"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. gruodžio 11 d., Nr. 44 (44)

PRIEDAI







Pirmuosius slenksčius peržengus

Ką čia slėpt: išties džiugu, kad Lietuvos valstybė pakviesta į NATO, galingiausią pasaulyje gynybinį aljansą. Ilgus metus tai rodės utopija, tolimos ateities svajonė. Ekskomunistai nuolat kartojo: būkim realistai, nekaišiokim pagalių į Rusijos vežėčių ratus. Šiandien jie, tiesa, gieda kitaip. Ir nenuostabu: tie, kurie pomidorus svaidė į NATO generalinį sekretorių Prahoje, su mūsų dabarties „lyderiais“ šnekėtųsi kitaip.
Lietuvos kelias į NATO netrumpas ir dar nesibaigęs. Europa, žinoma, neseks Rusijos pavyzdžiu ir gal neieškos naivių dingsčių neratifikuoti NATO sutarties su Lietuva. Rusijos Dūma sienų su Lietuva ratifikavimą vilkino kiek įmanydama. Bet nebūtų ko stebėtis, jei rusai bandytų kaip nors veikti tas Europos šalis, kurioms Baltijos šalių reikalai toli gražu neatrodo patys svarbiausi, o santykiai su „didžiąja“ Rusija – visuomet aktualūs ir svarbūs. Bet, atrodo, pirmieji slenksčiai peržengti sėkmingai ir kelio atgal nėra niekam. Net Rusijai. Specialiai įsijungiau Rusijos TV kanalą. Yra ten tokia laida „Vremena“ (Laikai). Ir ką gi, tas pats ambicingas, užgautas tonas, ne kaži kiek nuo sovietmečio tesiskirianti leksika. Rusams itin apmaudu, kad į NATO buvo pakviesta ir Latvija, „silpniausioji“ grandis Baltijos grandinėje, bent jau Rusijos geopolitikų nuomone. Pleišto įkišti nepavyko – pakviestos visos trys Baltijos šalys, nors gan rimtų priekaištų latviams turi ir Vakarų strategai.
Lietuvos padangė, bent jau teoriškai, pragiedrėjo. Optimizmo atnešė ir simbolinis (tačiau labai svarbus) JAV prezidento Džordžo Bušo vizitas – jo reikšmę dar labiau suvoksime, kaip sakoma, „iš nuotolio“.
Šia proga norisi pakalbėti vis dėlto ne apie triumfą ir saliutą Vilniuje, ne apie priėmimus ir karinius orkestrus. Man visą laiką nuoširdžią nuostabą kelia tie žmonės, kurie vienu balsu tvirtina: Rusija nebe ta, jokios grėsmės iš jos pusės nebėr, ir apie jos grėsmę kalbėti – tuščias, Landsbergio prasimanomas baubas. Ir taip toliau. Nejau tie žmonės tokie trumparegiai? Matyt, ne. Atsakymas būtų gan paprastas, net primityvus: šiandieniniai jų interesai (pinigai, karjera, ryšiai, protekcijos, seni ir nauji sandoriai) nustelbia žvilgsnį ne tik atgal, bet ir į apčiuopiamą ateitį. Juk nereikia būti profesoriumi, kad suprastum: Rusijos geopolitikai niekuomet neatsižadės pretenzijų į Baltijos šalis. Kad ir neteisėtų, bene tai jiems rūpi. Istorijos švytuoklė negailestinga: Rusija sustiprės ir dabar paplonintas jos balsas vėl virs grasinimais, falsifikatais, šmeižtais ir melais. Tie patys žmonės Lietuvoje, kurie pasigenda valstybės vizijos, nenori nė girdėti apie žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, kruviną karą Čečėnijoje. Tik sukandusi dantis Rusija kol kas elgiasi su Baltijos šalimis kaip su nepriklausomomis valstybėmis. Šitas gerumas kaipmat baigsis vos pakitus santykiams su Vakarais, pirmučiausia su Amerika. Tad NATO barjeras taip ir erzina tiek „dorą“ Rusijos patriotą, tiek televizijos apžvalgininkus, tiek didžiavalstybiškai nusiteikusią Dūmą.
Už narystę NATO mūsų tauta sumokėjo išties didžiulę kainą. Neprošal būtų priminti „trumpos atminties broliams“ ir deportacijas, ir „karą po karo“, trukusį iki pat Stalino mirties. Išgirdę apie šį karą, Vakarų Europos gyventojai tik pečiais trauko: jūs turbūt viską išsigalvojat. Stebisi: nejaugi? Taip jau yra. Šiandieniniam pasauliui rūpi vien tai, ką vakare mato per televiziją: drebėjimus, terorą, ugnikalnių išsiveržimus, badą Afrikoje. Kad Lietuva ją priėmusiai (ar bent žadančiai priimti) Europai tebėra terra incognita, dar kartą įsitikinau šį rudenį Vokietijoje (teko dalyvauti literatūriniuose vakaruose, surengtuose Frankfurto knygų mugės proga, nuo Miuncheno iki Hamburgo). Tiesa, šitą nežinomybės slenkstį tarsi pralaužė ir Lietuvos pakvietimas į Europos Sąjungą, ir garsioji knygų mugė, kur mūsų šalis sėkmingai pasirodė kaip svarbiausias svečias, ir net atrankinės pasaulio futbolo čempionato rungtynės Kaune. Sekiau spaudą, žinau, ką sakau. Tokias progas išnaudotų bet kuri šalis. Tiesa, tam tikrų pastangų atsiverti ir susipažinti Lietuva tarsi rodo, tik jos aiškiai nepakankamos…
Daugiau priekaištauti nesinori, pernelyg pakilus dabar politinis Lietuvos gyvenimas. Bet kai ką reikėtų pasakyti ir apie Lietuvos partizanus. Mugėje rodytos kelios tikrai vykusios jų nuotraukos. Buvo pristatytas ir Teodoro Četrausko romanas „Tarsi gyventa“ (vokiškai). O Lietuvoje šį rudenį pasirodė du romanai apie rezistenciją: Roberto Keturakio ir vienintelio tikrai aktyvaus savo kartos prozininko Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“. Literatūriniu požiūriu aiškiai nusveria Ivaškevičiaus knyga – ji parašyta žaismingai, šmaikščiai, kaip sakoma, „gerai skaitosi“. Nenustebčiau, jei pagal ją būtų susuktas koks televizijos ar net ne televizijos filmas. Neniekindamas nė vieno kolegos knygų, atvirai sakau: mano kartos žmogus „Žalių“ negalėtų parašyti. Ir dar: jokiam autoriui neįmanoma paliepti „kaip rašyti“. Juolab barti jį ar mokyti. Bet juk akivaizdu: Ivaškevičius, pasirinkdamas antiherojumi partizanų generolą Joną Žemaitį, kaipsyk ir sulošė žaidimą pagal „europinės“ literatūros taisykles – jokių stabų. Kuo labiau išpurvinti. Subanalinti. Suerzinti – tai bene ir labiausiai rūpi autoriui. Jei tasai jo veikėjas būtų fikcija, o ne Jonas Žemaitis, to „literatūrinio“ užtaiso neliktų nė padujų. Bet kartoju: neverta priekaištauti ar gėdinti. Tai tik sukeltų šypseną. Ir vėl: tik patys kalti, kad neturim nė vieno „padoraus“ kūrinio apie šį pokarį. Ir nėra kuo paaiškinti, nebent kad pristigom talento. Juk lenkas Gombrowitczius apie karo metų tėvynę rašė gyvendamas Argentinoje…
Kitas utopinis pavyzdys, kuriuo niekad nepaseks Lietuva: jugoslavai, dar Tito diktatūros metais vis dėlto sukūrė filmą apie išsivadavimą. Kad įrodytų Europai ir pasauliui, jog ne Stalinui turi būti dėkingi už laisvę. Grandiozinis filmas! Negailėta honorarų pasaulinio lygio žvaigždėms, batalinės scenos įspūdingos. Bet jugoslavų kinas ir tuomet buvo neprastas. Bent jau įtaigesnis už V.Žalakevičiaus „osterną“, už „Niekas nenorėjo mirti“, kurio sukaktuves kone graudžiai paminėjo tarybų Lietuvos kultūros veteranai… Ką noriu tuo pasakyti? Ogi tai, kad Ivaškevičiaus, o ne R.Keturakio ar kurio kito romanas bus verčiamas Europai, pagal jį (kaip ir pagal „Niekas nenorėjo…“) europiečiai spręs apie mūsų ambicijas bei aspiracijas. Na ir kas, pasakys tūlas. Aišku, ne katastrofa, tikrai ne. Tačiau kai kiekviename žingsnyje girdi skundus, raudas, inkštimą, kai toks R.Pavilionis su „chebra“ tampa vos ne tautos gelbėtojais, darosi nebejuokinga. Juk buvo, jei kas pamiršo, ir LTSR nacionalinio gelbėjimo komitetas, tiesa?
Čia vis pamąstymai NATO tema. Ką besakytum, slenkstis tikrai buvo aukštas, ne vienu žingsniu peržengiamas. Būkim tikri: toli gražu ne visi tie, kurie šypsosi ir rodo kabinetą, kuriame užgimė idėja stoti į NATO, iš tikrųjų džiaugiasi. Jei tik A.Paulauskas ar A.Brazauskas būtų galėję, tikrai būtų vetavę bet kokį stojimą į NATO, niekad nebūtų sutikę su tais dviem gynybai skiriamais biudžeto procentais. Tik džiaugtis reikia, kad taip nenutiko. Iš šalies žvelgiant sunku ir patikėti – vos geras dešimtmetis tepraėjo, o mes jau NATO!
Suprantama, tai ne mostelėjimas burtininko lazdele, kaip ir stojimas į Europos Sąjungą. Bet po kelerių metų ir saugesni pasijusim, ir kiek atsikvėpsim. O kai šitaip, tai ir dosnumo, ir atlaidumo atsiras. Pamatysit.

Jurgis KUNČINAS

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija