Atodangos

Balsuoti yra už ką - bet už ką balsuoti?

Kairysis rinkėjas, kuris nori daugiau pagalbos iš valstybės, daugiau lygybės, daugiau lėšų perskirstymo iš biudžeto, daugiau reveransų Rusijai užsienio politikoje ir kuriam neegzistuoja tradicinės vertybės, ramiai balsuos už socialdemokratus. Galbūt socdemams ne taip rūpi socialinė globa, galbūt tarp jų daug stambių kapitalistų, bet polinkis didinti biudžeto išlaidas ir reguliuoti menkiausias smulkmenas tvirtai įkurdina juos politinio spektro kairėje. Kairysis rinkėjas gali atiduoti balsą ir už socialliberalus, kurie ideologiškai ne itin skiriasi nuo socdemų, o didžiausias praktinis skirtumas – Artūras Paulauskas yra jaunesnis už Algirdą Brazauską. Rinkėjas taip pat gali atkreipti dėmesį, jog socdemai geriau sutvarko savo chunveibinus negu soclibai, tarp kurių laikraščių antraštes nuolat skina Rolandas Pavilionis ir Viktoras Uspaskich. Nesudėtingas pasirinkimas palengvėtų, jei iki rinkimų socialliberalai taptų socdemų dalimi.
Kairiajam elektoratui painiavos gali sukelti prezidento Rolando Pakso liberaldemokratai. Partijos steigėjo pergalė prezidento rinkimuose padarė libdemus šiokia tokia valdžios partija, o Paksas negailėjo pažadų, jog valstybė pasirūpins kiekvienu. Reikia manyti, jog per Seimo rinkimų vajų libdemai žadės tą patį, tad kairysis rinkėjas gali atiduoti balsą partijai, kuri žada pakratyti valstybės piniginę. Valstybės globos pažadai daro libdemus kairiaisiais ideologiškai; praktiškai jie plačiai bendradarbiauja su socdemais, Paksas – su Brazausku, ką rodo Vilniaus mero rinkimų kebeknė. Kairiojo sparno konsolidaciją gali sustiprinti galimas libdemų susijungimas su Kazimieros Prunskienės partija, kaip ji tuo metu besivadintų, ir su valstiečių partija.
Dešiniajam rinktis sunkiau, nes dešinėje partijų konsolidacija ne taip pažengusi, partijų daugiau ir jos tolimesnės viena kitai ideologiškai – dešinės dešinėje konservatoriai, dešinės kairėje – centroliberalai. Liberalų, centro ir moderniųjų krikdemų susijungimas lengvina pasirinkimą, tačiau didžiausia dilema išlieka – tai tarytum neįveikiama ideologinė praraja tarp tradicionalistų konservatorių ir į modernumą pretenduojančių liberalų. Už konservatorius balsuos rinkėjas, kuriam rūpi patriotizmas ir Lietuvos prestižas, kuris bodisi smulkmenišku vyriausybės reguliavimu ir mano, jog gyvenimą geriau tvarko jam priimtinos tradicinės vertybės, o ne vyriausybės įsakai. Rinkėjas, kuriam nerūpi vertybės, bet kurį erzina bet koks vyriausybės kišimasis, pirmiausia versle, balsuos už centroliberalus. Dešinės kairė ir dešinė toli viena nuo kitos, bet jas jungia bent vienas dalykas – mažos vyriausybės reikalavimas. Ne kažin kas, tačiau kai realiai sunku tikėtis, jog bet kuri iš dešiniųjų partijų turės daugumą viena pati, tokio bendrumo gali pakakti.
Šiuo atveju geras pavyzdys - Amerika, kur dvi pagrindinės partijos yra iš esmės plačios koalicijos, jungiančios kartais labai skirtingas nuostatas. Nuo F.D. Roosevelto laikų demokratų partija susiklostė kaip iš esmės kairioji, liberali darbininkų, katalikų, žydų, juodųjų ir pietinių valstijų baltųjų koalicija, kuri dažniausiai siekia didinti valstybės išlaidas socialinei globai ir gina mažumų teises.Respublikonai, savo ruožtu, jungia socialinius ir kultūrinius konservatorius bei ekonominius liberalus; respublikonai bando mažinti mokesčius, silpninti valstybės mašineriją ir vaidmenį, gina tradicines vertybes ir bando pristabdyti feminizmo ir kitų radikalių sąjūdžių politikai primestas temas – vadinamąją lyčių problemą, fetišistinį požiūrį į mažumų teises ir panašiai. Georgo W. Busho “gailestingo konservatizmo” (compassionate conservatism) šūkis yra būdingas (ir sėkmingas) plačios koalicijos kūrimo pagrindas, kai respublikonų partija sugebėjo išlaikyti savo rinkėjų pagrindą – vadinamąją “bazę”, kartu perimdama svyruojančius rinkėjus pažadais kurti konservatizmą “su žmogišku veidu” ir įsileisti kai kuriuos socialinės globos elementus – pavyzdžiui, saikingai didinti valstybės paramą ligoniams, sveiko proto ribose skirti daugiau dėmesio mažumoms. Dabartinėje respublikonų koalicijoje sugyvena liberalas-balandis Colinas Powellas, konservatorius-vanagas Donaldas Rumsfeldas ar ultrakonservatyvus teisingumo ministras Johnas Ashroftas.
Lietuvos dešinės konsolidacijos problema lieka krikščionys demokratai. Rinkėjai, kuriems brangios krikščioniškos vertybės, spręs rimtą galvosūkį – ar verta balsuoti už šią partiją? Tai gali būti tas atvejis, kai neapsimoka balsuoti už partiją, kuri nominaliai – pavadinimu ir retorika – atstovauja apibrėžtoms vertybėms, bet nieko ypatingo nenuveikė jas stiprindama. Dvylika metų būti “perspektyvia partija” - per ilgai. LKDP vadovybė vadovavosi filosofija “savo davatkėlių balsus visada gausime” (šiuos žodžius teko girdėti iš vieno partijos vadovų), o daugiausia, ką LKDP pasiekė – tai Kazimiero Bobelio fiasko per prezidento rinkimus.
Krikdemų išnykimas ar pavienių perbėgimas pas konservatorius būtų gera paslauga dešinės konsolidacijai. Patys konservatoriai galėtų energingiau kovoti dėl krikdemų elektorato pabrėždami tradicinę dorą, tvirtą šeimą, labdarą ir primindami, jog turi veikimo valdžioje ir, svarbiausia, kažko nuveikimo patyrimą. Kita vertus, šie rinkėjai yra abejingi konservatorių keliamam informacinės visuomenės šūkiui, kuris pravers ieškant sąlyčio su centroliberalais. Dešinės kairėje matyti konsolidacijai palankių permainų. Iš libertarios paauglystės išaugusius liberalus dar nuosaikesnius daro susijungimas su centristais, o saujelė moderniųjų krikdemų gali pridėti lašą pakantumo tradicinėms vertybėms, vadinasi, padėti pilnavertiškiau bendradarbiauti su konservatoriais.
Taigi teoriškai įmanomas plačios dešiniosios koalicijos variantas a la Busho “gailestingasis konservatizmas”. Teoriškai taip, o praktiškai – sunku pasakyti, gydytojų žargonu - vilties yra. Matėme, jog opozicijoje Andriaus Kubiliaus konservatoriai ir Eugenijaus Gentvilo liberalai dažnai veikė ir veikia išvien, ko gero, nesitarę. Griežto dešinės apibrėžimo nėra ir nebūna, darbine definicija gali būti Vaclavo Klauso pajuokavimas per vieną konservatorių konferenciją Prahoje: “Niekas nežino, kas yra dešinieji, bet čia susirinkusiems pakanka žinoti, jog yra prisiekę komunizmo priešai”. Gal stipriai pajuokauta, bet konservatoriams ir centroliberalams pakanka žinoti, jog dabar valdžią turi socdemai – buvę komunistai, o drauge juos įveikti lengviau.
Kita vertus, ir kairės, ir dešinės konsolidaciją stabdo nesiliaujantis asmeninių partijų atsiradimas. Prieš anuos rinkimus tai buvo Paulausko soclibai, dabar – lakūnų partija libdemai. Centroliberalų jungtuves temdo faktas, kad jos atrodo sukirptos vienam asmeniui – Artūrui Zuokui. Liberalai jau kartą nudegė su Paksu, jei ir šį kartą viskas baigsis zuokininkų partijos atskilimu – tuščia tos konsolidacijos.

Rašinys yra asmeninė nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su Laisvosios Europos Radijo nuomone.

Virgis Valentinavičius
„Laisvosios Europos“ radijo žurnalistas