"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. gruodžio 11 d., Nr. 44 (44)

PRIEDAI







NATO – Rumunijai vaistas nuo pokomunistinių ligų

„Štai jau trylika metų, kai Rumunija atsikratė komunizmo. Deja, šiandien jai tenka kovoti su vidine korupcija, skurdu, neveikliais politikais, apmirusiomis ekonominėmis reformomis ir kitomis negerovėmis. Tačiau visoms šioms „ligoms“ gydyti šalies vyriausybė regi vienintelį vaistą – Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją – NATO“, – taip neseniai, dar prieš NATO viršūnių sprendimą Prahoje, narystės aljanse prašiusios valstybės vaizdą apibūdino „The Washington Post“ žurnalistas Robertas G.Kaizeris.
Nors buvo dvejojama dėl Rumunijos pakvietimo į NATO, šalies pareigūnai nė neabejojo, kad Prahos susitikimas turėtų laiduoti sėkmę pokomunistinei valstybei. „Tai nauja pradžia, – tarsi džiūgaudamas dar oficialiai nepatvirtintu narystės faktu sakė Rumunijos prezidentas Ionas Iliescu. Prisijungusiai prie NATO Rumunijai atsivers galimybės integruotis į civilizuotą pasaulį ir gauti paramą vidinėms reformoms“.
Tačiau, kaip žinia, tiek į Rumuniją, tiek į kitas nuo Vakarų labiau nutolusias šalis kandidates esamos narės žvelgia kiek nepatikliai, lyg nujausdamos, kad 19 išaugimas iki 26 gali destabilizuoti Rytų Europos rinkos ekonomiką ir nepateisinti tvirtesnės demokratijos. Vašingtono pareigūnų tvirtinimu, kalbėdami apie „patikimą ir realią NATO narę“ jie retai kada galvoje turėdavo šiandieninę Rumuniją.
Galbūt todėl pačioje Rumunijoje narystės NATO buvo laukiama „kaip manos iš dangaus, tarsi Dievas turėtų atsiųsti kažką, padėsiantį pakeisti šalį“. Po dešimtmetį trukusio pokomunistinio sąstingio sąlygos šioje derlingoje kalnuotoje šalyje ėmė keistis. Ekonomika po truputėlį ėmė augti, šaknis pradėjo leisti šiokia tokia demokratijos forma. Tačiau užvis geriausia naujiena yra NATO.
Anot šalies ministro pirmininko Adriano Nastase, Rumunijai įstojus į transatlantinį aljansą užsienio firmų investicijos atgaivins kapitalo „išalkusią“ ekonomiką. Tai esą palengvins ne tik finansinę šalies būklę, bet ir išlaisvins rumunus nuo psichologinio izoliacionizmo pančių, pagelbės palaikyti taiką Balkanuose.
„Mes vėl grįžtame į europietišką šeimą, - sako A.Nastase. – Grįžtame po pusės šimto metų trukusio skausmingo įkalinimo sovietų erdvėje“.
Tiek A.Nastase, tiek prezidentas I.Iliescu priklauso šalį valdančiai socialdemokratų partijai, kuri dar neseniai aktyviai priešinosi Rumunijos narystei NATO. „Dabar kartu su visu spektru išverstkailių politikų jie gieda himną aljansui“, – laikraštyje „The Washington Post“ rašo R.G.Kaizeris.
Iš tiesų, net didžiausias valstybės nacionalistas, antisemitinės Didžiosios Rumunijos partijos lyderis Vadimas Tutoras reiškia stebėtiną palankumą NATO. Poetas, eilėmis apipynęs kraugeriškus paskutiniojo Rumunijos komunistinio diktatoriaus Nikolajės Čaušesku „žygdarbius“, V.Tutoras teigia remiąs savo šalies narystę NATO dėl dviejų priežasčių: aplenkti istorinę konkurentę, jau esamą aljanso narę Vengriją jam rodosi Rumunijos garbės pareiga. Kita priežastis – siekis visiems laikams apsisaugoti nuo Rusijos keliamos grėsmės ir galimo jos įgeidžio atkurti buvusią sovietų imperiją.
Iki rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV vargu ar buvo galima kalbėti apie Rumunijos narystę NATO. Tačiau nors ir silpna, menkai išsivysčiusi ir korumpuota šalis žaibiškai sureagavo į teroristų atakas ir pakeitė JAV vadovybės nuomonę. Užleisdama savo karines oro bazes, siųsdama dalinius į Afganistaną savu kariniu transportu, Rumunija padarė gerą įspūdį Briuseliui ir Dž.Bušo administracijai.
Kaip žinia, Rumunija puikiai įgyvendina Narystės veiksmų planą ir kariniu, ir civiliniu požiūriu. Nuo 1989-ųjų šalies karių skaičius nuo 300 tūkst. sumažėjo iki 100 tūkst., bet karinėms išlaidoms ryšium su tuo Rumunija ėmė skirti 2,4 proc. BVP – daugiau nei kai kurios Vakarų Europos šalys.
Tikimasi, jog pakviestai į NATO Rumunijai bus parengtas kelių mėnesių trukmės naujas Narystės veiksmų planas, kuriuo vadovaudamasi ji turėtų reformuoti vyriausybės atskaitingumą ir santykius su piliečiais. Anot Rumunijos gynybos ministro Ioano Mirčės Pasku, būsimasis narystės planas būsiantis „įrankiu, užtikrinsiančiu šaliai sėkmingą ir sklandų reformų procesą“.
Anot „The Washington Post“, rumunų kalba kildinama iš lotynų, nors ir ribojasi su slaviškomis kaimynėmis – Bulgarija ir Jugoslavija. Kai kurie pasaulio atlasai Rumuniją priskiria Balkanams, bet ji tą karštai neigia. „Mes esame Dunojaus upės šiaurėje, – sako Traianas Basesku, Bukarešto meras. – Mes esame visapusiškai europietiška Europos valstybė“. Daugelis rumunų didžiuodamiesi kalba apie didingą savo praeitį, „peršokdami“ gėdingą istorijos tarpsnį, kai Antrojo pasaulinio karo metu šalį okupavo naciai. Pasibaigus karui demokratiški rumunai tikėjosi, kad jų šalį užims amerikiečiai, o ne sovietai. Deja, Josifas Stalinas šiame regione jau buvo numatęs įgyvendinti savo planus ir 1947-aisiais buvo paskelbta Rumunijos tautų respublika. Nuo 1965-ųjų iki 1989-ųjų revoliucijos svarbiausia šalies figūra buvo komunistinis diktatorius N.Čaušesku, po 1971-ųjų vizito Šiaurės Korėjoje įkvėptas sukurti tokią pat totalitarine ideologija paremtą šalį Rytų Europoje.
Kaip žinia, per režimų perversmą Rumunijoje šis diktatorius buvo vienintelis mirties nuosprendžio susilaukęs komunistų vadovas visoje šalyje. Deja, Čaušesku pašalinti buvo daug lengviau nei neutralizuoti 42 metus šalį niokojusio ir bauginusio komunizmo padarinius. Anot I.Iliesku, kurį dauguma rumunų prisimena kaip aršų komunistą nuo 1990 iki 1996, „prireiks, jog pasikeistų mažiausiai dvi kartos, kad išsiugdytų nauju suvokimu ir pasaulėžiūra pasižymintys žmonės“. Senieji rumunai, kaip ir daugelis kitų pokomunistinių šalių piliečių, dėl nepritekliaus ar nepasisekusio gyvenimo kaltina valdžią. Antra vertus, nuo turkų imperijos, o vėliau sovietų bloko laikų rumuno sąmonėje gajus įsitikinimas, jog savo socialinę gerovę jis gali susikurti kyšininkavimo ir materialaus atlygio už paslaugas dėka.
Pavyzdžiui, 1980-aisiais Čaušesku vyriausybė pelningai „pardavė“ tūkstančius vokiečių kilmės rumunų Vakarų Vokietijos vyriausybei, nustatydama tam tikrą mokestį už kiekvieno piliečio vizą. Visi pinigai pateko į rankas KGB saugumo pareigūnų, kurių dauguma dabar tapo respektabiliais pokomunistinės Rumunijos verslininkais. Dalis jų suskubo nusipirkti valstybinių įmonių akcijas ir pernakt tapti milijonieriais. Daugelio Rumunijos ir Vakarų diplomatų tvirtinimu, ši turtingoji klasė daro įtaką šalies politinėms partijoms, koalicijoms ir kandidatams į reikšmingesnius postus, pajungia juos visus savo interesams. Politinė korupcija Rumunijoje jau nieko nebestebina.
Paklaustas, kodėl joks aukštas pareigūnas niekuomet nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ministras pirmininkas A.Nastase teigė, jog tai ne jo kabineto, o teismų kompetencija. Kitų politikų tvirtinimu, Teisingumo ministerija turi teisę iškelti baudžiamąją bylą korumpuotiems teisėjams, tik, klausimas, kas pastaruosius teis, jei tokie yra dauguma Rumunijos teisėjų. Juk, kaip žinia, nemaža dalis teisėjų yra stebėtinai „greitai“ teisininko kvalifikaciją įgiję buvę KGB agentai.
Kai kuriuose visuomenės sluoksniuose korupcija yra suvešėjusi tarsi tam tikras refleksas. Vietinis JAV kompiuterinių technologijų gigantės „Microsoft“ atstovas pareiškė viešą protestą Rumunijos vyriausybei, kuri savo kompiuteriuose naudojo piratines „Microsoft“ produkcijos kopijas. Oficialiais duomenimis, bene trys ketvirtadaliai Rumunijoje naudojamos kompiuterinės įrangos – piratinės kopijos.
Kai tiek daug žmonių į tai įsivėlę, kovoti su korupcija itin sunku. Pavyzdžiui, ministras pirmininkas A.Nastase Bukarešte vadinamas „šešianamiu Nastase“, nes turi tiek kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, kurį vargiai susikrautų oficialias pajamas gaunantis valdžios pareigūnas. „Nežinau, iš kur atplaukia tokie pinigai“, – pažymi vienas vyresniųjų JAV atstovybės Rumunijoje pareigūnų.
Paklaustas apie „šešianamio“ pravardę, A.Nastase teisinasi, jog jo kritikai esą pamiršę pasakyti svarbiausia – „pardavęs vieną namą, jis perka kitą“. Maža to, jis teigia pasiūlęs vyriausybei naują nekilnojamojo turto mokesčių projektą, kuriuo turėtų būti apmokestinamas kiekvienas žmogaus papildomai įsigyjamas nekilnojamasis turtas. „Jei turiu tuos šešis namus, – sako ministras pirmininkas, – vadinasi, esu pasirengęs mokėti didesnius mokesčius!“
Rumunijos ekonomika kai kuriose srityse kyla. Pavyzdžiui, informacinės technologijos šalyje nenumaldomai plinta. Dar komunistų laikais Čaušesku šiurpo nuo televizijos ir leido tik dvi kasdienes valandas transliacijos. Viena jų buvo skirta jo propagandai. Šiuo metu Rumunijoje veikia 68 televizijos ir laisvai funkcionuoja spauda.
Anot buvusio finansų ministro Danielio Daianu, pagaliau Rumunijos infliaciją galima kontroliuoti: ji šįmet buvo mažesnė nei 20 proc. ir tikimasi, kad 2003-iaisiais nesieks 15 proc. Pasak jo, bankų sistema veikia normaliai, o pati ekonomika jau dveji metai iš eilės auga 5 proc. Tačiau tai tik prarasto potencialo gaivinimas. Prezidento I.Iliesku tvirtinimu, Rumunija dabar turi tik du trečdalius 1989-ųjų galybės.
Interviu „The Washington Post“ užsienio reikalų ministras Mirčė Geoana sakė tikįs, jog geros žinios greitu laiku ims daugintis. Narystė NATO ir narystės ES perspektyva 2007-aisiais (Europos Komisija rekomendavo ES priimti Rumuniją) turėtų padėti „iš pagrindų pakeisti dabartinę šalies vidaus struktūrą“.

J.Ž.

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija