas apgyvendinti amerikiečius Kanados teritorijoje, kad paskui būtų galima tą teritoriją atplėšti nuo Kanados, todėl šalies valdžia pasiuntė į Jungtines Valstijas savo agentus, KKP darbuotojus, pavedusi jiems demaskuoti sąmokslą, jeigu toks rengiamas. Tačiau sąmokslo nebuvo.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse žvalgybine veikla Kanadoje rūpinosi armija ir karinis jūrų laivynas. Sukurti žvalgybos ir šifravimo tarnybas kanadiečiams padėjo Herbertas O. Jardlis, kažkada įkūręs ir vadovavęs analogiškoms žinyboms JAV. 1941 metais H. O. Jardlis Kanadoje įkūrė savo šifravimo tarnybą. Karo metais pasiklausant ir dešifruojant vokiečių ir japonų slaptus pranešimus, Kanados radijo pasiklausymo stotys glaudžiai bendradarbiavo su amerikiečių ir britų kolegomis.

Svarbiausias KKP uždavinys karo metais buvo padėti kanadiečiui Viljamsui Stivensonui, kuris vadovavo „Britų slaptųjų tarnybų koordinavimo tarnybai“, veikusiai Šiaurės Amerikos atstovybei britų užsienio žvalgybos tarnyboje MI 6. KKP darbuotojai saugojo V. Stivensoną ir „stotį M“ – ypatingai slaptą bazę šiaurinėje Ontario ežero pakrantėje. Čia veikė slaptoji laboratorija, padirbinėjusi dokumentus ir laiškus. Kai kuriuos laiškus, siunčiamus vokiečių agentams, veikusiems Šiaurės Amerikoje konspiraciniais adresais iš Ispanijos ir Portugalijos, sąjungininkai suspėdavo perimti ir pasiųsti į „stotį M“. Tuose laiškuose buvo kruopščiai daromi pakeitimai, siekiant arba sumenkinti pranešimų vertę, arba kompromituoti juos parašiusius agentus.

Tačiau svarbiausias šnipinėjimo įvykis, kuriame KKP teko dalyvauti, atsitiko 1945 metais, kai Sovietų Sąjungos pasiuntinybės Otavoje šifruotojas Igoris Guzenko paprašė politinio prieglobsčio Kanadoje sau, nėščiai žmonai ir vaikui. I. Guzenko Vakarų specialiosioms tarnyboms suteikė informacijos, leidusios demaskuoti sovietų žvalgybos tinklą, išsišakojusį Šiaurės Amerikoje. Persekiojamas NKVD darbuotojų, irgi prisiglaudusių sovietų pasiuntinybėje, I. Guzenko perėjo į nelegalią padėtį. KKP jam užtikrino patikimą apsaugą. Kai jo žmona atsigulė į gimdymo namų ligoninę, ji dėjosi esanti lenkų fermerio žmona. Gimdyti ją atvežė „vyras“ – KKP darbuotojas, kalbėjęs angliškai su akcentu (kai kūdikis – dukra – gimė, V. Stivensonas nuo savęs jai atsiuntė kraitį). KKP tuo metu oficialiai paskelbė I. Guzenko paiešką. Taip buvo siekiama rusus suklaidinti, esą iš pasiuntinybės pabėgęs šifruotojas iki šiol slapstosi. O 1946 metų vasarį KKP staigiai areštavo daug žmonių. Tie areštai baigėsi dvidešimčia teismo procesų ir anglų–amerikiečių–kanadiečių „Atominės šnipų grupės“, dirbusios Sovietų Sąjungai, žlugimu.

Kai triukšmingos šnipų istorijos aidas iki galo dar nebuvo nutilęs, KKP buvo reorganizuota. Jos viduje įkurtas specialus padalinys (panašiai kaip Ypatingasis skyrius Londono Skotland Jarde), atsakingas už kontržvalgybą ir ardomąją antivalstybinę veiklą. Vyriausybei siūlyta kopijuoti amerikiečių CŽV, bet pasiūlymas buvo atmestas. Vėliau šiam padaliniui teko santykinai nedidelis krūvis, turint mintyse Sovietų Sąjungos šnipų skaičių.

Beje, 1961–1962 metais pulkininkas Olegas Penkovskis Vakarams pranešė, kad sovietų karinė žvalgyba (GRU) Kanadą laikė „idealia vieta rinkti žvalgybinę informaciją“. Po to, kai O. Penkovskis buvo demaskuotas ir likviduotas, 1963 metais CŽV nusprendė paskelbti jo perduotą informaciją (neatskleisdama pateikėjo). Ir štai 1965-aisiais pasaulis išvydo „Penkovskio užrašus“ („The Penkovsky Papers“). Knyga žaibiškai tapo bestseleriu. Iš pagarbos Kanadai pastaba, kad ši šalis idealiai tinka šnipinėti, buvo ištrinta.

1978 metais KKP mikliai nurungė KGB. Sovietų saugumietis Igoris Vartanianas, Sovietų pasiuntinybėje dirbęs sporto ir kultūros pirmuoju sekretoriumi, pabandė užverbuoti Kanados policininką. Šis apie tai pranešė vadovybei, ir jam buvo liepta tapti dvigubu agentu. Kanadietis I. Vartanianui ėmė perdavinėti informaciją, kuri nebuvo valstybės paslaptis arba perdėm išgalvota. Kai KKP sukaupė pakankamai įkalčių, Kanados valdžia išvijo iš šalies I. Vartanianą ir dar dešimt sovietų darbuotojų, prisidengusių diplomato statusu. Dar dviem, kurie tuo metu atostogavo Sovietų Sąjungoje, patarė negrįžti.

Kanados žvalgybos istorijoje pasitaikė ir negerų dalykų. Paaiškėjo, kad praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje (atliktas tyrimas) buvo dažnai grubiai pažeidinėjamos piliečių teisės: atplėšiami laiškai, pasiklausomi pokalbiai, slapta daromos kratos ir pan. Speciali vyriausybinė komisija išsiaiškino, kas kaltas dėl tokių demokratijos pažeidimų, jai rekomendavus, 1981-aisiais iš KKP buvo atimtos žvalgybinės funkcijos ir perduotos naujai savarankiškai žinybai. Politikai ir KKP vadovybė tam priešinosi, tačiau 1984 metais Kanados žvalgybos ir saugumo tarnyba vis dėlto buvo sukurta.

Kanados žvalgybos ir saugumo tarnyba atsakinga už žvalgybą ir kontržvalgybą ir turinti tikslą likviduoti grėsmes Kanados saugumui (špionažą, ardomąją ir „bet kokią kitą, inspiruotą užsienio valstybių“, veiklą). Minėta Kanados slaptoji tarnyba įpareigota slapta stebėti, slapta pasiklausyti pokalbių, daryti kratas namuose ir biuruose, jeigu saugumo akiratin patekusių asmenų veiksmai „nukreipti jėga nuversti egzistuojančią Kanados konstitucinę valstybinę-politinę santvarką“.

Kaip CŽV ir MI 6, Kanados slaptosios tarnybos neatlieka policijos funkcijų ir, kai reikia areštuoti vieną ar kitą asmenį, jos darbuotojai kreipiasi į KKP specialųjį skyrių.

© 2012 „XXI amžius“