Globalizacija be pagražinimo

2001-ųjų metų pabaigoje Rusijoje išleisti pirmieji trys tomai didžiulio dokumentų rinkinio, pavadinto „Visiškai slaptai: Lubianka – Stalinui apie padėtį šalyje (1922-1934 metai)“. Tai Rusijos federalinės saugumo tarnybos ir Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos instituto bendras projektas, pagal kurį bus parašyta ir visuomenei pateikta totalitarinio režimo sukurto represinio aparato dokumentai. Jais remiantis buvo vykdoma didžiausios tuometinės pasaulio imperijos vidaus ir užsienio politika.
Į rinkinį bus sudėtos anksčiau visiškai slaptos mėnesinės apžvalgos apie padėtį valstybės viduje ir už jos ribų (ypač rusų emigracijoje). Jas saugumo tarnybos (OGPU ir kt.) pateikdavo sovietinei vadovybei. Apžvalgos – tai tik didžiulės piramidės viršūnė, nes jos parengtos pagal vietose (gubernijose, valsčiuose ir pan.) surinktą agentūrinę medžiagą apie visuomenės nuotaikas, pasipriešinimą, represijų mastą. Tačiau mažai tikėtina, kad dešimties planuojamų tomų Lubiankos apžvalgų rinkinyje galima būtų rasti nors tūkstantąją ar net milijoninę dalį atskirų imperijos gyventojų sluoksnių, luomų, klasių, šeimų ir asmenų likimą, kurį jie išgyveno didžiausioje pasaulyje komunistinio diktatoriaus išpuoselėtoje mėsmalėje. Dokumentų rinkinys bent iš dalies turėtų atspindėti tuos prievartinius metodus, kurie buvo taikomi prieš tuometinės globalizmo viršūnės – Sovietų Sąjungos imperijos, jungusios per dešimt „respublikų“ (į jų tarpą netruko patekti ir Lietuva, Latvija bei Estija) – keliasdešimt tautų.
Išties, tos vienos pirmiausių ir ryškiausių globalistinės imperijos, netrukus po Antrojo pasaulinio karo apėmusios, kaip buvo giriamasi, penktadalį Žemės rutulio, vienas svarbiausių tikslų – pajungti okupuotas tautas, luomus, klases, gyventojų sluoksnius ir atskirus individus vieningai ideologijai, t.y. įgyvendinti pasaulyje „idealiausios“ santvarkos, įkūnijusios visuotinio sulyginimo (aišku, tariamo) modelį. Jis turėjo tapti pavyzdžiu ir siekiu viso Žemės rutulio gyventojams.
Reikia pasakyti, kad jau nuo pirmųjų naujosios (bolševikinės) Rusijos valdžios žingsnių ta kryptimi gyventojai reiškė nepasitenkinimą, nepaisydami propagandos tvirtinimų, jog naujoji santvarka atspindi visos liaudies interesus. 1922 metų vasario apžvalgoje konstatuojama, kad „pastebėta kai kurių darbininkų prastėjanti nuotaika (...) To priežastis – sustiprėjusi pavasarį, kaip ir praėjusiais metais, maisto krizė“. Tačiau džiaugiamasi, kad „nepasitenkinimo ir pasipiktinimo proveržiai, atsirandantys tai viename, tai kitame pramoniniame respublikos centre, yra trumpalaikiai ir neturi tendencijos plėstis“. Nurodoma, kad nepasitenkinimų priežastis yra smarkus rinkos kainų augimas, pinigų krizė (dėl to vėluojama sumokėti darbo atlyginimus). Kaime nepasitenkinimą kelia priverstinių mokesčių maisto produktais rinkimas ir negalėjimas tinkamai rengtis pavasario sėjai, nes jau viską atėmus iš valstiečių ir toliau iš jų atiminėjama, ko jie „nenori ir faktiškai negali duoti“. Konstatuojama, kad „nekorektiškas ir netaktiškas“ (kokie korektiški ir taktiški OGPU terminai vartojami apžvalgose!) mokesčių maisto produktais rinkėjų elgesys „pykina valstiečius artėjant pavasariui, visada keliančiam nerimą dėl banditizmo ir maištų. Visa tai yra labai rimta grėsmė respublikos ramybei“.
Netrukus taip ir atsitiko: atskirose Rusijos gubernijose (ypač Tambovo) prasidėjo valstiečių sukilimai, numalšinti su ypatingu žiaurumu.
O dar vėlesnėse ataskaitose OGPU rašo ne tik apie neramias nuotaikas, bet ir „išsiveržiantį pyktį“ bei sukilimus („banditizmą“) Šiaurės Kaukaze, Užkaukazėje, Čečėnijoje, Sibire, Turkestane (tada visos Vidurinės Azijos „respublikos“ taip buvo pavadintos).
Kaip remiantis panašiomis Lubiankos „apžvalgomis“ – ataskaitomis buvo valdoma didžioji sovietų imperija, netruko patirti ir Lietuva. Tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių žuvo, o šimtai tūkstančių lietuvių buvo ištremta į negyvenamas ar pusiau gyvenamas imperijos vietoves. Ne veltui dar prieš prasidedant okupacijai, lyg ją numatydamas, prof. K.Pakštas iškėlė idėją apie Lietuvos ir jos gyventojų perkėlimą į saugias kitų žemynų vietas. Tam tikslui jis parinko Madagaskarą, Angolą, Aliaską, Braziliją ar Britų Hondūrą. 1939 metais tuo tikslu iš Lietuvos išvykęs profesorius geografas su daug kuo aptarinėjo ir sprendė šį klausimą. Tik nedaugelis suprato, kokia įžvalgi profesoriaus idėja. Realizuoti jos nepasisekė ne tik dėl delsimo ir vangaus atskirų šalių požiūrio kuo greičiau ieškoti išeities, bet ir dėl tos paprastos priežasties, kad neįmanoma išvežti visos tautos. Kaip negalima ir visos tautos sunaikinti. Tą parodė mūsų atsparumas.
Tautiškumas ir prieškary išugdytas patriotiškumas tapo pagrindinė atspara sovietiniam globalizmui, pasikėsinusiam į mūsų tautinį identitetą.

© 2002 "XXI amžius"