Apie Lietuvą Europoje
 |
Andrius Navickas |
Gegužės 10-11 dienomis buvo žengtas
dar vienas svarbus žingsnis ilgame kelyje suvienytos Europos link.
Lietuvos piliečių apsisprendimas būti Europos Sąjungoje sukėlė
džiaugsmo daugelyje Europos valstybių. Atrodo, iš tiesų tampame
viena, glaudžiais saitais susijusia šeima. Turėjome progos dar
kartą patirti, jog pasaulio istorija nėra fatališka tėkmė, bet
veikiau daugybės trapių sprendimų sąskambis. Lietuvos referendumo
nesėkmė galėjo tapti naujosios Europos pabaigos pradžia. Dėkui
Dievui, nors ir braškėdamas, nors ir su karčiu prekybininkų akcijos
prieskoniu, referendumo ratas nuritino mus į Europos namus.
Pirmąją referendumo dieną atrodė, kad kartojasi jau įprastas mūsų
tautos istorijai scenarijus ne kartą suklupome, likus tik žingsniui
iki tikslo, kurio ilgai siekėme. Pirmoji sparti Lietuvos europeizacija
XIII amžiuje buvo sustabdyta karaliaus Mindaugo žūties. Žudikai
buvo tvirtai įsitikinę, kad vykdo šventą pareigą, gindami mūsų
tautos savastį. Dar po kurio laiko Lietuvai vėl atsivėrė galimybė
tapti savarankiška karalyste Europoje. Tačiau paskutinę akimirką
žirgas, numetęs karūnacijai pasiruošusį Vytautą, nubraukė visas
viltis turėti dar vieną krikščionį karalių. Taip pat ir XX amžiaus
pirmoje pusėje, kai, atrodė, jau pavyko pakilti iš istorijos pelenų,
iš Europos žemėlapio buvome ištrinti agresorių, paskandinti po
tremtinių ir partizanų kraujo tvanu. Šį kartą tiesioginė agresija
negrėsė, bet buvo neramu, ar nesame pasidavę širdyje.
Mes laimėjome referendumą, ir tai mūsų trapiai pilietinei sąmonei
atgaivinti labiausiai reikalinga pergalė. Sutinku, kad toli gražu
ne visi referendumo dalyviai šiandien supranta, kokį istorijos
puslapį atvertė jo sėkmė. Didelė dalis žmonių buvo suvilioti dosniai
agitatorių dalinamais pažadais, VP Market akcija, buvo paveikti
didžiulio socialinio spaudimo. Tačiau net jei sąmoningų euroentuziastų
tėra mažuma, tai, kad tiek daug Lietuvos gyventojų atėjo į rinkimus,
rodo, kad kitokio gyvenimo viltis bei teisingos visuomenės ilgesys
dar rusena žmonių širdyse. Tiesa, ši pergalė kartu yra ir naujas
išbandymas. Šiandien dar tikėtinas tiek šviesus, tiek juodas
ateities scenarijai.
Viena vertus, gali pasirodyti, jog laimėjome mūšį, bet pralaimėjome
visą karą. Tiek per Prezidento rinkimus, tiek referendume didžioji
dalis žmonių balsavo ne vardan teisingesnės ateities, bet protestuodami
prieš skurdą, savivalę, slegiami galimybių neatitinkančių lūkesčių.
Jau dabar matome V.Uspaskicho ar kitų politikų pastangas protesto
nuotaikas pakreipti jiems naudinga linkme. Lengva ranka dalyti
pažadai tiek prieš Prezidento rinkimus, tiek prieš referendumą
bei ciniškas politinio elito žaidimas žmonių jausmais gali atverti
kelią socialiniam gaivalui, prieš kurį neatsilaikys pilietinės
visuomenės struktūros. Politinis gyvenimas gali tapti nusivylusios
viskuo visuomenės daugumos, manipuliuojamos tiek Lietuvos, tiek
užsienio valstybių verslo struktūrų, įkaitu.
Kita vertus, gerokai išblėsusios pilietiškumo žarijos dar gali
būti paverstos kaitriu laužu. Tačiau tam būtina įsisąmoninti,
jog Europos kūrimas nesibaigia deklaracijomis, referendumais,
politinėmis sutartims. Europietiška erdvė yra kuriama kasdien,
kiekvienu apsisprendimu. Ekonominė Europos valstybių parama, kurios
įsisavinimą kontroliuos ne vietiniai verslo klanai, bet Briuselio
biurokratai, gali atgaivinti labiausiai nuvargintas ūkio sritis.
Įsijungimas į Europos Sąjungos struktūras turėtų tapti ir svarbiu
postūmiu Lietuvos partinės sistemos nuskaidrėjimui bei aiškesnei
diferenciacijai. Aišku, tai daugiausia priklausys nuo visuomenės
reiklumo politikams bei dabartinės opozicijos sugebėjimo dirbti.
Labai svarbus dalykas, nuo kurio priklauso Lietuvos ateitis Europoje
ar sugebėsime Europą suvokti kaip ant krikščioniškų vertybių
pamato pastatytus namus, kuriuose reikia išmokti gyventi, ar žvelgsime
į ES kaip į gėrybių konteinerį, kuriame tikimės rasti atsakymus
į visus būties klausimus. Deja, žodis Europa daugeliui iš mūsų
šiandien siejasi su struktūriniais fondais, Briuseliu ir biurokratais,
kruopščiai derinančiais įvairias sutartis. Tačiau pabandykime,
bent trumpam, atsitraukti nuo šių vaizdinių ir išgirsti tą skambesį,
kurį šiam žodžiui teikė prieškario Lietuvos inteligentai, už Tėvynės
laisvę kovoję partizanai, tremtiniai ar pirmųjų Atgimimo mitingų
dalyviai.
Viešpats mūsų tautai lėmė būti rytine Vakarų pasaulio siena. XVIII
amžiaus pabaigoje buvome išplėšti iš Europos ir paversti Rusijos
imperijos dalimi. Daugiau nei šimtmetį teko tverti planingus išpuolius
prieš mūsų raštą, religiją bei norą perdaryti mus, paversti vakarine
neeuropietiškos Imperijos siena. Tačiau yra dalykų, kurie nepaklūsta
stipresniojo valiai. 1918 metais mes išsivadavome iš pančių ir
atkūrėme europietišką valstybę. Buvo labai sunku išbristi iš carinės
Rusijos paveldo. Padėjo tai, kad turėjome kryptį, buvome įsitikinę,
jog esame europietiška valstybė, jog laisvės, žmogaus orumo, atsakomybės
prieš Dievą bei prieš artimą vertybės yra vienintelis kelias atkurti
Tėvynę.
Paskui vėl penkiasdešimt metų klaidžiojimo sovietinėje migloje.
Per šiuos metus praradome tautos žiedą, ištirpo tarpusavio pasitikėjimas
ir bendruomeniškumas, tačiau liko įsitikinimas, kad gyvename netikrą
gyvenimą. Iš prigimties nesame klajoklių tauta, mums reikalingi
įprasti namai, reikalingos vertybės, kurios per šimtmečius yra
tapusios mūsų savastimi. Per visas tautos negandas Europa mums
buvo švyturys, rodantis kelią namo. Kelias nėra lengvas, nes grįžti
į Europą tai susigrąžinti pamatines krikščioniško paveldo suformuotas
vertybes, kurių negalima nusipirkti arba gauti labdara, jas reikia
užsiauginti kasdienybėje. Sunkiausia sugrįžti iš vidinės, o ne
iš išorinės tremties, nes namai kartu reiškia ir įsipareigojimą,
ištikimybę.
Šiandienė Europa gerokai skiriasi nuo mūsų istorinėje patirtyje
subrandinto idealo. Tačiau tai nereiškia, kad tos vertybės nebeturi
būti mūsų kelrodžiu. Tai, kuo taps Lietuva Europoje, lemia ne
Briuselio biurokratai, bet mes patys. Pilietiškumo neįmanoma atgaivinti,
kartu nereabilituojant vertybių vaidmens visuomenės gyvenime.
Šiandien mums trūksta ne tik materialinių gėrybių, bet, svarbiausia,
solidarumo bei tarpusavio pasitikėjimo. Tikras solidarumas, savo
ruožtu, negali subręsti be bendro tikslo ir socialinio teisingumo
suvokimo. Taip pat turėtume suvokti, jog šiandien ne tik Lietuva,
bet ir visa Europa stovi kryžkelėje. Esu įsitikinęs, kad jei ES
nekovos su dorovine amnezija, ji subyrės į šipulius. Europos valstybių
sąjunga negali remtis vien ekonominiais interesais, jai gyvybiškai
reikalinga aiški vertybinė kryptis. Šioje situacijoje labai svarbu,
kad į formalias europietiškų valstybių gretas įsijungtume ne vien
kaip duoneliautojai, bet kaip Europos krikščioniškosios tapatybės
liudytojai.
Andrius Navickas,
Krikščionių pilietinio veikimo centro pirmininkas
© 2003"XXI amžius"
