Tūpčiojimas vietoje

Galima neabejoti, kad Maskva dės visas pastangas, norėdama sutrukdyti Lietuvai būti pakviestai į NATO Prahos viršūnių susitikimą. Iki lapkričio dar daug laiko, todėl Kremlius turi įvairių svertų tam pasiekti. Visų pirma Vakarų sostinėse jau beveik atvirai kalbama, kad Rusija pirmiausia spaus Jungtines Valstijas, prisidengdama kova su tarptautiniu terorizmu. Spėjama, jog atėjus laikui, Kremlius atvirai iškels JAV prezidentui Džordžui Bušui savotišką ultimatumą: Rusija rems ir toliau JAV kovą su terorizmu, bet tik su sąlyga, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys nebus pakviestos į NATO. Koją gali pakišti ne tik Maskva, bet ir dabartiniai Lietuvos politikai, iš esmės visiškai nieko nedarantys, kad būtų atsiplėšta nuo Rusijos. Tai ypač susiję su Lietuvos energetika. Juk tai irgi labai svarbu, nors visuomenei teigiama, jog svarbiausias dalykas yra tik kariniai klausimai. Sunkoka, pavyzdžiui, suprasti Prezidento susirūpinimą dėl „Vilniaus šilumos tinklų“ nuomos Prancūzijos bendrovei „Dalkia“. V.Adamkus siūlė Vyriausybei apsvarstyti šį klausimą savo posėdyje. O kaip tada su Savivaldos įstatymu? Ir kodėl valstybės vadovas kaip ir vadinamieji socialdemokratai užsipuldinėja tik Vakarų kompanijas ir visiškai nenori matyti, kas darosi su „Lietuvos dujomis“ ar „Lietuvos energija“?
Nesinori sutikti su Seimo NATO reikalų komisijos pirmininku Vaclavu Stankievičiumi, teigusiu, kad nereikėtų kreipti dėmesio į buvusio Rusijos premjero ir GRU viršininko J.Primakovo neigiamą nuomonę dėl Lietuvos stojimo į NATO. Pasak V.Stankievičiaus, J.Primakovas yra senos kartos, seno mąstymo žmogus, neturintis dabar įtakos Rusijos politikai, todėl į jo kalbas neverta kreipti dėmesio. Kodėl mūsų NATO reikalų komisijos pirmininkas sako, kad J.Primakovas neturi įtakos Kremliuje? Turi, ir nemažą! Teigimas, jog tai buvo „absoliučiai privatus vizitas“, - irgi tik savęs raminimas. Kodėl tas privatus asmuo buvo taip karališkai priimtas? Tiesa, V.Stankievičius sakė manąs, jog Prezidentas privalėtų paaiškinti, ko jis siekė, surengdamas pietus „privačiam asmeniui“. Žiniasklaidoje taip pat pasirodė pranešimų, kad ir Premjeras nuolat artimai bendrauja su Rusijos ambasadoriumi, esą asmeniškai pakvietusį į svečius J.Primakovą, o viename priėmime užsienio ambasadoje bendravo išskirtinai tik su Rusijos ambasadoriumi. Kai kurie politikos apžvalgininkai atkreipia dėmesį į tai, kad neoficialaus vizito statusas leidžia „vizitatoriui“ atlikti bent kelis uždavinius. Pirmiausia, žinoma, pačiam įsitikinti, kokia padėtis dabar yra Lietuvoje, kokios nuotaikos viešpatauja valdžios kabinetuose. Matyt, įsitikinta, jog nuotaikos itin palankios Maskvai. Tą rodo ir visų pretendentų į Lietuvos prezidentus išsisukinėjimai. Tenka sutikti su buvusiu premjeru Rolandu Paksu, teigusiu, kad daugelis jau dabar pasiskelbusių ar dar tik pasiskelbsiantys kandidatai į sostinės Daukanto gatvės rūmus jau dirba šia kryptimi, visiškai pamiršdami valstybės reikalus, tuo labiau integraciją į euroatlantines struktūras.
Kremliaus politikas turėjo likti visiškai patenkintas politiniais procesais, vykstančiais Lietuvoje. Pirmiausia dešiniosios opozicijos susiskaldymu, Liberalų sąjungos griūtimi, prie kurios ją privedė garsusis perbėgėlis, tapęs partijos vadu. Rusijai labai patogu, jog vadinamieji Seimo agrarininkai faktiškai sabotuoja Lietuvos stojimą į ES. Tuo labiau kad pats Premjeras kategoriškai atsisakė aiškinti savo partiečiams stojimo į ES ir NATO būtinumą. O tai, kad didesnioji vadinamųjų socialdemokratų dalis daugiau žvalgėsi į Maskvą ir Minską nei į Briuselį, visiems žinomas faktas. Žinoma, kaip neseniai buvo rašyta Maskvos laikraštyje „Moskovskije novosti“, niekas iš senųjų ir naujųjų komunistų, atsidūrusių valdžioje, buvusiuose imperijos pakraščiuose jokiu gyvu neišsižadės neribotos valdžios ir nenorės vėl patekti tiesioginėn Maskvos priklausomybėn. Kitas dalykas – atiduoti Lietuvos strateginius objektus Rusijai. Už tai ir vietiniams, galima tikėtis, nemažai nubyrės.

Petras Katinas
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"