„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2012 m. vasario 24 d., Nr.2 (63)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Šnipai-hakeriai dirbo KGB naudai

Gintaras Visockas

Liūdnai pagarsėjęs CŽV
darbuotojas Oldridžas Eimsas,
slapta tarnavęs Kremliui

Kompiuterinis šnipinėjimas – prisijungimas prie kompiuterių (arba jų pasiklausymas) be šeimininko žinios, turint tikslą nusikopijuoti slaptus duomenis arba tuos kompiuterius sugadinti. Paprastai specialiųjų tarnybų darbuotojai būtent taip ir kaupia slaptą informaciją. Jie praktikuoja ir kitokius nesankcionuoto prisijungimo prie kompiuterių metodus. „Virusai“, slapta perkelti į kompiuterį, gali sugadinti arba sunaikinti jame saugomą informaciją, o programa „Kurmis“ – užprogramuoti neteisingas komandas ir taip pat sutrikdyti kompiuterio darbą. Tokia programa tarsi nematoma laikrodinė bomba slypi sistemoje iki tam tikro laiko. Tačiau griežtai nustatytu laiku ji paleidžiama ir „užplūsta“ procesorių naikinančio veikimo komandomis.

JAV karinių jūrų pajėgų kompiuterinių sistemų pažeidžiamumas buvo žinomas nuo praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio vidurio. 1975 metais Gynybos ministerija sukūrė vadinamąsias „tigro komandas“: pabandyti slapta prasibrauti į karinius kompiuterius, nulaužiant jų elektroninės apsaugos sistemą. „Tigrams“ pavyko įveikti absoliučiai visas sistemas, kurias jie bandė pasiekti.

Be kitų karinių paslapčių, kurias vyresnysis radistas Džeris Uitvortas 1982–1983 metais perdavė Sovietų Sąjungai, buvo JAV Karinio jūrų laivyno (KJL) raktų sąrašai ir dešifruota visiškai slaptų kompiuterinių sistemų informacija. Tuo metu Dž. Uitvortas tarnavo atominiame lėktuvnešyje „Enterpraiz“. Elektroninės apsaugos sistemos, veikusios tada, kai Dž. Uitvortas šnipinėjo, netobulumas viešai buvo minimas Gynybos ministerijos išleistoje kompiuterinės apsaugos instrukcijoje, kurioje yra tokios eilutės: „Patikima daugiapakopė apsaugos sistema iki šiol tėra siekiamybė. Deja, turima technika ir programinis aprūpinimas dar neleidžia pasiekti šio tikslo“.

1989 metais Vakarų Vokietijos policija demaskavo šnipinėjančius hakerius, dirbusius Sovietų Sąjungai. Jie vogė kompiuterines programas ir duomenis iš Amerikos karinių kompiuterių. Penkiems grupės nariams buvo pateikti kaltinimai, kad jie sovietiniams kuratoriams perduodavo informacijos daugiau kaip iš trisdešimties kompiuterių, įdiegtų amerikiečių kariniuose daliniuose. Kompiuterinius įsilaužėlius demaskavo daktaras Klifordas Stolas, astronomas ir kompiuterinių apsaugos sistemų specialistas, dirbęs Kalifornijoje, Lourens Berklio laboratorijoje, kuri vykdė ypatingai slaptas užduotis atominės ginkluotės srityje.

Viskas prasidėjo nuo to, kad daktaras K. Stolas susirūpino dėl sutrikimo buhalterinėje skaičiavimo programoje, kuri rodė 75 centų klaidą. K. Stolas įtarė, kad į sistemą yra įsibrovęs hakeris. Tada jis paruošė netikrą failą SDINET ir pavadino jį Strateginės Gynybos Iniciatyva (SGI). Hakeris jauką „prarijo“. Abejonių neliko, ir medžioklė prasidėjo. Pasakodamas apie tai knygoje „Gegutės kiaušinis“ („The Cuckoo’s Egg”, 1989), K. Stolas rašo, kad jis dirba mažai žinomai organizacijai – Nacionaliniam kompiuterinio saugumo centrui, – kuria elektroninės apsaugos sistemas ir valstybinėms, ir komercinėms duomenų bazėms.

Buvo užfiksuoti nesankcionuoti įsilaužimai į kompiuterius, naudojamus gaminant atominę ginkluotę Los-Alame, Nju Meksikos valstijoje ir nacionalinėje laboratorijoje Argon, Ilinojaus valstijoje. Tokia dalia ištiko ir kai kurias kompiuterines sistemas Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Japonijoje, Šveicarijoje.

Vakarų Vokietijos oficialūs asmenys pareiškė, kad šnipai-hakeriai dirbo KGB naudai nuo 1985 metų. Sovietų kuratoriai jiems už pavogtą informaciją mokėjo pinigais arba narkotikais. O 1986 metais hakeris-studentas prasiskverbė į patį Nacionalinį kompiuterinio saugumo centrą. Po to buvo parengtas projektas „Bleker“ („Blacker“), numatantis visuotinį duomenų šifravimą visame jų kelyje nuo siuntėjo iki gavėjo. „Blekeris“ naudojamas perduoti slaptą informaciją slaptais valstybiniais kompiuteriniais tinklais.

1989 metais FTB Vašingtone surengė operaciją, siekdamas demaskuoti sovietų diplomatą, bandžiusį rinkti duomenis apie JAV veikiančias kompiuterinės apsaugos sistemas. Karinis atašė Jurijus Pachtusovas šiuo reikalu kreipėsi į vieną amerikiečių karininką. Šis viską papasakojo FTB. Ten jam buvo patarta priimti ruso pasiūlymą. Sovietų diplomatas buvo sulaikytas su įkalčiais informacijos perdavimo metu. Jis buvo išsiųstas iš JAV.

Įdomių faktų apie elektroninį kontržvalgybos šnipinėjimą sužinota tiriant Oldridžo Eimso bylą. FTB smulkmenų nepaviešino, tačiau, atrodo, O. Eimso namų kompiuteris turėjo pasiklausymo aparatūrą, kuria buvo užrašomi signalai, atsirandantys renkant klavišais tekstus. Reikalas tas, kad kiekvienas klavišas, jį nuspaudus, turi nepakartojamą „elektroninį braižą“. O gal slaptas įrenginys įjungdavo kompiuterį šeimininkui nesant namie, ir tokiu būdu FTB vadovybei sudarė galimybę skaityti arba kopijuoti informaciją.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija