"XXI amžiaus" priedas: visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai,
2003 m. birželio 27 d., Nr. 6

PRIEDAI







Vertybių erozija ir galimas renesansas

Kadaise nemažai domėjotės Krikščionių demokratų partijos veikla. Girdėti nuomonių, kad krikščionių demokratų partijų veiklos sėkmė prieškariu ir dabar skiriasi ne tik dėl asmenybių ar lyderių skirtumų, bet ir dėl to, kad pasikeitė pati Bažnyčia, jos santykis su visuomene. Kiek sutiktumėte su tokia nuomone?
Dabartinėje Lietuvos Respublikoje Krikščionių demokratų partija atsikūrė tuomet, kai Vakarų Europoje panašios orientacijos piliečiai jungėsi į partijas, jau nesipuikuodami krikščionišku pavadinimu lyg tobulumo pažymėjimu. Atgimstančios Lietuvos krikščioniškoji visuomenė nepasižymėjo ideologiniu brandumu, todėl stengėsi atkurti prieškarinės Lietuvos partiją, kartu perimdama tuometinius ideologinius štampus. Tačiau atsivėrę ryšiai su dabartinėmis Vakarų Europos partijomis atnešė ideologinių naujovių ir paskatino partijos vidinį skaldymąsi į konservatyviuosius ir moderniuosius. Krikdemai tapo labiausiai besiskaldančiais ir besipykstančiais politikais Lietuvoje. Tai meta šešėlį visiems krikščionims ir Bažnyčiai, kurios interesams krikdemai pretenduoja atstovauti. Visa tai labai prastai atrodo besijungiančių ir stiprėjančių kairiųjų partijų fone. Panašu, kad krikščionys demokratai neturi ideologinio ir moralinio centro, neturi dvasinio vadovavimo, nejaučia atsakomybės prieš Dievą, Bažnyčią ir tautą, o krikščioniškąjį vardą ir religinę atributiką naudoja tik savo ambicijoms įgyvendinti.
Tokiu atveju gal iš tiesų būtų padoriau įsijungti į kitas ideologiškai artimas partijas negu toliau juokinti pasaulį. Artimiausios krikščioniškajai pasaulėžiūrai gal būtų Tėvynės sąjunga, Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos demokratų partija ir dar viena kita atskala.
O tie politikai, kurie norėtų ir toliau dėvėti krikščionių demokratų rūbą, turėtų susivienyti, remdamiesi pagrindine moraline nuostata, kurią pasaulio tautoms iškėlė Paulius VI, 1965 m. lankydamasis Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke: “Žmonės negali būti broliai, jeigu jie nenusižemina”. Dabartiniams sekuliarizuotiems krikščionims tai baisus reikalavimas, tačiau nėra kito kelio, kuris vestų iš lietuviškų šėtoniškos puikybės pelkių į meilės civilizacijos kūrimą. Atsistojus ant tokio moralinio pagrindo, pirmiausiai pranyktų noras naudotis pagoniškais žmonių smerkimo ir teisimo ginklais, kurie visus padaro visų priešais. Antruoju žingsniu krikdemai turėtų privalomai susipažinti su Vatikano II Pastoraline Konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, dekretu Apie kunigų tarnystę ir gyvenimą ir Jono Pauliaus II apaštališkuoju paraginimu Christifideles laici – apie pasauliečių pašaukimą ir misiją Bažnyčioje ir pasaulyje. Tada politikuotojams-mėgėjams gal pranyktų noras naudoti Bažnyčią kaip įrankį politinei valdžiai įgyti, kartu kompromituojant kunigus ir pačią Bažnyčią, verčiant ją profaniškų siekių bei žmogiškųjų aistrų tarnaite.
Prieš kiekvienus rinkimus įvairios politinės jėgos bando įpainioti Bažnyčios atstovus į politinius žaidimus. Tačiau neseniai Lietuvos Bažnyčia patyrė kitokį šalies politinio gyvenimo iššūkį L.Lolišvili ir jos įtakos aukščiausiems šalies politiniams pareigūnams akivaizdoje. Kaip vertinate šią, tiesą sakant, anaiptol nesibaigusią istoriją – ar tai išimtinis atvejis, ar natūrali mūsų politinio gyvenimo ir išprusimo išdava?
Nemanau, kad L.Lolišvili metė Bažnyčiai iššūkį. Greičiau žiniasklaida sėkmingai išprovokavo visai neadekvačią esamai padėčiai reakciją. Jeigu toji moteriškė per 14 metų būtų Lietuvoje skelbusi kokią naują religiją, įkūrusi sektą ar kenkusi žmonių sveikatai, tai informacija apie tai neišvengiamai būtų pasiekusi Vyriausybės kanceliariją, kurioje dirbau patarėju religijų klausimais. Deja, Lolišvili pavardę pirmąsyk išgirdau tik prezidentinės rinkimų kampanijos metu 2002 metų rudenį.
Mums, katalikams, be abejo, gėda ir apmaudu, kad Lietuvoje formalūs krikščionys, taip pat ir Paksų šeima, tampa praktikuojančiais katalikais apaštalaujant mažaraštei stačiatikei iš Kaukazo. Bet ar tikrai būtų geriau, jei tie atsivertėliai ir toliau būtų likę katalikais be tikėjimo? Dabar tokių netikinčių katalikų valdžios koridoriuose gana daug: jie per šventes sėdi šventovėse prie altoriaus, bando žegnotis ir priimti Komuniją, o išėję iš šventovės daro viską, kad krikščioniškieji principai būtų išbraukti iš valstybės teisyno.
Priekaištai dėl Prezidento pažinties su pranaše nėra labai stiprūs: juk kiekvieną dieną per Lietuvos nacionalinio radijo II programą 6,35 val. – tuoj po Vatikano radijo laidos – transliuojamos astrologės N.Valaitytės-Volmer pranašystės prasidėjusiai dienai. Tokios nesąmonės vyksta jau keletą metų – ir jokio politikų ar žurnalistų pasipiktinimo. Matyt, astrologija jau tapo neoficialia valstybės tikyba, o dauguma žiniasklaidos priemonių tomis nesąmonėmis maitinasi.
Šioje politkomiškoje prezidento rinkimų istorijoje blogiausias dalykas yra pralaimėjusiųjų nesugebėjimas oriai laikytis ir gerbti Respublikos įstatymus.Neturiu įgaliojimų būti politikų ir žurnalistų patarėjas, tačiau bent jau atskleisiu savo asmenines nuostatas: 1)už kandidatą į prezidentus R.Paksą nebalsavau todėl, kad nusivyliau jo patarėjais dar Vyriausybėje, o prezidentinės rinkimų kampanijos metu irgi atsiskleidė, kad jo patarėjai nesuvokia realių Prezidento teisių ir galimybių; 2) teisėtai išrinkus Prezidentą piliečiai neturėtų jam trukdyti deramai atstovauti savo šaliai ir įgyvendinti visai valstybei svarbių tikslų. Juolab kad Valstybės vadovo įgaliojimai ir taip jam palieka nedaug galimybių įgyvendinti rinkimų pažadus, už kuriuos tauta taip viltingai balsavo…
Europos Sąjungos santykis su krikščioniškosiomis ir apskritai tikėjimo vertybėmis gana komplikuotas. Ar nerizikuojame ir mes prarasti savo tam tikro tradicionalizmo (ar konservatyvumo) šiuo atžvilgiu likučius?
Europos Sąjungos idėjos kūrėjai ir pirmieji įgyvendintojai buvo aktyvūs krikščioniškosios pasaulėžiūros atstovai: prancūzų katalikas, dabar kandidatas į palaimintuosius R.Šumanas, Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos pirmininkas K.Adenaueris ir Italijos krikščionių demokratų partijos įkūrėjas A. de Gasperis. Jie suprato, kad naujaisiais laikais Europos šalys skaldosi ir kovoja todėl, kad kaip pagrindinius iškėlė ekonominius ir nacionalistinius tikslus, nors galėtų būti atvirkščiai – ekonomika turėtų tautoms tarnauti ir jas jungti solidarumui bei laisvai kūrybinei sklaidai. Tad naujosios europinės bendrijos moraliniu kodeksu tapo Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, panašias nuostatas išplėtojo ir II Vatikano Susirinkimas.
Tačiau demokratinė valdžios rinkimų forma suteikia galimybę ateiti į valdžią ir leisti įstatymus ne tik nekrikščioniškos, bet ir apskritai nehumaniškos moralinės orientacijos atstovams, kurie nenori įsipareigoti nei visuomenei, nei šeimai, nei žmogiškajam orumui. Šie hedonistinės ir iškrypėliškos moralės praktikuotojai vis labiau įsigali politiniame Europos Sąjungos šalių spektre, stengdamiesi atidaryti teisines landas panašios orientacijos piliečių dominavimui.
Ar naujosios šalys, įsijungusios į ES, nerizikuoja prarasti tas vertybes, kurias Vakarų europiečiai jau baigia prarasti? Be abejo, taip. Tačiau ir šalia ES toji vertybių erozija išlieka. Einant į ES, Rytų krikščionims orientyras turėtų būti solidaraus europinio piliečio moralinė laikysena: ne tik pinigų iš Bendrijos laukti, bet ir savo vertybėmis su ja pasidalinti. Kai kurie Vakarų europiečiai tikisi, kad Rytų Europos valstybių įsiliejimas į ES gali padėti atgaivinti čia jau beišnykstančias dvasines vertybes. Todėl Jonas Paulius II siekia, kad ES Konstitucijoje būtų įtvirtinta krikščioniškojo paveldo nuostata. Reikalingas dvasinis renesansas tiek Rytams, tiek Vakarams, o dvasiškai turtėjame, kai tomis vertybėmis dalinamės. Visos Europos krikščionims nesunku suvokti, kad jeigu dabartinė radikali ES plėtra neišjudins dvasinės kūrybos ir minties renesanso, tai mums visiems bus lemta gyventi šiltoje, švarioje ir sočioje beprasmybėje, vedančioje į mirties kultūros naktį…

Į "Atodangų klausimus atsako Petras PLUMPA

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija