Pabėgęs nuo mirties
89-uosius savo gyvenimo metus
skaičiuojantis Žviliūnų kaimo gyventojas Juozas Nadolskis sakė,
jog sulaukti tokio amžiaus jam padėjusi žmona Elžbieta, kurią
ir dabar meiliai Elziute vadina. Anot jo, susituokęs 1940 metais,
jis ir dabar su ja jaučiasi tarsi būdamas už tvirtai sumūrytos
sienos.
Gruodžio 12-oji - sodiečio antroji
gimimo diena
Karas ritosi į Vakarus. Sovietinei
armijai buvo reikalingi jauni vyrai. Skrebų suimtą mažažemį žviliūnietį
J.Nadolskį išvežė į Panevėžį. Tenai vienus paėmė į kariuomenę,
kitus išsiuntė darbų. Ūkčiojant garvežiui, siauruoju geležinkeliu
riedėjo traukinys. Keturi tarpusavyje gerai pažįstami vyrai už
Anykščių iššoko iš jo ir patraukė namų link. Ėjo pamiškėmis, bijodami,
kad nepatektų į pasalą. Pas vieną ūkininką gavo pavalgyti. Tačiau
prie vienų krūmelių sargybiniai rusiškai paprašė bėglių sustoti.
Sulaikytieji bandė aiškinti, kad atsiliko nuo traukinio ir dabar
drožia namo. Į eilutę išrikiuotiems kareiviai rusiškai pradėjo
šaukti, kad dezertyrus reikia šaudyti vietoje. Bėgliai pradėjo
prašyti, kad juos paleistų, juk niekam nieko blogo nėra padarę.
Šone gulėjo kulkosvaidžiu ginkluotas kareivis, kiti priešakyje
stovėjo šauti paruoštais automatais. Juozas buvo eilutės kraštinis.
Pradėjus šaudyti, jis krito ant žemės kaip negyvas, suspėjęs ant
akių užsitraukti kepurę. Rankas prisitraukė prie šonų. Gulėjo
taip, kad kvėpuojant pilvas nesikilnotų.
Pasirinko namų nelaisvę
Jautė, kaip nuavė batus. Buvo gruodžio
12-oji, tačiau diena pasitaikė ganėtinai šilta. Nekrutėdamas Juozas
išgulėjo iki vidurnakčio. Greta buvo nušauti jo brolis Antanas
ir du kaimynai. Pakilęs nulėkė į kitą pušynėlį. Ėjo pamiške, eglynėlyje
atsigulė už kelmo ir sulaukė ryto. Mato, eina moteris. Klausia
jos, ar nėra rusų. Išgirdo neigiamą atsakymą. Iš mirties nasrų
ištrūkusį vyrą moteris parsivedė namo, jį pavalgydino. Suvedė
su partizanais.
Atėjęs į sušaudymo vietą, Juozas jau rado eglišakiais išklotą
duobę. Jis atpažino brolį. Rado ir paltą, kuriuo prieš sušaudant
buvo apsirengęs.
Tik prieš šv. Kalėdas Juozas parsirado namo. Jau buvo šaltoka.
Niekas nematė, kaip jį parvežė. Po grindimis išsikasė slėptuvę.
Jame tik sėdėti galėjo.
Žmona riksmu išprašydavo nekviestus
svečius
Uždangsčius langus, nakčiai persikraustydavo
ant lovos. Ausys išgirsdavo bet kokį šlamesį kieme. Ne kartą buvo
užsukę neprašyti ginkluoti svečiai. Jiems nė į galvą neateidavo,
kad čia pat sėdi jų ieškomas žmogus. Landa į slėptuvę buvo gerai
užtaisyta. Virš jos dangčio būdavo užpiltas bulvių sluoksnis.
Juozo žmona Elžbieta buvo nedidukė, bet karinga moteris. Kareiviams
pradėjus akyliau ieškoti dezertyro, ji imdavo taip šaukti, kad
ginkluoti kūliais virsdavo iš trobos. Skrebai spjaudydavosi: "Maža
kaip peliukas, tokia ir šuns būdoje susirangytų".
Besislapstant dveji metai prabėgo. Apkarto Juozui namų nelaisvė.
Išėjo į Subačių užsiregistruoti.
Viskam buvo gabus
Jaunystėje Juozas Subačiuje pas tokį
Karaliūną siūti pasimokė. Greit jis išgarsėjo kaip geras siuvėjas.
Į šaulius įsirašė. Būdamas jų būstinėje Subačiuje, susipažino
su pas mokytojus šeimininkavusia Elžbieta. Jai buvo devyniolika,
kai jiedu susituokė. Mergina nepabijojo tekėti už keliolika metų
vyresnio vyriškio.
Išlindusio iš slėptuvės Juozo valdžia nebejudino. Gavęs pasą,
netrukus jis įsitaisė dirbti prie kelių. Vilniuje baigė trijų
mėnesių kelio meistrų kursus. Daugelį metų sodietis rūpinosi kelių
priežiūra.
Juozas turėjo gerus nagus. Sutaisė kuliamąją mašiną. Su ja grūdus
kūlė, iki atsirado kombainai.
Norėjo Nadolskius melioratoriai į gyvenvietę iškelti. Neįveikė
jų baisiausi grasinimai. Nadolskiai neleido iškirsti jų pačių
sodintų medžių.
Su žmona jaučiasi saugus
Juozo žmona 34 metus išdirbo laiškininke.
Išėjusi į pensiją, dar 17 metų laikraščius nešiojo. Tačiau prieš
penkerius metus, liepos 12-ąją, einančiai su pilnu krepšiu jai
kelią pastojo du kaukėti vyrai. Kažko papurškę į akis, moterį
jie įmetė į griovį. Piktadariai pasiėmė jos piniginę su 20 litų.
Apžiūrėję moterį medikai įtarė galimą kraujo išsiliejimą į smegenis.
Tris savaites Elžiebta išgulėjo ligoninėje. Daugiau laiškininkės
krepšio ji nebepaėmė. "Būdavo, parneša laikraščius, Elziutė
su vaikais pasilieka, aš spaudą kaimynams išnešioju. Iki tokių
metų išgyvenau todėl, kad gerą žmoną turiu", - įkandin nueinančiai
Elžbietai šypsojosi J.Nadolskis.
Bronius VERTELKA
Žviliūnų kaimas, Anykščių rajonas
© 2001 "XXI amžius"
