"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį    Nr. 3 (3)

PRIEDAI






Globalizacija ir lietuviškas tapatumas

Globalizacija ir globalumas kaip reiškinys nėra naujas dalykas. Prisiminkime, kad to link buvo nuolat judama. Ankstyvosios „upių bei jūrų civilizacijos“, Romos imperija, krikščionybės įkvėpti europiečiai savo kultūra bei gyvenimo būdu siekė globalizuoti, t.y. suvienyti ir valdyti (veikti) tuometinį pasaulį. XX amžiaus pasauliniai karai irgi yra ne kas kita kaip globališkos pasaulio raidos, joje atsiradusių prieštaravimų išraiška. O XXI amžiuje pasaulis susijęs tokiais glaudžiais ryšiais, kad bet koks reikšmingesnis įvykis viename Žemės rutulio gale kaip mat atsiliepia likusioms jo dalims.
Kaip niekad sparčiai pasaulį globalizuoja informacinės technologijos. Iki jų tą darbą sėkmingai atliko (ir atlieka) bendra rinka ir multinacionalinis kapitalas bei tolydžio vis tobulėjančios ryšio ir susisiekimo priemonės. Šalys, kultūros, ekonomikos ir gyvensenos nepaliaujamai tampa vis labiau susijusios ir visuotinesnės. Dėl to mūsų planeta vis smarkiau traukiasi. Tai sudaro sąlygas vis intensyvesniems ir neretai vaisingesniems įvairiapusiams kultūriniams, ekonominiams, informaciniams mainams tarp tautų bei kultūrų. Dauguma mūsų kasdienoje praktikuojamų reiškinių ir naudojamų daiktų savo kilme bei veikimo būdu yra globalūs, universalūs. Tik jų turinys ar menkos dalys gali įgyti šiokių tokių tautinių, savarankiškų bruožų.
Taigi tolydžio augantis šis bendrumas arba pasaulinis mastas yra neišvengiamybė. Galima dar stipriau pasakyti: globalumas jau senokai yra tapęs Vakarų kultūros lemtimi. Antai ir didžiosios mūsų laikų (sukurtos) problemos bei klausimai savo apimtimi yra visuotiniai, peržengiantys paskirų šalių, žemynų ribas. Skurdas, imigracija – emigracija, badas, aplinkosauga, kova prieš terorizmą, narkotikus, ligas reikalauja bendro įvairių šalių, jų kompetentingų piliečių pastangų sutelkimo.
Nors pasaulinio masto ir buvo nuolat siekta, tai, kad šuolaikinis pasaulis ar bent jau industriškai, technologiškai išsivysčiusi jo dalis turi tendenciją virsti vienu globaliu kaimu, yra ganėtinai nauja. Tokiu kaimu, kurį gali apkeliauti kone per vieną dieną ir dalyvauti veik visuose kiek reikšmingesniuose jo įvykiuose. Tokiu kaimu, kuriame niekas nebesidomi nei tavo kilme, nei kreipia dėmesį į tavo gyvenseną, papročius ar religiją. Ir tai jau nebe sveikintina pagarba ar tolerancija, o tiesiog – reikšmės ne(be)teikimas. Tame globaliame kaime gyvenama be išskirtinių taisyklių, papročių, gyvenimo būdo, religijos. Juo labiau be kokių nors nacionalinių spalvų. Viskas tinka. Viskas vienodai prasminga, t. y. priklausoma nuo to, kas ir kam suteikia prasmę. Viskas yra pasirinkta arba atsitiktina, – nelygu kaip pažiūrėsime.
Nauja ir tai, kad praranda prasmę bei reikšmę tokie giliai įsišakniję ir gerai suvokti vaizdiniai kaip valstybės suverenitetas, tautinė kultūra ir nepriklausoma ekonomika. Valstybių suverenitetui, tautiniam savitumui ateityje, greičiausiai, beliks tenkintis ženklais – simboliais. Nacionalinė vėliava, nacionalinis gyvūnas, spalva (os), tam tikri pomėgiai, folkloriniai sentimentai ir pan. – yra viskas, kas lieka užliejus pasaulį galingai globalizuojančiai bangai. Kai kam tai kelia didžiulį nerimą, kitiems – nemenką pasitenkinimą. Užtat dabartinė globalizacija, užsimojusi visą planetą paversti tuo vienu globaliu kaimu, daugelio suvokiama kaip esminis iššūkis kultūrai. Jo verčiami formuluojame tokius klausimus: ar nūdienos globalizacija pasinaudos geriausiais (visų laikų) įvairių visuomenių bei kultūrų pasiekimais bei jų galimybėmis? ar ji virs pražūtingu visų tų kultūrų bei visuomenių ydų bei ligų kratiniu? Globalizacijos šalininkai ir optimistai teigiamai atsakys į pirmąjį, o jos priešininkai ir pesimistai – į antrąjį klausimą.
Lietuvos perspektyvos dabartinės globalizacijos šviesoje nėra džiuginančios. Lietuvių tauta ir valstybė nėra vaidinusi jokio iškilesnio vaidmens ikišioliniuose globalizacijos procesuose. Vargu ar kitaip bus ateityje. Galimas daiktas, tai yra vienas papildomų akstinų mūsų intelektualams iš principo neigiamai vertinti šį reiškinį. Kitaip globalinius procesus bent jau gali svarstyti koks nors anglas, prancūzas ar juo labiau dabartinis amerikietis.
Tačiau didžiausias nerimas mūsuose kyla regint apnykusį lietuvišką kultūrinį tapatumą. Praeityje įvairiomis formomis kovojusi už savo tėvų ir protėvių žemę, istorinį tautos tęstinumą, taigi už savo tapatumą, Lietuva atsilaikė. Tačiau šiandien tautinio tapatumo nykimas arba jo nekūrimas nauju pagrindu vėl graso lietuvių tautai ir valstybei. Todėl, siekiant įsitvirtinti Vakarų pasaulio erdvėje, išgyvenama baimė ir grėsmė šalies bei tautos ateičiai. Įsiliejimas į Europos Sąjungą, NATO atneš (suaktyvins) naujus gyvensenos, prekių bei paslaugų kokybės, jų patikimumo standartus, garantuos mūsų visų saugumą. Be jokios abejonės, tai gali ir turi tik džiuginti. Kyla tik vienas klausimas: kam visa tai bus, kas tuo džiaugsis?
Naujos pasaulinės tendencijos sukūrė naujo tipo žmogų – imigrantą globalistą. Matant dabartines prasidėjusio naujojo tautų kraustymosi tendencijas, europinėms struktūroms visavertiškai priklausančioje Lietuvoje galbūt puikiausiai reziduos didesnę gyventojų dalį sudarantys kinai bei arabai. Juk gerai gyventi vertybiškai šiandien yra daug svarbiau negu būti lietuviu, graiku, armėnu ir pan. Prisimintina, kad ryškaus globalumo epochoje – Romos imperijoje buvo vartojamas nūdieną puikiai atliepiantis posakis: „Kur gerai, ten ir tėvynė“. Bet kuri teritorija naujajam globalistui yra tinkama, jei tik joje galima gerai patenkinti būtinus poreikius ir turtėti. Daugiau nieko nereikia.
Šią nuostatą, kuri iš esmės įtvirtina visiškai paviršutinišką gyvenseną, tiksliai nusako populiarios dainos žodžiai – „vienas pasaulis – vienas gyvenimas“. Tokia gyvensena nekelia sau jokių didesnių reikalavimų ar juo labiau kokios nors didesnės atsakomybės už save ar už teritoriją, kurioje reziduoji. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms ar kitaip susidėjus aplinkybėms, gali pervažiuoti į bet kurią kitą, kuo nors patrauklią teritoriją.
Vyraujant tokioms nuostatoms bei įsitikinimams, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse susiduriame su tautinio tapatumo problema. Tokį tapatumą pirmiausia teikia istorinis bei būtinis tikrumas: tikėjimas, kalba, istorija, žemė. Visa tai naujajai gyvensenai nebeteikia reikšmės (nebegalioja). Antra, tokiam tapatumui rastis bei jam palaikyti reikalingos tam tikros bendrumą įkūnijančios jungtys, kurių pagrindu galima gerai jaustis būnant drauge. Lietuvoje dėl pernelyg ilgai užtęstų (nevykdomų) socialinių ir ūkinių reformų, politikų veidmainiškumo, akivaizdaus privačių interesų dominavimo visose srityse atėjo nuovargis, nusivylimas savimi ir nebetikėjimas ateitimi.
Kas gali mus šiandien jungti? Nei išplitęs skurdas, nei sutrūkinėjęs tarpusavio saitas, nei pagarbos gyvybei, tradicijoms praradimas nėra tai, kas gali sieti. Įsivyravusi griebimo, valstybinio turto savinimosi kultūra yra lokalinė ypatybė, kuri pakankamai gerai įsiterpia į globalinį kontekstą – jau minėtą globalistų išpažįstamą vertybinį santykinumą. Bet kokie principai, vertybės postmoderniam piliečiui (globalistui) apskritai yra našta, kurią vienaip ar kitaip reikia kuo greičiau nusimesti. Laisvosios rinkos ideologų propaguojama, itin amerikietiškai skambanti individuali sėkmė (antisocialumas), kova už būvį siekiant išlikti, kerta tai, kas dar išlikę. Kai turi išlikti vien tam, kad tau pasisektų, nebelieka vietos kokiam nors bendram pamatui.
Tai neabejotinai veikia dabartinį jaunimą, kuriam svajonių žemė nebėra Lietuva. Savo svajones, jų įgyvendinimą nemenka jaunimo dalis jau regi kitur – ten, kur geriau, arba ten, kur elementariai gerovei susikurti prireikia mažiau pastangų ir sąnaudų. Dėl įvairių priežasčių bei istorinių aplinkybių pati savos valstybės idėja, deja, mūsų nėra tinkamai vidujai suvokta. Galbūt dėl to, vis labiau slopstant folkloriniam patriotizmui, nepakankamai prigyja puiki nauja patriotiškumo forma – galimybė kurti savo valstybę. Panašėjame į gentį, kuri jaučiasi menkavertė ir ypač nerami, kai pati turi imtis iniciatyvos bei atsakomybės. Esam įpratinti laukti nurodymų iš kitur (ES direktyvos, nurodymai etc.), geriausiu atveju – savanoriškai mėgdžioti kitus, jų gyvenseną, mąstyseną. Bet net ir gyvenant, elgiantis kaip kiti, netampama tuo kitu, nepatiriama kito laimė, nes trukdo sava patirtis, neatimama savastis.
Vienintelė tad regima atsvara sparčiai plintančioms neigiamoms dabartinio globalumo pusėms – tautinio tapatumo (mentaliteto) stiprinimas. Jeigu norite, – jo kūrimas naujai apkalbėtų ir sutartų vertybių pagrindu. Tuomet globalizacija bus suvokiama kaip neišvengiamybė, kurioje galima sąmoningai dalyvauti, kurios privalumais galima ir reikia tinkamai pasinaudoti. Tačiau tam pasiekti nepakanka intelektinio elito pastangų, visuomeninių pilietiškumo proveržių. Reikalingas politikų indėlis: valstybinis požiūris, paieška būdų bei priemonių, galinčių plačiai paskleisti ir įtvirtinti reikalingas nuostatas, įsitikinimus.

Eligijus Džežulskis

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija