Horizontai

Etnokultūrinė bendruomeniškumo prigimtis

Tauta reiškia istoriškai susiformavusią, natūralią žmonių bendruomeninio sugyvenimo, kultūros kūrimo ir jos „vartojimo“ formą, tiksliau – autentiškumu išsiskiriančią tų formų visumą. Tai aksioma, apie kurią tarsi ir nebūtų reikalo atskirai kalbėti. Vis dėlto silpstant natūraliam, dvasine kultūra pagrįstam bendruomeniniam sugyvenimui, pasirodo, ši problema įgauna naujų, aktualizuojančių spalvų. Bendruomeniškumą galėtume suprasti dar ir kaip žmonių gyvensenos, elgsenos būdą, kaip natūralias, vidines žmogaus galias ir savybes. Bendruomeniškumas mums svarbus kaip priemonė, galinti užkirsti kelią dezintegracijai, susiskaldymui, fragmentacijai ir susvetimėjimui – reiškiniams, kurie savaime plūsta įvairiais kanalais ir formomis. Argi nematome, kad kaimynas nebesutaria su kaimynu, kad tėvas nebesusikalba su vaiku, žmona – su vyru? Nesusikalba ir mokiniai klasėje, politikas su politiku...
Jeigu gyvenvietėje nunyko bendruomeniškumas, tai pirmiausia pasireikš nepagarba kitam asmeniui, abejingumas kito nesėkmei, negebėjimas drauge su kitais užkirsti kelią siautėjančiam chuliganui ar įgrisusiam vagišiui; pagaliau – paprasčiausia nepagarba tvarkai ir švarai. Jeigu valstybėje nunykęs bendruomeniškumas, eilinis pilietis į valdžią bus linkęs žiūrėti kaip į savo nedraugą, o ir pati valdžia (ar valdininkas) bus labiau linkusi klausimus spręsti ne tiek pagal piliečio interesus, bet pagal savo įgeidžius ar siauragrupinį supratimą. Jeigu nėra bendros, galinčios visus vienyti kultūros, bendruomeniškumo, jos dvasinio dorovinio komponento, natūralu, kad nesusišnekėjimas plinta paskui save formuodamas dar ir civilizacines negalias.
Aksioma: žmones artinantys simboliai, vertybinės orientacijos, elgsenos normos gali egzistuoti, jeigu egzistuoja tam tikra juos maitinanti terpė, pirmiausia – bendruomeninis sugyvenimas. Be jo pati kultūra, ypač tautinė, praranda ją maitinančius šaltinius. Tautinė kultūra remiasi pirmiausia visiems tautos nariams prieinamų, priimtinų ir netgi privalomų etnokultūrinių, etnopsichologinių ir kt. simbolių, elgsenos normų, mitų vartosena.
Nesileisdami į tolesnius samprotavimus apie tautiškumo ir bendruomeniškumo santykį, pateiksime vieną gana būdingą pavyzdį ir jo sociologinę interpretaciją. Pavyzdys – iš graikų diasporos gyvenimo.
Istorija byloja, kad Juodosios jūros pakrantėse graikai apsigyveno dar keli šimtmečiai iki Kristaus gimimo. Įkūrę čia keletą miestų-valstybių, jie ilgainiui užėmė ir apgyvendino gana plačius jūros pakrantės ruožus (kai kurie vėliau pateko į Rusijos imperijos ir jos tęsėjos Sovietų Sąjungos sudėtį).
Tarsi visa istorija, prasidėjusi kartu su naujosios eros pradžia (po Kristaus gimimo), pasisuko prieš graikų kolonistus, kurie nuo aplinkinių tautų ir genčių skyrėsi specifine etnokultūrine organizacija. Jie, kaip ir jų bendragenčiai istorinėje tėvynėje, priėmė Bizantijos krikščionybę, iš esmės pakeitusią dvasinio gyvenimo sanklodą. Vėliau juos niokojo chazarai, otomanai (turkai). Dar vėliau kartu su aplinkinėmis teritorijomis juos „priglaudė“ Rusijos imperija. Jau vėliausios istorijos laikais, valdant bolševikams, graikų kolonistai, siekdami išsaugoti tautinę kultūrą bei orumą, išgyveno tikrąjį genocidą. Pokario metais (1949) dalį „sovietinių“ graikų (Juodosios jūros pakrantėse jų gyventa arti milijono!), „demokratiškiausioji“ pasaulyje valdžia ištrėmė į Kazachstaną: siekė pakeisti ne tik to regiono gyventojų demografinę sudėtį, bet ir palaužti gimtajame krašte likusių graikų etnokultūrinį bei tautinį „užsispyrimą“.
Kaip žinome, panašiai elgtasi ne vien su graikais.
Kas šioje dramatiškoje, bet pakankamai trivialioje istorijoje kelia nuostabą?
Juodosios jūros pakrančių graikai, neturėdami savo valstybės, išliko! Graikais išliko net ištremtieji! Jie netgi sustiprino savo tautinę savimonę ir etnokultūrinę organizaciją. Šimtmečių ir tūkstantmečių negandos, izoliacija nuo istorinės tėvynės jų nepalaužė, neišblaškė. Antigraikiškos kampanijos stiprino jų susitelkimą ir tautinį autentiškumą. Tuo tarpu ta pati istorija, ypač vėlyvoji ir naujausioji, byloja ne apie dešimtis, bet apie šimtus atvejų, kai toje pačioje Rusijoje rusifikacijos, sovietizacijos, priverstinės ir savaiminės kosmopolitizacijos katile susimaišė ir išnyko dešimtys ir šimtai kitų tautų ir tautelių. Žinoma, jos neišnyko be pėdsako – paprasčiausiai papildė rusų tautos gretas, nes be tautybės žmogus net ir postmoderniajame pasaulyje dar sunkiai įsivaizduojamas.
Kyla natūralus klausimas: kur slypi graikų diasporos, gyvenusios ir tebegyvenančios Rusijos teritorijoje, gyvybingumas? Kur slypi jų gebėjimas išsaugoti autentiškumą? Koks yra konkretesnis to gyvybingumo mechanizmas? Suprantama, išsamesnis atsakymas pareikalautų išsamesnių studijų. Todėl čia apsiribosime tik kai kuriais teiginiais–aspektais, grindžiamais sociologine analize bei sociologinės savivokos plėtra.
Pirma. Gyvybingumas aiškinamas senosios Graikijos kultūros bei socialinės organizacijos palikimu, bendrąja to palikimo dvasia, maitinusia graikų bendruomenės narių jausenos bei mąstysenos archetipiškumą; nuo seniausių laikų praktikuoti ir kintančiomis sąlygomis adaptuoti bendravimo simboliai ir elgsenos stereotipai.
Antra. Esminis senosios Graikijos socialinės organizacijos imanentinis bruožas yra jos narių gebėjimas savo giminės ir bendruomenės interesus suvokti kaip labai reikšmingus individualiam išgyvenimui, išlikimui.
Buvęs „sovietinis“ graikas Anastazas Papanidis, dabar gyvenantis Atėnuose, 1999 metais papasakojo savo gana gausios giminės istoriją.
1949 metais giminė buvo ištremta iš Abchazijos į Kazachstaną. Jo šeima pateko į Šiaurės Kazachstaną, kur gyvenimo sąlygos buvo pakenčiamos. Tuo tarpu tėvo broliai su šeimomis buvo ištremti į Pietų Kazachstaną – pusdykumę, kur jų, kaip ir kitų tautybių tremtinių, laukė neišvengiama mirtis. Anastazo tėvas, laikydamasis graikų bendruomenės papročių ir principų, susikvietė visus brolius su šeimomis ir taip išgelbėjo jų gyvybes. Panašiai elgėsi ir kiti graikai.
Tas pats A.Papanidis papasakojo ir kitą istoriją.
Vienoje iš arabų šalių, kur itin griežtai laikomasi Korano kanonų, gyvenantys graikai, susibūrę į bendruomenę oficialiai išsikovojo teisę gyventi ir viešai linksmintis pagal savo, kur kas laisvesnius, papročius bei tradicijas. Ir šiuo atveju graikų tautinis bendruomeniškumas pasitarnavo sprendžiant grynai gyvenimiškas problemas, kurios savo ruožtu toliau stiprino etnokultūrinį, tautinį susitelkimą.
Trečia. Bizantiškoji, t.y. stačiatikių krikščionybės atmaina nuo katalikybės skyrėsi ne tik kai kuriais bažnytiniais kanonais, bet ir ženklesniu adaptacijos prie tautinės savimonės laipsniu. Ji neturėjo tokio kosmopolitinio centro kaip Roma. Graikams stačiatikybė padėjo išsaugoti tautinės savimonės, etnokultūrinio savitumo bruožus. Tą patį ar panašų reiškinį matome ir pas skrupulingai savo tautiškumą tęsiančius armėnus, gruzinus, rumunus... Rusiją irgi galime vertinti kaip šalį, kurioje stačiatikybė buvo oficialiai pajungta ne tik rusų tautiškumui išsaugoti, bet ir kitoms tautoms ir tautelėms joje sulydyti, t.y. ekspansinėms, imperinėms užmačioms.
Ketvirta. Yra pagrindo tvirtinti, kad paminėti (ir nepaminėti) graikų tautinės savimonės ir autentiškumo išsaugojimo bei tęstinumo veiksniai pastebimi (yra akumuliuoti) ne tik jų praktikuojamoje kultūroje (pasireiškia materializuotu bei idealizuotu pavidalu), bet ir yra „įsirašę“ į diasporos graiko genetinę (paveldimą) informaciją, kuri irgi suteikia tam tikrą prigimtinį žmogaus mąstysenos ir elgsenos kryptingumą. (Kalbama apie reiškinius, kuriuos K.G.Jungas yra pavadinęs žmogaus pasąmonėje tūnančiais archetipais, laukiančiais savirealizacijos...)
Apibendrindami šį nedidelį epizodą su graikiškąja diaspora bei kultūra, galėtume paklausti: kas gali teigti, jog dėl panašių pastangų žmogus, o ir pasaulis, yra ką nors esmingo pralaimėjęs? Ar mano pateiktas pavyzdėlis nerodo kur kas didesnio socialinės organizacijos gyvybingumo, kai ji sustiprinama dar ir tautinio bendruomeniškumo substratu? Pakankamai akivaizdu, jog pasaulio integravimasis vis vien vyksta. Ir vyksta su tos ar kitos tautos civilizuotumu ir su visuotinės civilizacijos evoliucionavimu. Taip pat akivaizdu, jog modernieji ir postmodernieji integracijos saitai bei kanalai formuojasi, skleidžiasi ir įsitvirtina nepriklausomai nuo tautos etnocentrizmo ar etnokultūrinio užsisklendimo (tik tam tikram istoriniam laikui, tarpsniui palikdami „užsispyrėlę“ tautą civilizacijos nuošalėje). Ir kad būtent toksai saitų bei kanalų „kosmopolitinis savarankiškumas“ iš esmės lemia civilizacijos likimą.
Šiuo atveju paminėtinas žydų tautos pavyzdys.
Ko gero, labiausiai pasitarnavę pasaulio integracijai ir civilizacijos evoliucionavimui, žydai pasilieka kaip viena iš labiausiai savyje integruotų ir etnokultūrinį tęstinumą praktikuojančių tautų. (Tiesa, šis socialinės organizacijos bruožas „neišvaduoja“ jų nuo nebylaus siekio matyti pasaulį be tautinių, savąjį savitumą tausojančių ir tęsiančių „aptvarų“.) Jeigu anksčiau ši tauta didžiausią integracinį „įdirbį“ pademonstravo per krikščionybės atsiradimą, tai šiuolaikiniame pasaulyje šis indėlis reiškiasi per tarptautinį pobūdį įgijusią finansų bei ekonomikos sistemą, per mokslą, meną ir informatiką. Tačiau tokią pasaulį civilizuojančią misiją žydų tauta didžiąja dalimi ir gali atlikti būtent dėka išsaugoto ir akivaizdaus, ir latentiško (užslėpto, pasąmonėje tūnančio) bendruomeniškumo. Netgi dėka grynai specifinio žydų gyvensenos bei mąstysenos būdo, jų pačių vadinamo chasidizmu.
Skaitytojas, manau, ir pats susigaudė – šie samprotavimai pateikti ne šiaip sau. Jie provokuoja mūsų savivoką, mūsų mąstymą: kas mes esame, kodėl tokiais tapome ir kokiais galime tapti.

Prof. Romualdas Grigas