Horizontai

Teisėtas karas

2001 m. spalio 5 d., dar neprasidėjus JAV vadovaujamai karinei kampanijai prieš Afganistano talibų režimą ir teroro tinklą „Al Qaida“, Niujorke, Nacionaliniame spaudos klube, įvyko diskusija–konferencija. Pew forume, skirtame religijos ir viešojo gyvenimo tematikai, buvo diskutuojama teisėto karo perspektyvos klausimu. Amerikiečiai iš naujo permąstė karo doktriną rugsėjo 11-osios įvykių ir jų padarinių kontekste, svarstė apie karo tradicijos kilmę bei principus, apie būdus, kaip tuos principus pritaikyti karui su terorizmu.
Šiame „XXI amžiaus horizontų“ numeryje baigiame diskusijos apžvalgą.

Pabaiga. Pradžia 2 nr.

Prof. Jamesas Turneris Johnsonas (tęsinys). Dėl įvairių ginklų rūšių, kuriuos naudoja Jungtinių Amerikos Valstijų kariškiai, ir dėl apmokymų atitikimo teisėto karo teorijai. Labai gerai prisimenu 1980-ųjų pradžios debatus, kai pacifizmo šalininkai argumentavo prieš laivų raketų ir PGM kaip karo ginklų panaudojimą, nes šie didina karo galimybes.
Tačiau šiandien labai džiaugiuosi, kad mes turime tokius ginklus, ir jūs suprantate, kodėl. Tai pavyzdys, rodantis, kad JAV kariuomenė yra pasiruošusi kariauti teisingą karą. Aš sakyčiau, kad kalbant apie apmokymus teisingiau galvoti apie santykinai mažų grupių, galinčių kariauti ypatingomis situacijomis, kūrimą, o ne apie pasiruošimą milžinišką žalą darančioms didžiulėms karinėms operacijoms.
Trečia: teisėtos svetimoterystės argumentas prieš teisėtą karą. Puiki, kandi frazė, Stanley! Bet stebėk, kas iš jos išplaukia. Vadinasi, visa tai, kas yra bloga, yra jėga – juk tokia pacifistų pozicija. Teisėto karo tradicijoje sakoma, kad ne visa, kas yra bloga, jau yra jėga – blogos ar geros gali būti priežastys. Tam tikromis sąlygomis viena gali būti neteisinga, o kitomis – tarnauti teisingumui.
Šiandien norėčiau nešališkai apžvelgti šiuolaikinius debatus teisėto karo tema bei padaryti tam tikras išvadas, kad jūs geriau suprastumėte, kaip aš mąsčiau ir kaip man kilo klausimas, ar tai, apie ką kalbame, yra karas ar nusikalstama veikla.
Žiūrint iš moralinės pusės, nėra skirtumo, ar jėgą naudoja policija drausmei palaikyti, ar jėga naudojama tarptautiniame kontekste kaip karinė jėga. Apie tai labai aiškiai rašo Augustinas. Viduramžiais buvo skirtumas tarp jėgos panaudojimo viešai ir privačiai – bellum versus duellum (lot.). Žodis bellum verčiamas kaip karas – legali veikla, tuo tarpu žodis duellum verčiamas kaip duelis – dvikova – neteisėta veikla (bet koks privatus jėgos naudojimas buvo laikomas neteisėtu). Tik asmenys, atsakingi už visuomenės gėrį arba pastarųjų įpareigoti kiti asmenys gėriui palaikyti, galėjo teisėtai naudoti jėgą. Jeana labai taikliai pastebėjo: tik atsakomybė už politinės bendruomenės saugumą galėjo suteikti teisę naudoti jėgą.
Kitas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį iliustruodamas jį pavyzdžiu. Praeitą vakarą savo Rutgerso universitete penkiese kalbėjomės apie civilizacijų susidūrimo neišvengiamumą ir kitus dalykus šia tema. Vienas iš mūsų visu smarkumu pradėjo argumentuoti, kad mes neturime teisės mėtyti nei akmenų, nei bombų, kad kiekvienas iš esmės yra nusidėjėlis ir dėl to nė vienas negali pirmas mesti akmens, kad JAV yra kaltos dėl viso pasaulio skurdo ir rugsėjo 11-osios įvykiai galbūt yra suprantamas kerštas.
Šituo pavyzdžiu noriu parodyti, jog Amerikos visuomenę dar reikia labai daug auklėti, kad ji pajėgtų atskirti prigimtinį žmogaus netobulumą nuo sąmoningo blogio apraiškų.
Dabar leiskite man kalbėti apie karo teisėtumą. Nesunku pastebėti, kad beveik visoje šiandieninėje diskusijoje mes stengiamės atrasti teisėtą karo priežastį bei teisėtą ar aukščiausiąjį autoritetą. Amerikos katalikų vyskupai tai svarstė 1983 metais ir vėliau – 1993 metais. Jei žvilgtelsite į kai kuriuos to laikotarpio mano darbus, pamatysite tas pačias pastangas.
Manau, kad tam buvo priežasčių, turint omeny, kad moderniaisiais laikais buvo stengiamasi apgalvoti, kaip teorija ir kitos valstybės de fakto pripažįsta visą tarptautinę tvarką bei aukščiausiąjį autoritetą. Jei yra autoritetas, yra ir visa kita.
Klausimas apie intervenciją man priminė tai, ką labai gerai žinojo Augustinas ir jo pasekėjai Viduramžiais ir ankstyvuoju moderniuoju periodu: esminis dalykas šiuose svarstymuose yra autoritetas. Esmė – kiek valdžia ar asmuo (jei jis valdo autoritarinę valstybę) tarnauja savo žmonių gerovei. Kartą tai apibrėžus, jau galima spręsti, ar jėgos panaudojimas yra teisėtas, ar ne.
Klasikiniai svarstymai apie karo teisėtumą visada prasideda nuo klausimo apie aukščiausią autoritetą, galintį atsakingai spręsti apie teisėtą priežastį, apie teisingą tikslą, apie taikos atkūrimą. Yra keturi dalykai, kuriuos aš vadinu de-antropologiniais reikalavimais. Juos yra apibrėžęs Tomas Akvinietis. Šiuolaikiniuose svarstymuose daug dėmesio skiriama protingiems proporcingumo reikalavimams. Reikalaujama, kad jėgos panaudojimas atneštų daugiau gėrio nei žalos, kad būtų galima pagrįstai tikėtis pasisekimo ir kad būtų įsitikinta, jog jokiomis kitokiomis priemonėmis negalima pasiekti norimo tikslo.
O kas gi kalbama apie tikslą? Pažvelkime į šių laikų svarstymus – vėl kaip pavyzdį omenyje turiu Jungtinių Valstijų katalikų vyskupus. Kalbama apie „tikslą, atitinkantį teisingą priežastį“. Tačiau Augustinas mąstė kitaip – jis visuomet šiuo atveju cituojamas. „Kas yra blogis kare? Tai ne mirtys žmonių, kurie vienaip ar kitaip vis tiek mirs.“
Toliau Augustinas dėsto, kas yra bloga kare. Jis mini viešpatavimo, valdžios geismą, keršto žiaurumą (čia pabrėžiamas ne tiek pats kerštas, kiek jo žiaurumas), nenumaldomą priešiškumą priešui ir kitus dalykus. Štai apie ką turėtume pagalvoti, kalbėdami apie teisingumo atstatymą.
Baigiant leiskite atkreipti dėmesį į tai, jog šiandieniuose mūsų svarstymuose apie teisėto karo tradiciją ir jos įtaką, mąstymo apie JAV ar koalicijos atsaką į rugsėjo 11-osios teroristinius aktus moralumui galima pastebėti kai kurių sutapimų su džihado tradicija. Džihadas taip pat reikalauja teisėto autoriteto – bendruomenės lyderio (sunitams – kalifo, šiitams – imamo), kuris įpareigotų veikti. Islamo bendruomenės užpuolimo atveju asmenys įpareigoti gintis. Tačiau gynyba yra labai griežtai apribota. Šeichu save tituluojantis Osama bin Ladenas savo elgsena prieštaravo džihado gynybos normoms.
Džihado tradicija labai aiškiai nubrėžia gynybos veiksmų ribą. Daugelyje tradicijų, siejamų su pranašu Mahometu, draudžiama „žudyti moteris ir vaikus“. Kai kurios tradicijos nurodo ir kitas žmonių grupes: senelius, ligonius, protinės negalios pažeistus žmones. Visa tai galime rasti ir teisėto karo tradicijoje, ir šiuolaikinėje karinius konfliktus reguliuojančioje tarptautinėje teisėje.
Tad šiuo požiūriu nėra priežasties kultūroms susidurti. Tačiau tiek islamo, tiek ir teisėto karo tradicijos požiūriu rugsėjo 11-osios įvykiai buvo tikras blogis ir atsakymas į jį yra būtinas. Ačiū!
(Plojimai.)
Prof. Hauerwasas. Ar galėčiau atsakyti?
Ramsey’ui sunku buvo pagrįsti teisėtą karo priežastį. Sunkumas kyla iš liberalios politikos teorijos. Norima ne gėrio – visa valdo interesai. Augustinas buvo visiškai teisus. Devynioliktoje knygoje jis rašo, kad visuomenė, negarbinanti teisingo Dievo, niekada nebus teisi. Visos kitos teisingumo apraiškos bus tik pusė teisingumo, galbūt labai iškraipyta tiesa. Tačiau liberalioje demokratinėje visuomenėje apie tai nekalbama, nes religiją norima padaryti privačiu reikalu.
Prof. Elshtain. Trumpai norėčiau atsakyti į Stanley’o iškeltus klausimus.
Vienas iš jų buvo toks: kas sukelia karo žiaurumus ir ar karas yra garbingas terminas, kuriuo galbūt galima pavadinti rugsėjo 11-osios įvykius. Jei tų dienų įvykius jūs vadinate nusikaltimu, aš sakyčiau, kad jūs iš esmės sumenkinate jų reikšmę. Dar daugiau: viena iš priežasčių, kodėl vartojame žodį karas, yra ta, jog mes pripažįstame, kad bet koks atsakas į tokio masto įvykius netelpa į šalies baudžiamosios teisės rėmus.
Nenorėčiau leisti praslysti ir kitam įdomiam bei svarbiam Stanley’o klausimui apie tai, kaip atrodo teisinga užsienio politika, arba, kitaip tariant, tokia užsienio politika, kurioje kreipiamas dėmesys į teisėto karo tradiciją. Manyčiau, kad jūs turėtumėte paklausti savęs apie matą, kurį taikote, nes tie, kurie sakosi nenaudoją jėgos, nekariaują, dažnai nori pasirodyti esą teisesni už kitus. Nebūtinai visi.
Galima, pavyzdžiui, skelbti embargą – uždrausti tam tikrus veiksmus. Tačiau ar įmanoma uždrausti tai, kas būtina gyvenimui? Ar dėl būtinų vaistų ar maisto stokos nemiršta žmonės? Jūs turėtumėte klausti apie tai.
Stanley’s taip pat klausė, kaip suprasti ramybės palinkėjimą bažnyčioje, jei tikintieji pritaria teisėtam karui. Šis gestas reiškia, kad susirinko žmonės, besidalijantys savo tikėjimu – taikiai gyvenanti bendruomenė.
Manau, kad, kalbėdami ne tik apie sudėtingų pliuralistinių visuomenių kasdieninę rutiną, mes suprantame, jog visiškos taikos pasiekti neįmanoma.
Davidas Sapersteinas. Leiskite man užduoti klausimą apie terorizmą, tiksliau – apie teisėtas kovos su terorizmu priemones. Daugelis jūsų aptartų nuostatų galioja valstybei kovojant su valstybe, kai jos abi turi savo armijas. Terorizmas yra visai kas kita. Valstybė kartais pritaria teroristams, dažnai bendrininkauja, taip pat dažnai prieštarauja.
Labai dažnai teroristai gyvena kartu su civiliais ir gyvenimo būdu nesiskiria nuo jų. Civilių bendruomenė gali juos remti, gali bendradarbiauti su jais ar jiems nepritarti. Dažnai jie nežino, kas vyksta artimiausio kaimyno kieme. Kaip jums pavyks parinkti teisingas priemones, apie kurias šiandien kalbėjote, kovojant su taikiniais, kurie tikslingai dislokuoti pačiuose civilių gyvenviečių tankumynuose?
Prof. Johnsonas. Pirmiausia norėčiau pastebėti, kad jūsų prielaida truputį klaidinga. Jūs laikote terorizmą unikalia šių laikų problema. Tačiau ir X amžiuje daugelis Bažnyčios susirinkimų Vakaruose svarstė Dievo taikos klausimą. Ir tais laikais šlaistėsi plėšikai, privačiai naudojo jėgą prieš miestiečius ir maldininkus, valstiečių žemėse terorizavo žmones. Šie banditai puldinėdavo žmones ne tik norėdami turėti naudos, bet geisdami valdyti, galima sakyti, terorizuoti užpultuosius.
Taigi tradicija, apie kurią kalbame mes su Jeana, siekia senus laikus. Istorijos eigoje kilo poreikis jėgos panaudojimo teisę atiduoti spręsti asmeniui ar asmenų grupei, atsakingai už politinės bendruomenės saugumą, bei reikalavimas, kad taikūs žmonės nebūtų tikslingai paverčiami jėgos taikiniais.
Atsakydamas į klausimą dėl priemonių parinkimo, turėčiau atkreipti dėmesį, kad jėgos priemonės neturi būti naudojamos masiškai. Jos turi būti parenkamos tokios, kad kuo mažiau pakenktų civiliams gyventojams. Gausiai civilių apgyvendintose vietovėse taikiniai turėtų būti bombarduojami labai taikliais ginklais, ten turėtų būti siunčiama mažų grupių sausumos kariuomenė.
Prof. Hauerwasas. Ramsey’s argumentavo, kad Vietname naudota maoistų strategija buvo tokia: jei civilis žuvo, jis pats ir buvo kaltas. Manau, kad ir dabar taip gali būti mąstoma. Teisi Jeana sakydama, kad labai sunku apsaugoti taikius gyventojus.
Prof. Johnsonas. Leiskite pastebėti, kad Walzeris yra teisus teigdamas, jog kare galioja ne tik įsipareigojimas tikslingai netaikyti į civilius, bet ir įsipareigojimas kuo labiau sumažinti daromą žalą.
Prof. Elshtain. Davidai, šiais laikais patenkama į daugybę skirtingų situacijų. Viena iš jų – susiduriama su asmenimis, kurie pasiruošę kenkti, kurie maišosi civilių bendruomenėje ir pastebimi tik tuomet, kai iškyla aikštėn jų baisūs darbai.
Tačiau kitas jūsų pavyzdys, manau, nelabai siejasi su karo teisėtumo tema. Kalbama apie režimą, sąmoningai palaikantį, kurstantį teroristus ir veikiantį teroristų tinkle slaptu susitarimu. Šiuo atveju nedaroma skirtumo tarp režimo ir tų, kurie užsiima terorizmu. Jie sudaro visumą ir žudo visus iš eilės, nekreipdami dėmesio į taikius gyventojus.
Po rugsėjo 11-osios įvykių girdėjau keletą žmonių, sakančių: „Nesuprantu, koks buvo jų tikslas“. Teroristai pasiekė savo. Jų tikslas buvo nužudyti kuo daugiau žmonių. Tad ir diskusija apie tai, jog veiksmas vyksta įprastuose politikos rėmuose, būtų absurdiška.
P. James Standishas. Teisėto karo teorija skamba gražiai, labai šaunūs jos principai, tačiau jie labai lankstūs. Galvodami apie Pirmąjį pasaulinį karą prisimename, jog abiejose pusėse kariavo įvairių tautybių krikščionys, naudodamiesi kunigų palaimintais ginklais ir t.t. Tad norėčiau paklausti, ar teisėto karo teorijos principus iš esmės įmanoma pritaikyti gynybai realiame pasaulyje? Ar nėra jokio pavojaus, kad šių principų taikymas virs neklystančio Dievo sankcionuotu karu? Prisiminiau Bobo Dylano dainą, kurioje yra tokie žodžiai: „Su Dievu mano pusėje“. Ar teisėto karo teorija neverčia taip mąstyti?
Prof. Elshtain. Čia gali kilti minčių ir apie kryžiuočius, kurie, sakralizuodami jėgos panaudojimą ir netgi paversdami visa tai normatyviu gėriu, be saiko puldinėjo. Todėl ir norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog stipriausias argumentas prieš kryžiuočius yra teisėto karo teorija.
Tiesa, ką kalbate apie tai, kad žmonės, vadinantys save krikščionimis, dažnai elgiasi labai blogai. Mes tai svartėme kalbėdami apie teisėtą karą ir pacifizmą.
Prof. Johnsonas. Jeigu peržvelgsite debatus apie jėgos panaudojimą Pirmajame pasauliniame kare, jūs nerasite jokių užuominų apie teisėtą karą. Visa tai, ką paminėjote, yra išdava to, kas atsitinka, kai apie teisėtą karą negalvojama.
Iš tikrųjų buvo laikotarpis, kai moralistai – krikščionys ir nekrikščionys – visiškai nesvarstė šios problemos. Apie teisėtą karą buvo kalbama tarptautinės teisės filosofijoje ir prigimtiniame įstatyme. Mūsų draugas ir mano buvęs mokytojas Paulas Ramsey’s pirmasis pradėjo apie tai kalbėti. Dabar mes negalėtume pasiteisinti, jeigu apie tai tylėtume.
P. Rogersas. Ar teisėto karo teorijoje numatyti kriterijai, pagal kuriuos politikai galėtų pasitikrinti, ar jie laikosi teisėto karo principų?
Prof. Elshtain. Teisėto karo teorija vystėsi nepažeisdama etinės filosofijos. Grubiai galėtume pasakyti, kad yra tam tikros gairės, į kurias kiekvienas turi orientuotis klausdamas savęs, ar jis laikosi teisėto karo principų, ar ne.
Tai nėra konsekvencionalistinė teorija, tačiau tu esi įpareigotas galvoti apie galimus padarinius ir klausti, ar pasaulis po ribotos jėgos panaudojimo taps teisingesnis, taikesnis už dabar esantį.
Aš visiškai sutinku su Jimu. Reikia apie tai kalbėti, kreipti žmonių dėmesį į šią problemą, ginčytis.
Prof. Johnsonas. Melissa, manau, kad jūsų klausimas siejasi su klausimu apie instituciją. Visiems kalbant aš galvojau apie tai, jog JAV kariuomenėje reikalaujama, kad generolo patarėjas teisės klausimais ekspertuotų visus naujų ginklų pasiūlymus ir nuspręstų, ar tie ginklai atitinka karo įstatymų bei JAV įstatymų reikalavimus. Tačiau nieko panašaus nereikalaujama iš kariuomenės kapeliono. Neprašoma, kad kapelionas ar etikos specialistų komisija atliktų tą patį darbą, – patikrintų, ar nauji ginklai atitinka moralės reikalavimus.
P. Hillelis Fradkinas. Norėčiau grįžti prie Davido Sapersteino klausimo apie tokią situaciją, kai kariaujantieji slepiasi tarp taikių gyventojų. Manau, kad dabartinėje situacijoje (turint omenyje daugybę aplinkybių) bus dar sunkiau atskirti karius nuo civilių.
Kaip supratau iš jūsų ankstesnių atsakymų, šį kartą, pasitelkiant į pagalbą labai taiklias karo priemones, bus dedamos didelės pastangos išvengti šalutinių padarinių,. Tačiau manau, kad šalies valdžia pasirenka tokias priemones ne tik dėl to, kad kuo mažiau pakenktų civiliams, bet dar ir todėl, kad jos yra tobulesnės.
Prof. Johnsonas. Prieš ateidamas čionai šiandien rytą žiūrėjau laidą „Today“. Joje dalyvavo generolas McCaffrey’s, laidos konsultantas, ir kalbėjo apie trejų metų kampaniją.
Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad labai greitai pamatysime, kaip klostysis įvykiai. Esu giliai įsitikinęs, kad operacija pavyks ir kad pavyks geriau nei bet kada, kadangi laikui bėgant protas tobulėja. Tačiau iš tikrųjų rezultatas priklausys nuo galimybių. Dabar negaliu pasakyti, kaip visa klostysis. Vieno mes jau galime tikėtis, kai tik jėga bus pradėta naudoti, beje, jei tikėsime laikraščio „New York Times“ žiniomis, ji jau pradėta naudoti: talibų judėjimas pradės skaldytis, nes nebeliks intereso, vienijančio judėjimo narius.
Galutinis rezultatas gali būti toks: žymios teroristų grupės gali išsislapstyti po kalnus arba susitelkti tam tikroje vietoje, tuomet prieš juos bus panaudota stipresnė karinė jėga. Tačiau teisingiausia būtų pasakyti, jog aš dar nežinau, kaip klostysis įvykiai.
P. Rogersas. Ačiū visiems, kad šiandien atėjote į konferenciją. Deja, mūsų laikas jau baigėsi. Dėkoju visiems kalbėtojams. (Plojimai.)

Pabaiga