„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.7 (312)

2018 m. liepos 20 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS
2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Bendrieji bioetikos klausimai

Šventojo Tėvo kalba Popiežiškosios gyvybės akademijos suvažiavime

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas –
ištikimas gyvybės gynėjas

Žmogiškos išminties poreikis

Šiemetinėje plenarinėje Popiežiškosios gyvybės akademijos (PGA) asamblėjoje nagrinėta globalinės bioetikos atsakomybės tema paskatino popiežių Pranciškų išsamiau išdėstyti savąjį mokymą apie holistinį požiūrį į žmogų ir žmogaus ekologiją nuosekliai kuriant gyvybės kultūrą. Birželio 25 dieną audiencijoje Vatikane priėmęs italo arkivyskupo Vinčenso Paljos (Vincenzo Paglia) vadovaujamo PGA suvažiavimo dalyvius Šventasis Tėvas pripažino, kad prieštaringi šiuolaikinio socialinio gyvenimo bruožai, ypač ekstremalus individualizmas ir moralinis reliatyvizmas, reikalauja didelio išminties sutelkimo vertinant ne tik fizinę, bet ir etinę gyvybės būklę visuose jos egzistencijos tarpsniuose, pradedant žmogaus gyvybės užsimezgimu, jos vystymusi motinos įsčiose, gimimu, vaiko, paauglio, suaugusio žmogaus gyvenimu, pagaliau senatve ir žemiškąja pabaiga, suvokiant, kad egzistuoja pomirtinis amžinasis gyvenimas. Kasdienybės kelionėje yra žmogaus asmeninis gyvenimas, priklausymas šeimai ir bendruomenei, individualūs prasmės ir laimės siekiai bei viltys, tačiau yra silpnumas, ligos, neįgalumas, žaizdos ir skauduliai, marginalizuotas ir pažemintas gyvenimas, kuris vis tiek priklauso žmogui ir jo dieviškai prigimčiai. Tai – gyvenimas asmenų, kurie paveldėjo Dievo sukurtą žemę, dalinasi bendraisiais namais su visa kūrinija, bent jau turėtų solidariai ir pagarbiai su ja elgtis.


Abortas nėra niekieno teisė

Monika Morkūnaitė

Pasigirdus kalboms apie planuojamą abortų uždraudimą, kaip ir buvo galima tikėtis, per šalį nuaidėjo triukšmingas feminisčių pasipiktinimo vajus. Kai kurios iš jų nešiojosi plakatus su užrašais „mano gimda – mano reikalas“, kitos niršo ant siaubingos patriarchalinės valdžios su tokiomis užmačiomis, nes, supraskite, abortai yra išimtinai moters ir jos „reprodukcinių teisių“ reikalas.

Visų pirma, abortas nėra ir negali būti laikomas reprodukcine teise. Žodis „reprodukcija“ reiškia dauginimąsi, palikuonių „gaminimą“. Vadinasi, reprodukcinė teisė yra teisė į vaisingus lytinius santykius. Kitaip tariant, reprodukcinis aktas yra lytinis aktas, pasibaigiantis vaisiaus atsiradimu, tačiau nei vaiko gimimas, nei jo nužudymas (abortas) toks nėra. Todėl nelabai aišku, kodėl abortas apskritai turėtų būti siejamas su reprodukcija – juk nėščia moteris šia teise, akivaizdu, jau pasinaudojo. Aborto pasirinkimas nesukuria gyvybės – jis sunaikina jau egzistuojančią gyvybę. Dėl šios priežasties jis negali būti laikomas nei reprodukciniu aktu, nei reprodukcine teise.


Šeima – vyro ir moters sąjunga

Birželio 16-ąją, šeštadienį, popiežius Pranciškus susitiko su pusantro šimto asmenų, priklausančių Italijos Šeimų asociacijų forumui – 1992 metais įkurtai organizacijai, ginančiai šeimą šalies politiniuose ir kultūriniuose debatuose. Popiežius neskaitė šiam susitikimui paruoštos kalbos – jos tekstas buvo įteiktas susitikimo dalyviams. Popiežius apie valandą laisvai kalbėjosi su šeimų asociacijų atstovais, pasidalijo atsiminimais iš savo šeimos gyvenimo, taip pat vėlesne ganytojo patirtimi. Šventais Tėvas sakė, kad šeima galime vadinti tik vieną konkrečią tikrovę – vyro ir moters sąjungą, kurioje įspaustas Dievo paveikslas ir panašumas, kad santuoka sudaroma visam gyvenimui, kad ji neišardoma, net jei kartais tai pareikalauja kantrybės ir aukos, ypač kai susiduriama su rimtais sunkumais. Kalbėta apie šeimos pašaukimą pratęsti gyvybę, primintas gyvybės šventumas, dėl kurio žmogus privalo gerbti gyvybę kiekvienoje jos stadijoje. Galiausiai popiežius Pranciškus kalbėjo apie vaikų ir tėvų santykius šeimoje, apie šeimai kenkiančią laiko stoką, kai visą dėmesį reikia sutelkti į darbą arba dar rimtesnes problemas, kurias sukelia darbo neturėjimas.

 
 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija