Istorijos ir dabarties sūkury

Rusijos prezidentas V.Putinas, praėjusią savaitę, antradienį, trumpam užsukęs į Paryžių ir pasikalbėjęs su Prancūzijos prezidentu Žaku Širaku bei aplenkęs tuo metu Eliziejaus laukuose organizacijos „Reporteriai be sienų“ aktyvistų užimtą „Aerofloto“ būstinę (jie protestavo prieš žurnalisto G.Pasko nuteisimą), prieš pat vidurnaktį atvyko į Varšuvą.
Tai, kad Prancūzijos sostinėje Rusijos vadovas buvo tik keletą valandų, o Lenkijai skyrė dvi dienas, liudija, kokį didelį dėmesį Maskva skiria Lietuvos kaimynei. Kadangi vizitas tiesiogiai liečia ir Lietuvą, jis gali būti įdomus ir mūsų skaitytojui.

Šaltukas turėtų baigtis

Ko gero faktas, jog aštuonerius metus joks Rusijos vadovas nesirodė Lenkijoje, jau savaime įrodo, jog Maskva vengė Varšuvos „akis į akį“. Būtent po 1993 metų, kai čia apsilankė tuometinis Rusijos prezidentas B.Jelcinas, ir prasidėjo ilgas dvišalių santykių atšalimo laikotarpis. Jis susijęs su Lenkijos suartėjimo su Vakarais periodu ir pasiruošimu 1999 m. įstoti į NATO. Maskva tam atvirai priešinosi. Netgi dažni L.Valensos, o pastaruoju metu – A.Kvašnievskio vizitai į Maskvą neatšildė gana įtemptų santykių leduko.
Tačiau paradoksas: Lenkijos įstojimas į Aljansą ne tik kad dar labiau nekomplikavo dviejų šalių santykių, bet netgi sudarė sąlygas juos normalizuoti. Pavyzdžiui, tai pastebima ekonomikos srityje. Per 2001 metus prekybos apyvarta tarp Rusijos ir Lenkijos išaugo 20 procentų.
Dar reikia pastebėti, kad pastarasis Rusijos vadovo apsilankymas Lenkijoje yra pirmas oficialus V.Putino vizitas buvusioje socialistinio bloko šalyje nuo 2000-ųjų pradžios, kai jis tapo Rusijos prezidentu. O juk Lenkijos sostinė kažkada buvo NATO analogo – Varšuvos sutarties organizacijos – būstinė…

Praeitis kaip santykių nuodai

Apžvalgininkai pastebėjo, kad V.Putinas į A.Kvašnievskį kreipiasi „tu“. Galbūt toks familiarumas tiktų bendraamžiams, bet, žinant abiejų šalių istorinę praeitį, daugelį tai šokiravo.
Tačiau V.Putinas žinojo, ką daro. Jo „kagėbistiška“ praeitis daug ko išmokė. Pradėdamas derybas su Lenkijos prezidentu, Rusijos vadovas, maloniai šypsodamasis, perdavė jam dokumentų iš Rusijos archyvų kopijas, susijusias su žinomu Lenkijos politikos veikėju generolu Vladislavu Sikorskiu. Būdamas Lenkijos vyriausybės emigracijoje premjeru, V.Sikorskis Londone pasirašė Lenkijos ir SSRS diplomatinių santykių atkūrimo susitarimą. Tokiu būdu, nors Lenkijos žemėje viešpatavo naciai, buvo tarsi nurašytos abiejų šalių santykių komplikacijos, kilusios po Lenkijos įsiveržimo į sovietų teritoriją prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Tačiau V.Putinas ne viskam turėjo drąsos. Jis pamiršo Katynę. Už 14 kilometrų nuo Smolensko 1940-ųjų pavasarį SSRS saugumo struktūros sunaikino daugiau kaip 4000 lenkų karininkų, internuotų 1939 metais į Sovietų Sąjungą, kai ji ir nacistinė Vokietija pasidalijo Lenkiją. 1943 m. jų sušaudymo vietą rado nacių kareiviai, visiškai priartėję prie Maskvos.
Lenkai tikėjosi Maskvos atsiprašymo. Tačiau neišgirdo. Tiesa, 1990 metais M.Gorbačiovo viešumo skatinami „sovietai“ galų gale pripažino, kad NKVD prisidėjo prie lenkų karininkų sušaudymo. Bet per B.Jelcino ir L.Valensos susitikimą Varšuvoje 1992 m. rugpjūtį apie tragediją net nebuvo užsiminta. Kaip nebuvo minimas ir tas istorijos faktas, jog J.Stalinas buvo kaltas, kad nepavyko 1944 metais Armijos Krajovos organizuotas sukilimas prieš nacius. Tuomet diktatorius nedavė įsakymo kitoje Vyslos pusėje dislokuotiems Raudonosios armijos pulkams pradėti puolimo, kad padėtų sukilėliams. Tik vėliau puolimo metu, jau nuslopinus lenkų sukilimą, Varšuvą teko beveik visiškai sugriauti…
Taigi V.Putinas nežengė šio sunkaus, bet reikalingo žingsnio. Jis buvo laukiamas Lenkijos Seime, tačiau Rusijos vadovas paprašė pakeisti delegacijos programą ir atsisakė kalbos parlamente.
A.Kvašnievskiui nebeliko nieko kito, kaip tik diplomatiškai pareikšti: „Reikia laiko, kuris gydo žaizdas. Mes nenorime jų aitrinti“. Į klausimą, ką sakyti sovietinių represijų aukoms, dabartiniams aštuoniasdešimtmečiams ar vyresniems, prezidentas panarino galvą ir sumurmėjo: „Palaukite…“
Ne veltui lenkai prisimena 1970 metų Vokietijos kanclerio velionio Vilio Brandto vizitą į Lenkiją, kai jis atsiklaupė, prašydamas atleidimo už nacių nusikaltimus. Sovietinis šių dienų lenkų svečio mentalitetas neleidžia nei klauptis, nei atsiprašyti.

Kaliningradas – problemų sūkuryje

Tačiau vienas šviesus akcentas šiose derybose buvo: V.Putinas pareiškė esąs pasiryžęs inicijuoti Rusijos, Lenkijos, Lietuvos, ES vadovų susitikimą Kaliningrade šios srities problemoms apsvarstyti.
Jis pasakė, kad Briuselyje supranta srities problemų svarbą, ypač kai Lietuva ir Lenkija taps ES narėmis, tačiau, pasak prezidento, praktiškai jos nesprendžiamos. Jis tikino, kad tai gyvybiškai svarbus klausimas 1,3 milijono srities gyventojų.
Pasiūlymas rimtas, ir Lietuva jį supranta kaip Maskvos norą Kaliningrado sričiai suteikti tokį statusą, kad šis pokarinis slavų anklavas pamažu būtų „priaugintas“ iki ES standartų lygio.
Beje, Lenkijos prezidentas A.Kvašnievskis V.Putino vizito išvakarėse taip pat pasiūlė suteikti Kaliningrado sričiai lyg eksperimentinės zonos statusą, kad joje būtų rengiamas vakarietiškos ūkio rinkos modelis, padėsiantis Rusijai kada nors taip integruotis į Europos ekonominę sistemą.
Kai dėl Lietuvos, tai Vilnius pasirengęs šią problemą spręsti tiek trišalėse (Rusija, Lenkija, Lietuva) derybose, tiek ES kontekste. Tačiau Maskvoje pasigirsta ir tokią iniciatyvą žlugdančių balsų. Antai kai kurie politikai Dūmoje mano, kad sutartis su Lietuva dėl sienos Rusijos parlamente nebus ratifikuota tol, kol Maskva neturės garantijų dėl Kaliningrado srities ateities. Anksčiau šią problemą Maskva „pririšo“ prie konservatorių priimto įstatymo dėl žalos atlyginimo už represinius laikus, o dabar suranda kitą būdą kaip įšaldyti normalius Lietuvos ir Rusijos santykius.

Santykiuose smulkmenų nėra

Apie čečėnus smagiai nusiteikęs vizitatorius nė girdėti nenorėjo. Lenkų policija Poznanėje pasistengė, kad apie 30 protesto aktyvistų, surengusių akciją prie Tarptautinės mugės šiame mieste, būtų išvaikyti per pusę minutės.
Beje, ir Paryžiuje V.Putinas užbėgo už akių Ž.Širakui, derybų pradžioje pareiškęs, kad čečėnų kovotojai yra tie patys teroristai talibai. Prancūzijos vadovas pažymėjo, kad čečėnų karių negalima prilyginti teroristams.
Maskvą erzina ir Čečėnijos informacinių centrų Lenkijoje veikla. Toks centras, kaip žinome, yra ir Vilniuje. Gal todėl per Lietuvos užsienio reikalų ministro A.Valionio vizitą Maskvoje buvo pateiktas klausimas, ar iš tikrųjų Lietuvoje rengiami ir treniruojami čečėnų smogikai…
Tai, kad V.Putinas į Lenkiją atvyko be savo žmonos Liudmilos, tėra smulkmena, nors ir ji be žurnalistų dėmesio neliko.
Didžiojoje politikoje, ypač kai ji „daroma“ tarp tokių Europos valstybių kaip Rusija ir Lenkija, smulkmenų nėra. Istorija ir dabartis, kurios valstybių santykiuose susipina į vieną kamuolį (jo centre yra ir Lietuva), tampa viskas svarbu, viskas jautru ir gyva.

Česlovas Iškauskas

© 2002 "XXI amžius"